Skyrybos ir amžina vasara
Jeigu Lietuvos peizažą suformavo slenkantys ledynai, tai Lansarotę sukūrė išsiveržusi ugnis, ar tiksliau – skyrybos. Tiesa, ne žmonių, o Afrikos ir Amerikos kontinentinių plokščių. Kaip ir dera skyryboms, čia įvyko gausybė vulkaninių išsiveržimų, kurie ir suformavo salą.
Lansarotės pakrantės linijos ilgis – 213 km. Tiesa, didžioji jos pakrančių dalis – uolos, 10 km – smėlis, o 16,5 km – paplūdimiai. Tad vietos stoka ant paplūdimio smėlio čia nesiskundžiama.
Kažkas Lansarotę (bei visas kitas Kanarų salas) pavadino amžinojo pavasario salomis. Nors šis epitetas prilipo, mums, šiauriečiams, toks teiginys skamba kaip nesusipratimas.
Apie kokį amžiną pavasarį galima kalbėti, jeigu saloje vidutinė temperatūra visus metus nebūna žemesnė nei 20 laipsnių? Taigi, Lansarotė – ne amžinojo pavasario, o amžinos vasaros sala. Ir jeigu šerkšnas – dalykas, kurį saloje aptiksite tik šaldikliuose, tai lietaus čia bus daugiau. Bet nežymiai. Lansarotėje per metus lyja 16 dienų. Maždaug tiek, kiek šią vasarą pas mus buvo dienų be lietaus.
Ugnikalniai ir vynas
Dar vienas Lansarotei taikomas epitetas – ugnimi alsuojančių kalnų sala. Ir prie šito epiteto net mes, šiauriečiai, prikibti negalime. Salą suformavę ugnikalniai labai toli nepasitraukė. Žinoma, tai nereiškia, kad kiekvienoje salos pakampėje tyvuliuoja lavos balos, tačiau žemė ir kraštovaizdis čia ypatingi.
Po paskutinių didžiųjų XVIII a. pabaigos ugnikalnių išsiveržimų, trečdalis salos ploto liko padengta vadinamuoju lapili – už vulkanines dulkes stambesnėmis, ugnikalnio išspjautomis medžiagomis. Jos suformavo ne tik garsųjį salos „mėnulio peizažą“, bet ir neblogas sąlygas vynuogėms augti, mat lapili praleidžia drėgmę bei palaiko pastovią dirvos temperatūrą.
Tiesa, sodinant vynmedį iki dirvos dar reikia prasikasti pro maždaug 2,5 m lapili sluoksnį. O po to, tokį duobėje augantį medį, tenka atitverti ir akmenine sienele, kuri saugo nuo nuolatinio šilto vėjo. Taip išauga Lansarotės vynuogės, kurių išskirtinis auginimo būdas lemia, kad derlių galima nuimti tik rankomis. Iš taip užaugintų vynuogių gaminamas vynas turi tik jam būdingą aromatą ir skonį.
„Vyno keliai – populiari turistinė pramoga Lansarotėje. Ji ne tik leidžia susipažinti su savita salos vyndarystės tradicija, bet ir suteikia progą pamatyti ypatingą mums neįprastą salos gamtą“, – sako tarptautinio kelionių organizatoriaus „Tez Tour“ ryšių su visuomene ir rinkodaros skyriaus vadovė Inga Aukštuolytė.
Kuo giliau – tuo karščiau
Didieji XVIII a. pradžios ugnikalnių išsiveržimai daugelį salos gyventojų privertė bėgti iš salos, o dabar tie patys ugnikalniai žmones traukia į salą. Tiesa, išsiveržti jie nesiruošia, tačiau jų suformuotas nežemiškas kraštovaizdis tapo turistų magnetu.
„Nekasti – nutrenks“ – toks įrašas saugo žemės kapstinėtojus Lietuvoje nuo elektros kabelio perkirtimo bei liūdnos baigties. Lansarotėje šis įrašas būtų kitoks – „Nekasti – iškeps“.
Salos vulkaninis aktyvumas dar nenuslopęs. Tas ypač akivaizdu gausiai lankomo nacionalinio Timanfaya parko teritorijoje, kur 13 m gylyje dirvos temperatūra svyruoja nuo 100 ir 600 laipsnių karščio. Kad tai būtų akivaizdžiau, gidai dažnai į gilesnę duobelę šliūkšteli vandens, kuris tuoj pat ištrykšta geizeriu.
Lavos urvai
Monte Corona arba Karūnos kalnas – taip vadinamas 609 m aukščio ugnikalnis, kuris nemažai pagelbėjo salos gyventojams. Visų pirma, jis pasirūpino išsiveržti dar iki salos apgyvendinimo ir taip dalį žmonių išvadavo nuo priverstinių kraustymosi rūpesčių, visų antra, šis prieš 4 tūkst. metų įvykęs išsiveržimas sukūrė dabartinę Cueva de Los Verdes – vietą, pritraukiančią didelius turistų srautus (nuotr. straipsnio viršuje).
Cueva de Los Verdes – viena didžiausių vulkaninių olų pasaulyje, kuri susiformavo kuomet didžiulis lavos srautas ėmė vėsti ir jo paviršiaus suakmenėjo. Šios olos, gigantiškos lavos kirmgraužos, ilgis – 6,1 km, plotis – iki 24 m, didžiausias aukštis – 35 m.
Ilgus metus šis ola salos gyventojams tarnavo kaip priebėga, kuomet puldavo atvykėliai. Dabar situacija pasikeitė – gyventojai patys tūkstančius atvykėlių atsiveda į Cueva de Los Verdes.
Šiuo metu lankytojams į olą galima nuklysti iki 1 km. Cueva de Los Verdes įrengta ir unikali koncertinė salė – sustingusios lavos sienos nerezonuoja, todėl akustika čia ypač gera. Salė įrengta ne tik dėl grožio – čia nuolat vyksta koncertai. Kantriausieji gali nueiti iki maršruto pabaigoje esančio požeminio sūraus ežero ir ten esančiame restorane išgerti kavos, o smalsieji gali paieškoti ežere gyvenančio itin reto aklo krabo albinoso.
Kada vykti?
„Tie, kurie ieško šilumos, į Lansarotę gali vykti bet kuriuo metų laiku. Mažiausia tinkamas laikas yra žiema, mat tuo metu gali kilti smėlio audrų, dėl kurių visas gyvenimas kuriam laikui sustoja, tada užsiveria ir oro uostai.
Tačiau ruduo yra neblogas laikas išvykoms, mat daugelis tuomet norime pratęsti vasarą bei pabėgti nuo darganų. Be to, Lansarotė gera vieta tiems, kurie nori atsigriebti už šiųmetę vasarą, kuri nebuvo itin vasariška“, – sako A. Aukštuolytė.
