Viktorija – viena iš 6 lietuvių ir viena iš maždaug 550 žmonių iš viso pasaulio, kurie buvo atrinkti studijuoti Indonezijoje pagal Darmasiswa programą. Šioje šalyje mergina praleis metus. Su portalo 15min.lt skaitytojais ji dalijasi įspūdžiais ir atradimais.
Ypatinga užduotis – rasti patikimą skalbėją
Atvykdama į Indoneziją, nesitikėjau, kad skalbimo mašina kažkur dar gali būti retenybė. Tai, kad Indonezijoje reti namai turi skalbimo mašiną (net gausiose šeimose ne visi turi) man buvo nemaža staigmena. Pirmomis savaitėmis, kai dar nieko nežinojau, savo baltinius skalbiausi rankomis.
Ne itin lengva šaltu vandeniu ir milteliais išplauti visą prakaitą, dulkes nuo kelių, bet įmanoma, atlikus kelis skalbimus. Tačiau sužinojusi, kad nemaža dalis vietinių taip nevargsta, bet neša viską skalbti į švaros paslaugas teikiančias įmones, pasekiau jų pavyzdžiu.
Vadinti įmonėmis ar skalbyklomis šias vietas nevisai teisinga – tai namai, kurių šeimininkės priima visų norinčių skalbinius ir už tave juos išskalbia. Dažniausiai rankomis.
Išbandžiusi keletą skalbėjų, dabar naudojuosi vienos jų paslaugomis. Ji viską išskalbia ir išdžiovina per porą dienų, susimokėti reikia už atneštų skalbinių kilogramus (kiti ima mokestį už skalbinių vienetus. O už rankšluosčius, kuprines ar didesnius daiktus ima papildomą mokestį), viską išlygina ir dar iškvepina. Kas gali būti geriau?
Tačiau iki jos turėjau ir nekokios patirties. Pavyzdžiui, tarp švarių savo rūbų radau kažkieno kito apatinius. O kartą neradau savo suknelės. Ji taip ir neatsirado. Matyt, kažkam ji tapo tokia pat staigmena, kaip man buvo minėti apatiniai...
Teko rasti ir sugadintų (likę dėmių) ar net suplėšytų drabužių. Dabar jau žinau, kad čia skalbinių niekas neskirsto į šviesius ar tamsius ir plaunant nenaudojamas karštas vanduo. Todėl netikėtumų mažiau. Vis dėlto apatinius ir mėgstamiausius drabužius pati skalbiu rankomis. Tuomet tikrai žinau, kad niekas nebus sugadinta ar pamesta.
Čia niekada neišgirsite „nežinau“
Jei reikėtų apibūdinti indoneziečius, pirmiausia paminėčiau, kad jie labai darbštūs. Žmonės stengiasi daryti viską, kad tik išgyventų ir prisidurtų papildomų pinigų. Tai ypač būdinga kaimo gyventojams.
Ankstų rytą turgavietėse jie parduoda savo darže augančius bananus, mangus, kokosus, papajas ir kitus vaisius bei daržoves, taip pat laukuose užaugintus ryžius ir naminius saldymynus bei užkandžius.
Tačiau tai nėra jų vienintelis darbas – po prekybos turguose jie skuba į oficialius darbus (jei tokius turi). O vakarais pina krepšius ar daro kitus rankų darbo gaminius, kuriuos taip pat stengiasi progai pasitaikius parduoti.
Daug tokių, kurie tiesiog savo namų kieme ar pirmame namo aukšte atidaro vakarinę gatvės kavinę („warung“) ir parduoda namuose pagamintus patiekalus. Iš tiesų net kasdien pravažiuojant pro tuos pačius namus, niekada negali žinoti, kas tądien ten gali būti – kavinė, dirbtuvės ar dar kažkas.
Jei reikėtų apibūdinti indoneziečius, pirmiausia paminėčiau, kad jie labai darbštūs. Žmonės stengiasi daryti viską, kad tik išgyventų ir prisidurtų papildomų pinigų.
Dar vienas Indonezijos gyventojų bruožas – paslaugumas. Jie visuomet stengiasi padėti. Nuo seno jiems įskiepyta, kad nemandagu pasakyti „ne“.
Dėl to kyla ir nevisai malonių situacijų. Pavyzdžiui, keliaudamas sustoji prie vietinio ir paklausi kelio, nes nežinai, ar važiuoji tinkama kryptimi (kaip jau rašiau anksčiau, kelio ženklų Indonezijoje beveik nėra).
Atsakymo „nežinau“ galite nesitikėti. Užuot pasiūlę patiems susirasti, pasiklausti kitų, indoneziečiai patys nurodys tau kryptį. Tačiau nevisuomet teisingą.
Sudėtinga „skaityti“ ir jų kūno kalbą – indoneziečiai nuolat linksi galva ir sudaro įspūdį, kad supranta, apie ką tu kalbi, ko klausi. Tačiau dažniausiai neturi jokio supratimo apie ką eina kalba.
Būsto nuomos sutartis – po „seniūno“ palaiminimo
Planuojat ilgesnę kelionę po Indoneziją ar gyvenimą ten, patarčiau susipažinti su būsto nuomos specifika. Susirasti stogą virš galvos nesudėtinga. Tačiau, norint įsikelti į namą, neužtenka, kad namo šeimininkas sutinka tau jį išnuomoti. Prieš galutinai patvirtinant sutartį šeimininkas su tavo paso kopija eina pas vietinės bendruomenės lyderį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Prisijaukinti Indoneziją: 3. Išbandymas lietaus sezonu, „naminiais“ gyvūnais ir gyvenimu be sutarčių
Jam papasakoja, kas tu, ką veiki, ir tik gavus „seniūno“ leidimą, namas bus išnuomotas. Ypatingas atvejis yra poros, kurios nori apsigyventi bendruomenėje ir yra nesusituokusios. Indonezijoje gyventi nesusituokus, draudžiama.
Vienos vietinės bendruomenės yra liberalesnės šiuo požiūriu, kitos labai griežtos. Tad netgi, jeigu tau namas patinka, ir šeimininkas nori jį išnuomoti, niekad negali žinoti, ar bendruomenės lyderis sutiks.
Susitikimo laikas nežinomas
Apie kultūrų skirtumus daug prirašyta. Tačiau, kol to nepatiri pats, neįsivaizduoji, kad kai kurie dalykai vyksta. Indonezijoje, pavyzdžiui, įprasta vėluoti. Jei susitari susitikti konkrečią valandą, gali būti tikras, kad vietinis vėluos. Čia įprasta į susitikimus žiūrėti „lanksčiai“.
Tarkime, susitari su indoneziečiu susitikti 19 val. Tai jam gali reikšti 19.30, 20 ar net 21 val. Vėluodami (mano akimis) pusvalandį ar net dvi valandas į pasimatymą jie ateina su šypsena ir nesupranta, kas čia blogo, jei reikėjo „truputį“ palaukti.
Oficialių darbo valandų neturi ir mažesnės parduotuvės, gatvių kavinės. Vieną vakarą, žiūrėk, kavinė dirba nuo 18 val., rytoj visai neveikia, o kitą dieną lankytojų laukia nuo 20 val.
Oficialių darbo valandų neturi ir mažesnės parduotuvės, papildymo taškai ir gatvių kavinės. Vieną vakarą, žiūrėk, kavinė dirba nuo 18 val., rytoj visai neveikia, o kitą dieną lankytojų laukia nuo 20 val.
Apie tai, žinoma, sužinosi tik atvažiavęs į vietą – iš anksto niekas neuždės jokių lentelių „šiandien nedirbsime“; „kavinė veiks po 19 val.“.
Indonezijoje gyvenu jau daugiau nei pusmetį, tad patirti teko nemažai. Savo įspūdžiais toliau dalinsiuosi ir kituose pasakojimuose.
