Kelionė į Ventos regioninį parką prasidėjo nuo trumpo vizito į naujas parko direkcijos patalpas. Jos yra lankytojų centre, kuris galutinai duris atvers spalio mėnesį. Belieka į vietas sudėlioti visus dinozaurų muliažus ir šviečiančius stendus.
Čia informavo, kad šiandien laukia kelionė laiku – milijonus metų atgal. Taip pat aplankysime ir Marsą.
Prasideda kelionė. Papilės atodanga – ją nėra sunku rasti. Miestelyje važiuoji ten, kur rodo paminklas Simonui Daukantui – į kitą Ventos pusę.
Už senųjų kapinių plyti dar keletas kalvų su gana stačiais šlaitais, vadinamais atragiais, kuriuos per laiką suformavo ledynai ir šaltiniai. Atliko tai per gana trumpą laiką, palyginus su tuo, kas slypi atragių dugne.
Atragiai tokie gilūs, kad nukelia 150 milijonų metų atgal. Visur galima nulipti mediniais laiptais ir takeliais. Šių šlaitų apačioje galima rasti įvairių suakmenėjusių vandens gyvūnų.
Be to, galima pakilti gerokai virš priešistorės ir net šių dienų istorijos. Ant Ventos skardžio pastatytas 15 metrų aukščio apžvalgos bokštas. Gal tai ir ne lajų takas Anykščiuose, tačiau nuo viršaus atsiveria puikūs Ventos slėniai. Tai verta pamatyti visais metų laikais.
Molis mena degančią žemę
Išeinant iš šio grožio, pavėsinėje, visų akį patraukė vietinis molio meistras Vitalijus Baltutis. Jis trumpai pristatė molio ir žmogaus bendrą istoriją.
Jis paaiškino, kad molio yra kone visoje Lietuvoje, tačiau Kuršėnuose ir Viekšniuose jis pats švariausias. Būtent dėl to jie yra puodžių miestai.
Nereikėjo nė kelių tūkstančių metų, kol žmonės išmoko išdegti molį.
Nereikėjo nė kelių tūkstančių metų, kol žmonės išmoko išdegti molį taip, kad jis nepraleistų vandens, o vėliau dar ir aplieti glazūra.
Meistras, nuolat minkydamas šimtus milijonų metų menantį molį, tarsi perima jo išmintį.
Pažėrė šiek tiek jos ir savo klausytojams – negalima žmogaus „sukišti“ į vieną žodį, apibūdinti vien profesija ar vardu.
Kažkas jo paklausė, ar jis puodžius: „Negaliu sakyti, kad esu puodžius, nes mėgstu ir pagrybauti. Tautodailininkas? Ne visai – juk aš universitetą baigiau, mokau vaikus.“
Marse auga šaltalankiai
Kas toliau? Dar daugiau molio Šaltiškių karjeruose. Pakeliui pasitinka ežeras. Jis nėra tikras. Susiformavo visai neseniai – tuomet, kai pirmosiose kasyklose buvo nustota pumpuoti vandenį.
Dar naudojamas karjeras primena kitą planetą. Raudonas molis – tarsi Marsas. Suversti grunto kalnai apaugę sodriai žaliais šaltalankiais. Primena peizažus iš indiškų filmų.
Beje, šaltalankiai – jų čia devynios galybės. Viskam šie molio kalnai atrodo per prasti. Tik ne jiems. Vietiniai gyventojai ateina čia pėsti, privažiuoja automobiliais. Skina šaltalankius į sandarius brezentinius maišus ir iš to uždirba.
Šiame karjere yra šis tas negamtiško, tačiau išties galingo. Tai didžiausia šalyje technika. Molį kasa žingsniuojantys ekskavatoriai, kurie sveria per 700 tonų.
Vienu grybšniu – dešimt kubų molio. Technika varoma elektra.
Jie neturi ratų ar vikšrų, o tik dvi didžiules pėdas. Jomis ir vaikšto, nes jokia kita konstrukcija tokio svorio neatlaikytų.
Vienu grybšniu – dešimt kubų molio. Technika varoma elektra. Ji teka storais kabeliais. Molis išgabenamas specialiai tam nutiestu geležinkeliu.
Berods, šiomis dienomis ekskavatorius milžinas negaluoja. Čia dirbantys vyrai pluša, remontuoja. Vienas jų nepamiršo pasveikinti su fotografų diena. O kitas atskleidė, kas yra didžiausi jų priešai. Tai balandžiai, kurie nuolat pridergia šios mašinos kabinoje.
Keletas faktų apie Ventos regioninį parką
Parkas įsteigtas 1992 metais, jo plotas 9834 ha. Ventos regioninis parkas patenka į trijų rajonų savivaldybių teritorijas: Mažeikių (3592 ha); Akmenės (6005 ha) ir Šiaulių (237 ha).
Parke yra 1 rezervatas, 8 draustiniai, kurie užima 40,9 proc. teritorijos, saugomi 16 gamtos paveldo objektai.
Parko buveinėse aptinkama 699 augalai, 37 žinduoliai, 144 paukščiai, 12 varliagyvių ir roplių, 780 bestuburių rūšių.
Iš jų 74 rūšys (augalų 34, žinduolių 6, paukščių 20, varliagyvių ir roplių 1, bestuburių 13) yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Ventos apylinkėse taip pat aptiktas didžiulio priešledynmečio ežero nuosėdų klodas, liudijantis apie rūstų klimatą ir tundros augmeniją, augusią čia prieš 80–30 tūkstančių metų.
