Beveik 3 milijonų mieste pagal žmonių bei automobilių skaičių gatvėje jautiesi tarsi vidutinio dydžio Lietuvos mieste, tarkime, Kėdainiuose ar Šilutėje. Didžiąją dalį kelionės po Šiaurės Korėją praleidau būtent sostinėje, kurioje turistui rodomi geriausi restoranai, lyg muziejai atrodančios tuščios parduotuvės ir netikėtai modernūs muziejai. Būtent šie vaizdai skirti šalies žaizdų maskuotei, bandant demonstruoti, kad socializmas neatsilieka nuo kapitalizmo.
Pchenjanas prifarširuotas propagandinių simbolių – paminklų čia galima rasti visiems svarbiausiems Šiaurės Korėjos elementams: partijai, lyderiams, darbininkams, susivienijimo idėjai, karo didvyriams. Kiekvienas svarbesnis pastatas turi dviejų lyderių nuotraukas. Trečiojo, dabartinio lyderio, nuotraukų nėra – kaip patys korėjiečiai įvardija, „nes jis kuklus“. Gidės netgi nežino, kur jų lyderis gyvena ar dirba – „nenorime kištis į jo privatumą“.
Mirusių lyderių pagerbimas mauzoliejuje
Jau antros dienos ryte vykome į vieną svarbiausių objektų visoje šalyje – prezidento Kim Il Sungo buvusius rūmus, kurie dabar paversti dviejų lyderių – dabartinio vadovo Kim Jong Uno senelio ir tėvo – mauzoliejumi. Įdomi patirtis, kai dėl ilgo laukimo, emocingų pasakojimų ir keliavimo ilgais koridoriais sukuriama atmosfera, kai tu eidamas prie stikliniuose sarkofaguose gulinčių buvusių Šiaurės Korėjos lyderių kūnų jaudiniesi ne mažiau, nei žengdamas prie altoriaus.
Šalta ten ne dėl to, kad taip reikėtų lyderių kūnams, o dėl to, kad Šiaurės Korėjoje žiemą šalta visur – muziejuose, restoranuose, viešbučio vestibiuliuose ir t.t. – nes šildymui nepakanka išteklių.
Atvykstam anksti ryte, akivaizdu – pirmieji, nes automobilių aikštelė tuščia, žmonių nėra. Laukiame gal 40 min., suvažiuoja keli autobusai su kareiviais, tada jau galime eiti į mauzoliejų. Fotografuoti draudžiama, prie įėjimo prašoma iškraustyti viską iš kišenių ir kartu su fotoaparatu palikti rūbinėje. Su džinsais čia irgi nepateksi, turi pasipuošti – kadangi planuotą įsimesti į lagaminą švarką vis dėlto pamiršau Lietuvoje, gidės paprašė nusimauti ir juodą megztinį, matyt, netiko, todėl likusią ekskursijos po mauzoliejų dalį šalau su marškiniais. O šalta ten ne dėl to, kad taip reikėtų lyderių kūnams, o dėl to, kad Šiaurės Korėjoje žiemą šalta visur – muziejuose, restoranuose, viešbučio vestibiuliuose ir t.t. – nes šildymui nepakanka išteklių.
Gidės ypač bijojo, kad neturėčiau kokių religinių simbolių kišenėse – kadangi einu pas jų dievus. Ir čia ne perkeltine prasme – visus tris vienos šeimos lyderius korėjiečiai laiko dievais, todėl jiems nereikalinga religija (iki XIX a. pabaigos čia buvo populiarus budizmas). Kaip ir kodėl šie lyderiai tapo dievais – kitame pasakojime.
15 minučių lėto slinkimo ilgais koridoriais, ir mes patenkame į ilgą salę, kurios gale – dvi didžiulės vaškinės Š.Korėjos mirusių vadovų skulptūros. Gidės dar prieš tai pamokė mane, kaip reikės nusilenkti prie jų – klusniai vykdau įsakymą. Dar po tris kartus teko lenktis einant apie kiekvieno lyderio stiklinio karsto. Greta pirmyn atgal zujo kareiviai – matyt jie čia vežami dažnai.
Linksmoji ir įdomioji dalis prasidėjo pabaigus lankstymąsi mirusiems dievukams. Gretimose salėse – ekspozicija su jų automobiliais („Mercedes Benz“ – gidės išsisuko nuo atsakymo į klausimą, kodėl jūsų lyderiai važinėjo vokiškais automobiliais, kai sako, kad viską patys kokybiškai pasigamina), traukiniais ar net laivais.
Linksmoji ir įdomioji dalis prasidėjo pabaigus lankstymąsi mirusiems dievukams. Gretimose salėse – ekspozicija su jų automobiliais („Mercedes Benz“ – gidės išsisuko nuo atsakymo į klausimą, kodėl jūsų lyderiai važinėjo vokiškais automobiliais, kai sako, kad viską patys kokybiškai pasigaminate), traukinių vagonais ar net laivais. Gidės beveik graudenosi, kai pasakojo, kad Kim Jong Ilas yra vienintelis pasaulio lyderis, kuris mirė dirbdamas tautai važiuojančiame traukinyje.
Prisiminiau, kad panašų vagoną mačiau Gruzijoje, Goryje, Stalino muziejuje – tik Stalinas tokios prabangos neturėjo, kokioje gyveno ir dirbo Š.Korėjos lyderiai. Greta traukinio vagonų – didžiulis žemėlapis ant sienos, kur šviečiančios lemputės nurodo, kokiais keliais ir kur pasaulyje šiais traukiniais buvo nuvykę tautos lyderiai, suskaičiuoti visi kilometrai, visos aplankytos šalys. Lyg ši informacija būtų nepakartojamai svarbi.
Išeinant iš mauzoliejaus į jį jau plūdo vietiniai, kadangi buvo sekmadienis, vienintelė nedarbo diena šiaurės korėjiečiams. Visi vienodais, suakmenėjusiais ir pavargusiais veidais – šlovinti tų, kurie jiems tokius veidus sukūrė.
Miestas be spūsčių ir transporto
Automobilių skaičius čia neproporcingai mažas gyventojų skaičiui. Numeriai – trijų spalvų, pagal kurias galima spręsti ir apie geriausiai gyvenančius gyventojus. Mėlyni numeriai – įstaigų automobilių (kaip mes pavadintume – „valdiški“). Jų visoje Š.Korėjoje daugiausiai, su tokiu vienu vietoje gamintu ir „Laisve“ pavadintu automobiliu mes ir važinėjome. Jeigu pamatydavau apynaujį automobilį arba juodą prabangų „Lexus“, abejonių nekildavo – numeriai bus juodi, kadangi tokia spalva pažymėti kariuomenės automobiliai. Šalyje, kuri apie ketvirtadalį savo BVP paskiria gynybai ir karinei pramonei, geriausios pareigos būtent šioje srityje.
O privačių automobilių numeriai – geltoni. Per savaitę Pchenhane tokių mačiau vos du. Tai ir parodo tikrąjį Š.Korėjos žmonių ekonominį pajėgumą.
Nepaisant to, kad automobilių Pchenjane labai mažai, kiekvienoje sankryžoje stovi reguliuotojas – kaip man paaiškino, tam, kad padėtų senjorams kirsti gatvę arba reguliuotų eismą dingus elektrai ir išsijungus šviesoforams. O elektros sutrikimai čia dažni dėl jos trūkumo – pripratau, kad valgant restorane staiga gali dingti elektra, o padavėja automatiškai įjungia atsarginį apšvietimą, greičiausiai nuo baterijų.
Į bet kurį Š.Korėjos miestą lengvai nepateksi – teks pravažiuoti bent tris patikros punktus, bent viename iš jų tikrins dokumentuose, kituose tik per automobilio langą pažiūrės, ar turi leidimą. Kad beprasmybės būtų dar daugiau, prie kiekvieno tunelio (o jų nemažai – Š.Korėja kalnuota šalis) yra bokštelis su jame budinčiu kareiviu.
Metro Pchenjane – bent jau tos kelios stotelės, kurias rodo turistams – išblizgintas lyg atskiri meno kūriniai. Pchenjanas turi dvi metro linijas, ir tai, kartu su senutėliais tramvajais, yra populiariausia vietinių transporto rūšis. Pervažiavome penkias stoteles, išlipome trijose – ten, kur buvo iš anksto suplanuota, be jokios improvizacijos, kurios šioje šalyje turbūt apskritai negali būti.
Laukdami metro traukinių, vietiniai skaito čia pat iškabintus laikraščius – vaizdas, kurį jau sunkiai pamatysi bet kurioje kitoje pasaulio valstybėje. Tikėtina, kad laikraščių pirkimas daugeliui yra tiesiog per didelė prabanga.
Paminklai ir gidai
Čia paminklas partijai, o čia – partijos penkiasdešimtmečiui, čia – dar kokiai nors politinei idėjai. Kalnai betono, sovietinis modernizmas ir didžiuliai plotai aplink paminklus – tai labai stipriai formuoja Pchenjano veidą. Keisčiausia dalis ta, kad net ir turint dvi gides, atvykus prie kiekvieno didesnio paminklo ar svarbesnio pastato, visada reikalinga vietinė gidė, kuri trinasi kažkur netoliese, jau žinodama, kad tuoj turi atvykti turistas. Lyg tų kelių sakinių nemokėtų pasakyti su manim kartu visą laiką keliaujančios gidės.
Pradžioje galvojau, kad mus visur seka ta pati vietinė gidė, ir tik gal po trečio paminklo supratau, kad tai yra skirtingi asmenys, atrodantys vienodai tik dėl šukuosenos. Š. Korėjoje yra patvirtintos 28 oficialios šukuosenos – 10 vyriškų ir 18 moteriškų. Atėjęs į kirpyklą tu tik išsirenki numerį, kaip nori būti apkirptas – hipsteriu čia nebūsi. Nežinau, ar vietinėms gidėms privaloma viena šukuosena, bet 80 proc. jų atrodė identiškai – arba kaip kirpėjos iš 1995-ųjų, arba kaip pitrėnienės iš 2016-ųjų.
Sausai išberiama informacija apie paminklą ar pastatą būtinai įtrauks ir niekam nesvarbius skaičius: aukštį, plotį, užimamą plotą ant žemės, sunaudoto betono kiekį ir pan. Apskritai, jie yra skaičių maniakai – mano gidės greičiausiai ne sezono metu sėdi ofise ir kala skaičius – kada kuris lyderis kuriame socialistiniame kolūkyje apsilankė, kokio aukščio viena ar kita skulptūra, kada įvyko n-tasis partijos suvažiavimas – per tą savaitę nuolat buvau bombarduojamas tokiais nuobodžiais skaičiais ir datomis, ir kas baisiausia, dalis jų įstrigo mano galvoje, bereikalingai užimdami atminties kilobaitus.
Be skaičių kiekvienas objektas turi ir savo vietinę legendą – tarkim, prie karių kapinių skulptūra vaizduoja kareivį be kojų ir rankų, tačiau burna valdantį ginklą. Vietinė gidė papasakoja istoriją apie tai, kaip Korėjos karo metu vienas karys, netekęs galūnių, nepasidavė ir toliau šaudė burna. Ilgai bandžiau įsivaizduoti, kaip tai įmanoma, bet jų legendos kvestionuoti nedrįsau – gražu gi turėti herojus.
Lankantis prie didžiausių bronzinių skulptūrų dviem lyderiams (jas dažnai matote žiniasklaidoje, vienas iš skiriamųjų Pchenjano bruožų) teko pirkti ir gėlių. Kaip įprasta, iš turistų kainos plešiamos didesnės nei iš vietinių – už kuklią gėlių puokštę turėjau sumokėti 5 eurus. Vėl ta pati procedūra – eini tylėdamas prie paminklo su gidėmis iš abiejų pusių, nusilenki, padedi gėlių. Gal ir neblogas būdas pajausti tai, kokioje aplinkoje gyveno mūsų tėvai.
Kaip ir mums įprastos, bet jau primirštos, Lenino skulptūros, taip ir abiejų Š.Korėjos vadovų skulptūros stovi kiekviename mieste ar kaimelyje. Vos pasnigus – pirmiausiai prie jų puolama šluoti sniegą, jos yra savotiškos vietinės bažnyčios, kur žmonės ateina padėkoti savo lyderiams.
Kartą važiuojant ilgesnį kelią automobilu ir matant, kaip viena iš gidžių telefonu žaidžia žaidimą, kuriame reikia statyti ir plėtoti miestą, paklausiau – kodėl žaidimo miestuose nereikia statyti Kim Ill Sungo ir Kim Jong Illo skulptūrų, jei realybėje jos privalo stovėti kiekviename mieste ar kaime.
„Čia juk tik žaidimas“ – atsakė gidė.
„Socializmas ar kapitalizmas juk irgi tik žaidimai, patys taisykles susikuriame“ – atšoviau.
Nesuprato manęs.
I-ąją ciklo „Prisijaukinti Š.Korėją“ dalį skaitykite čia.
