Vietoje tikros – tirpi kava
Labiausiai mane nustebino, kad šalyje, kuri yra ketvirta pagal dydį kavos gamintoja pasaulyje, retas vietos gyventojas geria tikrą kavą. Dažniausiai indoneziečiai geria tirpią kavą iš pakelių – net kavinėse.
Tik dabar pradeda kurtis vietos kavinės, kur galima paragauti įvairiausių Indonezijos salų kavos, bet dažnas lankytojas tokioje vietoje – užsenietis. Kodėl taip yra? Kai Indonezija buvo kolonizuota olandų, čia pradėta auginti kava.
Šalyje, kuri yra ketvirta pagal dydį kavos gamintoja pasaulyje, retas vietos gyventojas geria tikrą kavą. Dažniausiai indoneziečiai geria tirpią kavą iš pakelių – net kavinėse.
Tačiau vietiniams gyventojams buvo draudžiama rinkti ir naudoti plantacijose auginamas kavos pupeles savo poreikiams, nes viskas buvo skirta tik eksportui.
Greičiausiai dėl to indoneziečiai neturi įpročio gerti tikros kavos. Net pasaulyje brangiausia kava „kopi luwak“, buvo „atrasta“, kai indoneziečiai negalėdami gerti tikros kavos, pamatė, kad tam tikra rūšis laukinių gyvūnų (palminių musangų) apvirškindama kavos pupeles palieka jas savo išmatose.
Indoneziečiai pradėjo rinkti šių gyvūnų išmatas, valyti ir džiovinti kavos pupeles, vėliau iš jų gamintis kavą. Gandas apie vietinių gaminamą kavą pasklido iki kavos plantacijų savininkų.
Olandai, paragavę „kopi luwak“, susižavėjo šios kavos skoniu ir kvapu, todėl ėmė gaminti ir eksportuoti ir šią kavą. Dabar ypač vertinamos kavos pupelės randamos, iš laukinėje gamtoje gyvenančių palminių musangų išmatų, bet šių gyvūnų natūralioje gamtoje lieka vis mažiau.
Šalyje įkurta nemažai specializuotų fermų, kur palminiai musangai specialiai maitinami kavos pupelėmis, kad apdorotų kuo daugiau kavos pupelių.
Ryžių laukai virsta gyvenamaisiais kvartalais
Nors indonezietiškame meniu retai randu maistą, kuris mane labai sužavėtų, neatsisakiau paragauti kobrienos. Per pusmetį ragavau 4 patiekalus iš kobrienos ir gėriau kobros tulžies gėrimą su čiulpais. Sakoma šis gėrimas labai padeda medžiagų apykaitai subalansuoti.
Vertinimai: mėsa labai patiko. Tačiau gali būti, kad netrukus ji taps tikra retenybe – kobrų šiame Indonezijos regione mažėja. Tai vyksta dėl žmonių, kurie naikina ryžių laukus, kuriuose veisiasi kobros. Šių šliužų namus keičia žmonėms skirti statiniai – daugiausia gyvenamieji namai.
Kobrienos Džogjakartoje galima paragauti keliuose restoranuose/kavinėse, kainos nedidelės: sumuštinį su kobros mėsa galima nusipirkti už 1 eurą. Žinau, kad čia galima paragauti ir šunienos, ir šikšnosparnių mėsos, tačiau tokiam išbandymui savo skrandį dar ruošiu. Į Džogjakartą kasmet atvyksta studijuoti daug jaunimo iš visos Indonezijos, tad ėmė trūkti būstų. Būtent todėl valdžia skatina naujų namų statybas.
Galima pajuokauti, kad gyvenimas Indonezijoje – geriausia dieta. Šeimos nariai ir draugai mano, kad Indonezijoje badauju, todėl kas kelis mėnesius man siunčia „maisto davinius“.
Sunerimti jie gal ir turi pagrindo, nes dėl intensyvių šokio pamokų (studijuoju tradicinius indoneziečių šokius ir pamokas turiu kiekvieną dieną po 7 val.) ir pasikeitusių mitybos įpročių – per 6 mėn. netekau apie 6 kilogramų.
