Atkartoja Ispanijos kelią
Daugelis besidominčių kelionėmis yra girdėję apie Švento Jokūbo kelią Ispanijoje. Tai kelias, žinomas dar nuo viduramžių, kuriuo keliauti renkasi tikintieji ir visi kiti, norintys patirti išskirtinių nuotykių.
Ypatinga yra tai, jog šiuo keliu keliaujama pėsčiomis, o atstumas nuo pradinio taško iki kelio pabaigos siekia beveik 800 kilometrų.
Žinoma, keliavusieji šiuo keliu dalijasi savo patirtimis, o tos patirtys byloja apie savęs ieškojimus, gyvenimo pasirinkimų permąstymus, dvasines patirtis, kurios neretai pakeičia žmonių įpročius ir gyvenimo būdą.
Norint patirti, ką reiškia keliauti Švento Jokūbo keliu, nebūtina vykti į Ispaniją.
2016 metais Lietuvai prisijungus prie Europos Švento Jokūbo kelių tinklo, iniciatyva „Camino Lituano“ sukūrė unikalų 500 kilometrų piligrimų kelią, besidriekiantį per visą Lietuvą.
„Camino Lituano“ – kelias per Lietuvą
Išvertus iš ispanų kalbos „Camino Lituano“ reiškia „Kelias per Lietuvą“. Keliauti šiuo keliu gali kiekvienas norintis.
Specialiai sudarytais maršrutais galima aplankyti Lietuvos miestuose ir miesteliuose esančias bažnyčias, koplyčias, piliakalnius, pažintinius takus, įvairius paminklus, muziejus, dvarus, kitas lankytinas istorines ar kultūrines vietas.
„Camino Lituano“ keliai sužymėti specialiomis geltonos krypties rodyklėmis arba kriauklėmis, o su specialiai keliautojams sudarytais maršrutais galima susipažinti svetainėje „caminolituano.com“, kurioje informacija pateikta lietuvių kalba.
Šis kelias lankytojus supažindina su įvairių miestelių kultūriniais, religiniais, istoriniais ar gamtos objektais, o Kėdainių kraštas taip pat tapo vienu iš kelių, sudarytu specialiame žemėlapyje, skirtų piligrimams.
Maršrute piligrimams – Kėdainių krašto objektai
Specialiai sudarytuose maršrutuose piligrimams siūloma keliauti ir Kėdainių krašto vietovėmis. Viename iš sudarytų maršrutų Kėdainiai–Panevėžiukas siūloma aplankyti įvairius objektus: Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčią, Šv. Juozapo bažnyčią, evangelikų liuteronų bažnyčią, evangelikų reformatų bažnyčią, Viešpaties atsimainymo cerkvę, Kėdainių rotušę, Kėdainių senąją ir Smilgos g. sinagogą, Kėdainių Šviesiąją gimnaziją, Kėdainių krašto muziejų, Graužių gyvenvietę, Šušvės kraštovaizdžio draustinį, Garsios Tylos sodybą ir Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčią. Kelionės atstumas – 28,5 kilometro.
Nurodyta apytikrė kelionės pėsčiomis trukmė – 7,5 valandos.
Kitas maršrutas – Paberžė–Kėdainiai. Kelionės atstumas – 30 kilometrų, apytikrė trukmė keliaujant pėsčiomis – 8 valandos.
Lankytini objektai: Paberžės dvaro ir bažnyčios ansamblis, Užupės kaimas, Bakainių piliakalnis, Šventybrastis, Šlaitkalnis, Šeteniai, Apytalaukis, Kėdainiai.
Keliauti paskatino noras pažinti
„Camino Lituano“ sudarytu maršrutu keliavo ir Kėdainių kraštą aplankė keliautoja Daiva Selickaitė, sutikusi su skaitytojais pasidalinti savo asmenine piligrimine patirtimi.
Daiva pasakojo, kad yra įveikusi ne vieną šimtą kilometrų, tačiau iki šiol vadinti savęs piligrime vis dar nedrįsta.
„Nevadinu savęs piligrime, nors piligrimų keliu esu nuėjusi jau beveik 300 kilometrų. Laikau save einančiąja „Camino Lituano“ keliu.
Mano piligrimystę labiau galima pavadinti patriotine ar kultūrine. Keliauti pėsčiomis ir dalyvauti žygiuose pradėjau draugės įkvėpta prieš keletą metų, dar prieš kylant didžiajai pėsčiųjų žygių populiarumo bangai.
Pradžioje ir 25 kilometrai atrodė ilgas atstumas, ir nebuvo svarbu, ar tai kareiviški žygiai, komerciniai ar pažintiniai. Kai žygių atsirado daug, teko rinktis.
Labiausiai mano širdis linksta prie masinių nekomercinių žygių, kurių esmė atsispindi pirmame iš Pėsčiųjų žygių asociacijos tikslų: skleisti patriotines idėjas, skatinti savo krašto, istorijos pažinimą, etninę kultūrą, vienyti keliauti mėgstančius žmones, propaguoti keliavimą pėsčiomis kaip aktyvią, kultūringą ir aplinką tausojančią laisvalaikio praleidimo formą, prieinamą visiems visuomenės sluoksniams, nes žygiai – tai sportas visiems, norintiems išbandyti save.
Visa tai tinka apibūdinti ir „Camino Lituano“, – kaip susidomėjo pažintinėmis kelionėmis pasakojo D. Selickaitė.
Apkeliavo Kėdainių apylinkes
Keliaudama kartu su sese, Daiva aplankė ne vieną miestelį, susipažino su daug lankytinų objektų. Tačiau Kėdainiai dėl savo istorinio palikimo jai paliko didžiulį įspūdį.
„Pradėdama keliauti rinkausi pirmąjį iš tuo metu sužymėtų „Camino Lituano“ maršrutų etapų, kuris prasidėjo Paberžėje.
Jau po kelių savaičių kelias išsitęsė per visą Lietuvą iki Žagarės, bet mano „Camino“ pradžia liko Paberžėje, iš kurios išėjau, bet dar neatėjau.
Šiuo metu iš viso esu nuėjusi 10 etapų – nuo Paberžės iki Pažaislio ir nuo Žagarės iki Dambavos bažnyčios prie Burbiškio“, – skaičiuoja keliautoja.
Kėdainių krašte prasidėjęs jos kelias išties nebuvo paprastas ir sklandus.
„Pradėti kelią Paberžėje buvo ir didelė laimė, ir kartu gailestis, nes eiti nuo Paberžės iki Kėdainių Isos slėniu – tai lyg skaniausią saldainį suvalgyti pačioje pradžioje. O paskui laukia daug saulės kepinamų rapsų laukų ir žvyrkelių dulkių.
Tačiau galbūt tai ir yra kelio žavesys.
Jeigu ne kelias, vargu ar būtų pasitaikiusi proga kada atsidurti gūdžiose Šlaitkalnio alėjose palei Nevėžį, buvusiame prekybos trakte iš Rygos į Kauną, kuriame galima tik įsivaizduoti kadaise virus gyvenimą.
Kėdainių krašte esu buvusi keletą kartų – esu su gide išvaikščiojusi Kėdainių senamiestį, lankiusis Radvilų mauzoliejuje Evangelikų reformatų bažnyčioje, iki eidama „Camino Lituano“ teko du kartus lankytis Paberžėje, lankiausi ir puikiajame 1863 metų sukilimo muziejuje Šilingų dvare, taip pat esu aplankiusi Sirutiškio, Šetenių, Labūnavos, Kalnaberžės, Dotnuvos, Terespolio dvarus. Arba tai, kas iš jų likę.
Kėdainių krašte tiek nuostabių dvarų, kurie, deja, negrįžtamai apleisti“, – pasakoja keliautoja.
Aplankė viską, ką įstengė
D.Selickaitė pasakoja, kad Kėdainių kraštu ėjo pirmieji jos kelionių etapai, tad pakeliui, kartu su seserimi, ji aplankėme viską, ką tik įstengė:
„Užsukome prie Bakainių piliakalnio, apėjome Surviliškio bažnyčią, o kad jau ėjome pro Surviliškio kapines, tai negalėjome į jas neužeiti ir nenusilenkti garsiajam kryždirbiui Vincui Svirskiui, kuris palaidotas Surviliškyje.
Šventybrasčio Kristaus Atsimainymo bažnyčios durys atveriamos gal kartą per savaitę, bet mums be galo pasisekė rasti bažnyčią atidaromą asmeninei šventei ir įkelti kojas ten, kur tuokėsi Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo seneliai Zigmantas Kunatas ir Juzefa Sirutytė, kur buvo pakrikštyta rašytojo motina, o 1911 metais ir pats netoliese esančiuose Šeteniuose gimęs Česlovas Milošas.
Priešais Šventybrasčio ąžuolus šventoriuje palaidotas jo senelis Zigmantas, prosenelis Simonas Sirutis ir jauna mirusi pirmoji prosenelio žmona.
Nuo Šventybrasčio ėjome senuoju buvusiu prekybos traktu palei Nevėžį, nuostabiai gūdžia alėja prie pat Nevėžio. Už kelių kilometrų sukome pailsėti į Česlovo Milošo gimtinę Šeteniuose.
Artėdamos prie Kėdainių praėjome nustekentus nuostabiuosius grafų Zabielų dvaro rūmus Apytalaukyje, dėl jų labai skauda širdį. Kitas mūsų etapas nuo Kėdainių iki Panevėžiuko jau skiriasi kaip diena ir naktis.
Laukai, laukai, laukai...
Eidama tais laukais žvalgiausi į tolumas kitame Nevėžio krante, tikėjausi pamatyti Labūnavos vienišai laukuose stovintį ir tragiškus likimus liudijantį bokštą. Ir nutiko tikras stebuklas – iš toli tą bokštą išvydau.“
Keliauti pėsčiomis – nemenkas iššūkis
„Camino Lituano“ maršrutais Daiva keliauja ne viena, o kartu su sese, tačiau pripažįsta, kad kiekviena kelionė yra savotiškas iššūkis.
„Einame ne ištisai, o po etapą ar du, savaitgaliais, kiek leidžia mūsų galimybės gyvenant skirtinguose miestuose, turint skirtingus darbo bei atostogų grafikus.
Kita vertus, piligrimams, kurie išeina į kelią ilgam laikui, bent jau nereikia sukti galvos dėl logistikos sustygavimo. Sakyčiau, kad būtent tai yra sunkiausia kelionės dalis einant savaitgaliais ir neturint kas nuvežtų į etapo pradžią ar paimtų pabaigoje.
Tenka praleisti daug laiko analizuojant autobusų, traukinių tvarkaraščius ir susisiekimus tarp miestų ir miestelių.
Štai į Paberžę jokie autobusai nevažiuoja. Vienintelį kartą teko imti taksi, ir tai pavyko tik iš antro karto, nes pirmasis mus įsisodinęs Kėdainių taksistas net nežinojo, kur yra Paberžė.
Kai kurie piligrimai tiesiog eina, tuo tarpu mes stengiamės pamatyti ir aplankyti kiek įmanoma daugiau vietų, kiek leidžia jėgos ir fizinės galimybės.
Vieną „Camino Lituano“ etapą esame kiek aplenkusios ir nuėjusios savaip, kad aplankytume Kryžių kalną“, – apie kelionių sunkumus pasakojo D. Selickaitė.
Patarimai pradedantiesiems
Su pradedančiaisiais keliautojais Daiva taip pat pasidalijo keletu patarimų.
„Patarimai praverstų, nors iš tiesų kelią reikia „pasimatuoti“ patiems. Einant po vieną ar du etapus, jokio ypatingo pasiruošimo, manau, nereikia, užteks kliautis sveiku protu – vasarą užsidėti kepurę, gerti vandens, turėti pleistro ir pakaitines kojines.
Norintiems keliauti savo žemėje, pažinti Lietuvą ne tik per automobilio langą, ne tik užsidedant varneles populiarių „lankytinų objektų“ sąrašuose, norintiems pajusti, kaip keičiasi krašto vaizdai, spalvos ir kvapai einant nuo vieno miestelio link kito, nuo vienos bažnyčios iki kitos, pabendrauti su žmonėmis ir nusilenkti kapinėse išėjusiems – visą Lietuvą kertantis „Camino Lituano“ tam yra viena iš galimybių“, – patarimais dalijosi D. Selickaitė.
