Niekas – taip atsakyčiau, jei reikėtų apibūdinti trumpai. Abi šalys ir toliau viena kitos nepripažįsta, Šiaurės Korėja ir toliau nekenčia Pietų Korėjos bei laiko ją JAV marionete. Gal tik kovos metodai tapo subtilesni, nebe tokie tiesmuki kaip Šaltojo karo metais. Be to, po balistinių raketų parado 2017-aisiais ir vis stiprėjančių sankcijų jai, Š.Korėjai reikėjo progos pasauliui parodyti ir kitą savo veidą – tą, kuris bent jau oficialiai siekia abiejų Korėjų vienybės.
Be to, su olimpinėmis žaidynėmis nepakonkuruosi – Š.Korėja tą suprato dar 1989-aisiais, kai boikotavusi 1988 m. Seulo olimpines žaidynes, iškart po metų surengė atsakomąjį šou pasauliui – didžiausią iki tol jaunimo ir studentų festivalį, kurio organizavimo išlaidos šalį praktiškai privedė prie bankroto. Kaip paminklas toms žaidynėms išliko tada statytas ir iki šiol didžiausiu pasaulyje tebelaikomas stadionas Pchenjane, talpinantis 150 tūkst. žiūrovų (sėdimų vietų 114 tūkst.).
Sportas ir menas – svarbūs visų totalitarinių valstybių įrankiai, tarnaujantys režimui. Skurstanti Š.Korėja geriausiems sportininkams sudaro išskirtines sąlygas, todėl bent jau vasaros olimpinėse žaidynėse pasižymi neblogais rezultatais sunkumų kilnojimo, imtynių, bokso, dziudo rungtyse. Geriausiai olimpiadoje pasirodė atletai nuo 2013 m. gauna prabangius butus Pchenjane.
Nors šalis labai kalnuota ir, atrodytų, turėtų puikiai pasirodyti slidinėjimo rungtyse, tačiau šalyje tėra vos vienas slidinėjimo kurortas, atidarytas 2013 metais, ir blizgantis tokia prabanga, kad akivaizdu, jog jis sukurtas lyderio užgaidoms tenkinti, bet ne eilinių šalies piliečių pramogai. Nors nebuvo suplanuota maršrute, gidžių priprašiau, kad užsuktų į šį slidinėjimo centrą – jos sutiko, nes prabangios vietos turistams mielai rodomos.
„Ar galiu pamatyti kokias sporto varžybas Pchenjane – futbolo, krepšinio ar bet kokio kito sporto?“ – paklausiau savo gidžių lankydamasis Š.Korėjoje. „Galėtum, bet šiuo metu nevyksta“, – atšovė viena iš gidžių, tarsi mintinai žinotų visų sporto varžybų vienos savaitės grafiką.
Užtat nuvedė į cirką, kuris puikiai parodo, ką muštro dėka gali pasiekti totalitarinių valstybių žmonės – pavojingi ir iki smulkmenų nušlifuoti gimnastų triukai tikrai daro įspūdį ir gerai atlieka pagrindinę funkciją – linksminti tautą. Filmavau slapta (cirke, kaip ir daug kur kitur Pchenjane, fotografuoti bei filmuoti draudžiama), todėl vaizdas drebantis ir kreivas, bet akrobatų triukai matosi:
Nieko neprimena iš pastarųjų dienų? Nušlifuoti per daugybę treniruočių, sustyguoti iki smulkmenų pasirodymai būdingi net ir Š.Korėjos fanams – grupė, kuri atvyko į Pjongčango olimpines žaidynes, jau pasižymėjo nepriekaištingai suderintomis skanduotėmis ir judesiais. Kalbama, kad net ir šiuos fanus parenka pats Š.Korėjos režimas.
Muštras prasideda nuo vaikystes – apie savaitinius darželius jau rašiau, gidės parodė ir dar vieną vietą, kur auginami būsimi sportininkai ir menininkai. Labai dideli moksleivių rūmai šaltais koridoriais ir šiltomis, pilnomis klasėmis.
Žinoma, apie mano apsilankymą šiuose rūmuose iš anksto žinojo visi, todėl kiekvienoje klasėje stebėjau mini spektaklius – vos vietinė gidė praverdavo jų duris, prasidėdavo parodomieji koncertai arba šokiai. Visi iki vieno žinojo, kad šiandien čia turi užsukti turistas iš užsienio, ir kad vos jam pravėrus duris, reikia pademonstruoti geriausius sugebėjimus – taip ir buvo, tyliuose koridoriuose muzika pasigirsdavo tik tada, kai įeidavau į klases.
Ėjau per gigantiškus Moksleivių rūmus vedamas gidės tarsi Alisa stebuklų šalyje paskui triušį – jiems labai svarbu parodyti, kad sistema veikia nepriekaištingai, vaikai turi laimingą ir užimtą vaikystę. Nepaisant šaltų koridorių ir elementaraus maisto trūkumo.
Apie tai, kad menas Š.Korėjoje turi sustiprinti režimo kuriamą propaganda net nereikia pasakot – mums tai pažįstama iš 50 metų sovietinės okupacijos periodo. Kim Jong Uno šalyje paminklus kuria viena valstybinė įmonė, ir tai daro tikrai kokybiškai – net kai kurios Afrikos šalys užsakinėja paminklų gamybą Š. Korėjoje. Vaizduojamasis menas – bent kas antras kūrinys vaizduoja vieną iš šalies lyderių, labai didelė dalis matytų piešinių – karine tematika.
Nesvarbu, kas paišo – ar Moksleivių rūmuose eksponuojama vaikų darbų ekspozicija, ar Wonsan mieste esančioje galerijoje menininkų darbai, visi jie turi panašias nuspėjamas tematikas.
Apie kūrybos laisvę Š.Korėjoje net negalima pasvajoti. Bet blogiausia tai, kad jau trečia karta totalitariniame režime muštruojamų piliečių net nebeturi suvokimo, kad gali būti kitaip. Genuose įauginta, kad kitokio pasirinkimo, nei valdžios nurodomo, tiesiog nėra. Tai iliustruoja ir vienas pokalbis su gidėmis:
Aš gidei: – O ar tu jautiesi laisva savo šalyje?
Gidė: – Taip. Galiu daryti, ką noriu.
Aš: – Ar gali išstoti iš partijos?
Kelias sekundės gidės akys pradėjo lakstyti į šonus, tarsi jos galvoje būtų įvykęs mažas branduolinis sprogimas: – O kam? Niekada apie tai negalvojau. Niekas nenori išstoti iš partijos.
Aš: – Bet jei gali daryti, ką nori, išstoti iš partijos irgi gali?
Gidė: – Kam to reikia? Niekas pas mus neišstoja iš partijos.
Aš: – Gerai, o jei jūsų vadas padarytų klaidą, ar galėtumėt garsiai pasakyti, kad jis suklydo?
Gidė: – Mūsų vadas labai protingas, jis nedaro klaidų.
