Oro užterštumas guldo į lovas
Nieko naujo nepasakysiu – Indonezijoje oras labai užterštas. Net sostinėje Džakartoje retai galima pamatyti tiesioginę saulę, dažniausiai ji slepiasi po oro taršos debesimis.
Po kiekvieno pasivaižinėjimo motoroleriu, dviračiu ar tiesiog pasivaikštant mieste tenka nusivalyti sluoksnį dulkių ir nešvarumų ne tik nuo rankų, kojų bet ir veido. Todėl dažnai čia ilgiau gyvenantys užsieniečiai turi problemų su oda, juos užpuola visokios infekcijos. Gelbsti tik specializuoti muilai ir kremai, užkertantys kelią, kad infekcijos neišplistų.
Įprastas vaizdas, kai gatvėse žmonės vairuoja motorolerius su kaukėmis – taip savo kvėpavimo takus žmonės saugo nuo užteršto oro. Kvėpavimo takų ligos kamuoja daug vietinių ir ilgą laiką Indonezijoje gyvenančių svetimšalių. Ne išimtis ir aš – dažnai tenka lankytis pas gydytojus ir gydytis bronchitą.
Prie šio dalyko, net ir labai stengiantis, priprasti neįmanoma. Patariama, kokius produktus dažniau valgyti, kad organizmas būtų stipresnis, kurių miestų vengti. Vis dėlto svarbiausios problemos niekas nenori spręsti: indoneziečiai nenori sumažinti transporto srautų ir nebekirsti miškų.
Apie higieną girdėjo ne kiekvienas
Nereiktų nustebti pamačius, kad indoneziečių nagai ilgi ir panagės nešvarios. Jiems tai įprasta ir normalu, o dažnai tiesiog tingi juos susitvarkyti. Kai kada galima pamatyti, kad net ir vyrai turi ilgus nagus ar tik vieną ilgą nagą – taip jie nori parodyti, kad nera lauko darbininkai ir dirba kokį solidesnį darbą. Tokia mada ypač paplitusi tarp vietinių studentų.
Net ir vyrai turi ilgus nagus ar tik vieną ilgą nagą – taip jie nori parodyti, kad nera lauko darbininkai ir dirba kokį solidesnį darbą. Tokia mada ypač paplitusi tarp vietinių studentų.
Be to, indoneziečiams mesti šiukšles bet kur, net nuosavame kieme, yra įprasta. Kartais galima pamatyti, kad takas iki namų pilnas šiukšlių.
Paklausti, kodėl nesurenka jų, jie aiškina, kad šiukšles „išnešios“ vėjas, koks nors gyvūnas, nuplaus lietus – namų aplinka vėl bus švari.
Tačiau iš esmės jie taip gyvena, net ir šiušklių dėžių labai dažnai nepamatysite. Atliekas degina tiesiog namų kieme iškastose duobėse.
Man tai nepriimtina, todėl savo šiukšles iš namų vežu į viešas šiukšlių surinkimo vietas. Vietinius stebinu surinkdama savo šiukšles net gatvėje. Tačiau aš tikiu, kad jeigu parodysiu gerą pavyzdį (o būdama užsenietė, susilaukiu daug dėmesio), galbūt kažkam tai padės pakeisti įpročius.
Indonezijoje karaliauja plastikas
Nors Indonezijoje yra daugybė natūralių medžiagų (bambukas, mediena, keramikiniai gaminiai ir pan.), tačiau žmonės čia be plastikinių dalykų negali gyventi. Vienam vartojui per metus tenka apie 17 kilogramų plastikinių gaminių.
Nors Indonezijoje yra daugybė natūralių medžiagų (bambukas, mediena, keramikiniai gaminiai ir pan.), tačiau žmonės čia be plastikinių dalykų negali gyventi.
Iš plastiko gaminami baldai, kavinėse (ne visose) patiekalai pateikiami plastikinėse lėkštėse. Maistas, pavyzdžiui sriuba, ir gėrimai išsinešimui taip pat visuomet pakuojami į plastikinius maišelius.
Kartais parduotuvėse, jeigu perki daugiau daiktų, kiekvienas atskirai supakuojamas į atskirą plastikinį maišelį, paskui visi daiktai dedami į didelį plastikinį maišelį.
Kodėl indoneziečiai taip mėgsta plastiką? Nes gaminiai yra daug pigesni nei natūralių medžiagų, spalvų gama daug didesnė, kaip ir formų įvairovė, yra ilgaamžiškesni.
Pati stengiuosi čia nieko nepirkti iš plastiko. Į parduotuvę išsiruošiu su kuprine ir prašau nieko nepakuoti į maišelius.
Viktorijos Panovaitės gyvenimo Indonezijoje istorijas rasite čia, taip pat čia ir čia.
