Lėktuve kartu skrenda 4 vokiečių kompanija, pasiryžusi važiuoti tuo pačiu maršrutu kaip ir mes bei į pažintinę kelionę susiruošusi vyresnio amžiaus švedų grupė. Įlaipinimas prasideda gerokai anksčiau ir 11:00 mes jau riedame pakilimo tako link – nors oficialus skrydis tik 11:30 – gal ir gerai, kad anksčiau atvykome į oro uostą.
 |
| Ekspedicijos dalyvių nuotr./Ekspeicijos pradžia Tibeto sostinėje Lasoje |
Skrydis trunka apie valandą – sėdintys kairėje (vieta A) gali pro langus grožėtis Everesto panorama, dauguma mūsų perbėga į tą pusę dar nepakilus lėktuvui. Skrendant virš Tibeto snieguotas viršūnes pakeičia parudusios plikos aukštikalnės – tikrai kitas pasaulis. Nusileidus Gokghar oro uoste, praeiname migracinę tarnybą ir muitinės kontroles, papildomai specialiu prietaisu per atstumą išmatuojama kiekvieno atskridusio temperatūrą – turbūt dar paukščių gripo panikos palikimas. Beje, muitinėje iš švedų grupės vadovo muitininkai paėmė Lonely Planet vadovą apie Tibetą – kadangi mes dar tęsiame kelionę po Tibetą, nesiimsime svarstyti kodėl.
 |
| Ekspedicijos dalyvių nuotr./Per lėktuvo langą |
60 km nuo oro uosto iki Lasos neprailgo – šnekėjome kaip kas su mūsų Tibeto gidu, dėliojomės tolimesnę programą. Gaila, bet turbūt prie Everesto bazinės stovyklos nepavyks nuvažiuoti – Kinija vėl uždarė užsieniečių patekimą į šį regioną – girdėjome gandus, kad kažkoks užsienietis Rongbuk vienuolyne (esančiame visiškai netoli Everesto bazinės stovyklos) iškėlė Tibeto vėliavą su žodžiais „Laisvę Tibetui“ - dėl to šiek tiek keičiasi tiek mūsų, tiek daugelio kitų keliautojų planai – Everesto bazinė stovykla įtraukta į daugumos keliautojų po Tibetą planus.
 |
| Ekspedicijos dalyvių nuotr./Ekspeicijos pradžia Tibeto sostinėje Lasoje |
Lasa anot mūsiškio Arvydo, buvusio čia anksčiau, pasitinka mus pasikeitusi – pristatyta daugiau modernių namų, aikštė priešais Potalos rūmus aptverta metaline tvora, įėjimas tik per patikros postus, didesnėse sankryžose ir svarbesnėse Lasos vietose pastatyti policijos postai, matosi daug armijos ir policijos – juos draudžiama fotografuoti, jei pastebėtų – kiltų didelių problemų tiek mums, tiek mūsų partneriams Tibete atsiuntusiems iškvietimus, tiek ir visiems lietuviams.
 |
| Ekspedicijos dalyvių nuotr./Ekspeicijos pradžia Tibeto sostinėje Lasoje |
Šeštadienį laiko lieka tik vakarienei ir pasivaikščiojimui po Lasos centrą – gyvenimas verda, prekyba vyksta, bet niekas įkyriai į akis nelenda ir nesiūlo pirkti šio ar ano – čia ne Nepalas ar Indija. Malonu.
Naktį iš šeštadienio į sekmadienį šiek tiek pazvimbia galvose – vis dėlto čia 3600 m virš jūros lygio, o pusryčiams užlipus į 5 viešbučio aukštą, širdelė stuksena kaip prabėgus nemažą distanciją. Gal ir gerai, kad išvažiuosime su dviračiais antradienį – bus daugiau laiko aklimatizacijai.
Sekmadienį pirmas sustojimas – „Bank of China“ bankas – jame vieninteliame užsieniečiams galima pasikeisti užsienio valiutą. Pildoma viena forma, tada kita forma skirtingoms valiutoms – keičiantis eurus ir JAV dolerius, reikia užpildyti viso tris formas plius reikia paso kopijos. Be pusvalandžio nieko nesigauna. Po pietų eisime į Jokhang šventyklą (http://en.wikipedia.org/wiki/Jokhang_Temple), na o likusį laiką po banko praleidžiame Potalos aikštėje.
Aikštėje 2001 pirmais metais yra pastatytas ir naujas paminklas – bet aišku Potalos rūmai užgožia viską – tai tikrai įspūdingiausias žmogaus rankų darbo statinys kokį yra tekę matyti. Rūmai keri tiek dieną, tiek naktį – pažiūrėti į apšviestus rūmus vakare susirenka nemažai žmonių – plius prie paminklo yra įrengti muzikos/šviesos/vandens fontanai (veikia tik vakare) – tikrai verta ateiti ir praleisti valandą kitą, ką mes ir padarėme vakarop.
 |
| Ekspedicijos dalyvių nuotr./Ekspeicijos pradžia Tibeto sostinėje Lasoje |
Po pietų einame į Jokhang šventyklą – švenčiausią vietą Tibete. Aikštė prieš šventyklą aptverta, įėjimas per patikrinimo postus – čia mums problemų neiškyla. Šventykla tikrai stulbinanti – 4 aukštų, 25100 kv. m. ploto įspūdingas kompleksas. Pačioje švenčiausioje salėje fotografuoti draudžiama, bet ir be oficialių draudimų, pati atmosfera to neleidžia daryti. Man tik kaip gamtos mėgėjui, visur per daug žmonių – tiršta turistų tiek iš kitų Kinijos regionų, tiek iš kitų šalių (vietiniai sakė, kad kai buvo įvestas reikalavimas leidimui į Tibetą paraišką pildyti minimum 5 tos pačios pilietybės žmonėms, turistų iš užsienio ženkliai sumažėjo). Aplink šventyklą esančioje teritorijoje šurmuliuoja turgus – galima įsigyti visokių gėrybių.
Vakare beliko nueiti į Potalos aikštę – kaip minėjau, Potala tiesiog hipnotizuoja – galima atsisėsti ant grindinio (draudžiama – atbėga policininkas ir liepia atsistoti) ir sėdėti valandą kitą, tai belieka iš lėto vaikščioti ir grožėtis tiek rūmais, tiek fontanais kitoje aikštės pusėje. Pirmadienį 13:00 jau turime bilietus į Potalos vidų – tai beliks pasigrožėti rūmais iš vidaus, susirinkti dviračius ir antradienį iš rytoj minti pirmuosius kilometrus. Bus smagu.
