Mindūnų seniūnijoje Molėtų rajone veikiantis „Stirnelės viensėdis“ pirmuosius klientus priėmė dar 2006 metais. Labanoro regioniniame parke, 10 hektarų plote, įsikūrusi sodyba skirta privatumo ir ramaus poilsio ieškančioms šeimoms. 4 kilometrų spinduliu nuo jos – net 18 įvairaus dydžio ežerų. Artimiausias – Stirnių ežeras. Nuo sodybos iki jo – apie kilometras miško keliu, kurį galima įveikti pėsčiomis. O kad ėjimas neprailgtų, siūloma važiuoti dviračiais, kurie sodyboje suteikiami nemokamai.
Pro sodybą teka Stirnelės upelis, kuriuo baidarėmis galima nuplaukti iki to paties Stirnių ežero. Sodybos teritorijoje kasti tvenkinio, kuriame poilsiautojai galėtų atsigaivinti karštomis vasaros dienomis, negalima – draustinyje galioja ypatingos apsaugos zonos taisyklės.
„Kai atsidarėme ir paskelbėme, kad mūsų vieta bus orientuota į ramų šeimų poilsį, visi į mus kaip į keistuolius žiūrėjo. Juk sodybos uždirba iš balių festivalių“, – vaišindama savos gamybos kompotu, prisiminė Raimonda.
80 proc. klientų – svečiai iš Izraelio
Vasaros metu net 80 proc. sodybos svečių sudaro turistai iš Izraelio: rusakalbiai litvakai, kilę iš Vilniaus ar Šiaulių.
„2-3 savaites žydai pas mus apsistoja. Didelės jų šeimos: nuo 3 iki 6 vaikų. Auga tie vaikai Izraelyje ant asfalto, nematę žolės, tad čia atvykus jiems gera. O ir klimatas palankus. Koks dešimtmetis jau, kai svečiai iš Izraelio yra mus atradę“, – patikino sodybos šeimininkė.
Paklausta, kaip karantinas pakoregavo turistų srautus, ji buvo atvira: žydų neliko, tačiau sodybą pamėgo lietuvių šeimos. Jei kokių užsieniečių šį sezoną ir pasitaikė, tai tik tokių, kurie yra sukūrę šeimas su lietuviais.
„Geras sezonas. Užsieniečių buvo mažiau, dirbome su lietuviais. Labai patenkinti esame, viskas gerai. Apsistojo mišrių šeimų: koks užsienietis lietuvę vedęs ar užsienietė už lietuvio ištekėjusi. Lanko jie Lietuvą, lanko gimines, atvažiuoja pailsėti pas mus. Bet tai – pastovūs klientai, kurie į Lietuvą užsuka kas dvejus metus. Tokių ir vaikai užaugę vėliau pas mus traukia“, – tendenciją nubrėžė Raimonda.
Užsieniečių buvo mažiau, dirbome su lietuviais. Labai patenkinti esame, viskas gerai.
Geri šie metai, pasak jos, dar ir dėl to, kad sezonas labai išsitęsė. Sodybą Meidų šeimyna pradėjo nuomoti, kai tik buvo leista – balandį. Į šį gamtos kampelį lietuviai karantino metu traukė dirbti nuotoliniu būdu. Norėjosi visiems, pašnekovės teigimu, ištrūkti iš miesto.
„Šeimų šiemet daugiau buvo, mažiau kolektyvų. Šeiminis poilsis visą vasarą. Leidžiama apsistoti ir su augintiniais. Tai pas mus daug vaikų ir šunų, kitaip sakant, daug klegesio. Tokia ta mūsų sodyba. Nuomojasi mūsų namelius savaitei ar dešimčiai dienų, bet ne kelioms dienoms. Dirbame visus metus, užimtumas didelis, vos kelios laisvos dienos, kurias skiriame apsitvarkymui“, – teigė pašnekovė, dviese su vyru prižiūrinti visą sodybos teritoriją.
Kai kurie kaimo turizmą išbandė pirmą kartą
Paklausta, ar rami yra dėl ateities, dėl galinčio pasikartoti griežto karantino, Raimonda patikino, jaučianti šiokį tokį nerimą.
„Neramina, kas bus ateityje, kaip bus su ribojimais. Nėra vienodų metų, turi visuomet prisitaikyti, jausti pokyčius, nuspėti juos. Tuomet geri sezonai būna. Iššūkis mums yra ir didelė konkurencija. Kai šiemet smogė karantinas, neramu buvo labai, nežinojome, ar susistvarkysime, bet žmonės labai geranoriški buvo, prisilaikė patys reikalavimų. Darėme ilgesnes – paros trukmės – pertraukas tarp vienų poilsiautojų išvykimo ir kitų atvykimo. Nenorėjome rizikuoti nei savo, nei svečių sveikata“, – su kokiais iššūkiais susidūrė, atskleidė Raimonda.
Anot jos, svečias yra šventa. Pasitaikė šiemet ir tokios klientūros, kuri į sodybą užsuko pirmą kartą – iš smalsumo, nes nebuvo kito pasirinkimo, kur vykti. Dauguma tokių „pirmokų“ prisitaikė prie kaimo turizmo teikiamų malonumų, bet būta ir tokių, kurie nesuprato, kas čia per vieta.
„Kainas šiemet truputėlį pakėlėme. Ne dėl viruso, dėl didelio užimtumo. Gal 5 proc. jos kilo, iki 10 proc. liepos mėnesį, per patį piką“, – prisipažino sodybos šeimininkė.
Organizuoja žygius po Labanoro girią
Raimondos vyras – čia gimęs ir užaugęs, čia ir gyvenantis ketvirtos kartos eigulys Gediminas Meidus. Tai žmogus, nepaprastai daug laiko atidavęs Labanoro giriai. Prieš 10 metų jis oficialiai atsitraukė nuo šios veiklos, bet taip susiklosto, kad pavaikščiojus, kaip teigia Raimonda, ratais kvadratais, sutuoktinis vėl sugrįžo prie to, ką dievina – sodybos svečiams ėmė organizuoti pažintinius žygius po Labanoro regioninį parką.
Išbandyti sutrumpintą tokių žygių variantą buvo pasiūlyta ir žurnalistams. Gaila, kad vos tik įžengus į girios tankmes, pasitiko ne koks vaizdelis – išversta šiukšlių krūva.
„Stengiamės kuo mažiau rodyti, kaip yra sunaikintas Labanoras, bet neišvengiamai tai pamatysite“, – patikina Raimonda.
Gediminas atviras ir pasakojimo apie parką nepateikia vien teigiamomis spalvomis – žygio metu kalba ir apie įvairius girios skaudulius.
Žengiant paskui Gediminą, klausant jo pasakojamų istorijų, galima prigriebti saują bruknių ar mėlynių: jų Labanoro girioje – gausybė.
Pasirinkti spėsite ir žolelių arbatai. Išėję į žygį, galėsite aplankyti ir stebuklingo grožio miško ežerėlius, kur gausu įvairios žuvies, plaukioja retos vandens paukščių rūšys. Miško gidas supažindins jus su Labanoro girios gamtos turtais, medžių gyvenimo keliu, išmokys skaičiuoti jų metus, galėsite apkabinti pušis, kurių amžius siekia net keletą šimtų metų.
Rugsėjo 5 dieną, 10-15 valandomis, sodybos lankytojai akcijos „Atviros dienos kaime“ metu kviečiami į vieną tokį pažintinį žygį, kurio atstumas sieks apie 10 km, numatytas tam laikas – 4-5 valandos. Pramoga mokama.
Žurnalistų turą po kaimo sodybas organizavo Lietuvos kaimo turizmo asociacija. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
