Prarastas ir vėl atgautas ryšys su žeme
5 para, 2014 11 30. Nuostabu – vėl išvydome saulę, nusivilkome šturmuotes, denyje suorganizavome dušą. Puiki graži diena. Pasiekėme pasatų platumas, plaukiame pavėjui, todėl dingo jausmas, kad laivas mus plukdo per vandenyną. Šiandien jis atrodo tingus ir niekur neskubantis, norisi jį paraginti.
Nuplaukėme ketvirtadalį viso atstumo – virš 660 jūrmylių. Jei mūsų tempas liks panašus, Gvadelupę pasieksime po 14 parų.
Prapuolė „Yellow Brick'o“ (mūsų palydovinio komunikacijos įrenginio) kreditai. Jei nerasime kur ir nesusigrąžinsime, negalėsime nei atnaujinti savo koordinačių, nei parašyti artimiesiems. Jei mūsų laivas jų „radaruose“ nustos judėti, mums net baisu pagalvoti, ką jiems teks išgyventi.
Šiuo metu Dariai su vachtininkais rifuoja bures, turbūt priekyje pamatė debesį. Bet, kam tai rūpi, šiandien mes vėl esame Atlanto nugalėtojai!
6 para, 2014 12 01. Vis dar netūrime ryšio su žeme. Tai neduoda ramybės visą dieną. Nusprendžiame pakeisti kursą ir pasukti pietų link. Halsuojame ir skuodžiame link pusiaujo. Laivas vėl rūpinasi mumis. Vakare grįžtame į kursą link Amerikos, reiks patikrinti, kiek toks manevras kainavo mums laiko.
7 para, 2014 12 02. Apie penktą nakties pažadina baisingas triukšmas ir smūgis denyje. Į kajutkompaniją įpuola Aistis šaukdamas „Dariau, atrodo savaiminis halsas...“ (halsas – prieš vėją zigzagais plaukiančio burei arba traluojančio laivo kelio atkarpa nuo posūkio iki posūkio – red. past.).
Abu Dariai kaip mat atsidūrė ant kojų, bet kadangi nepuolė nuogi į lauką, tai situacija nėra beviltiška.
Nuostoliai – trūkęs groto kontra šotas. Per kitas 15-20 minučių laivas patyrė bent dvi milžiniškas perkrovas – tai buvo jaučiama iš jo drebėjimo. Galų gale pasigirdo klausimas: „Kokiu kursu plaukiame?“.
Paaiškėjo, kad link Senegalo, vėliau dar link Žaliojo kyšulio salų... Galiausiai grįžome į savo kursą.
Įsiminė viena nuskambėjusi frazė: „Pakeiskite mane prie šturvalo, man dreba kojos...“.
Patikriname „Yellow Brick'ą“. Mūsų kieme šiandien šventė – iš kažkur atsirado 200 kreditų. Galime informuoti artimuosius, kad viskas gerai ir kad gali būti, jog negalėsime daugiau parašyti.
Laurynas siūlo nesikuklinti ir rašyti: „Du kartus vos nežuvome, bet šiaip viskas gerai. Jei daugiau negausite iš mūsų jokių žinių, tai žinokite, kad mums sekasi gerai“. Juokaujame, bet esu tikra, kad mums visiems palengvėjo.
Delfinai surengė pasirodymą šalia jachtos. Gal dešimt minučių stebėjome jų šou.
Mūsų kranto įgula parašė, kad judame link štilio zonos, ir kristume žemyn. Tą dabar ir darome. Pilnatis puikiai apšviečia laivo denį ir kokpitą (kokpitas – atvura jachtos dėžė jachtos, burinės valties, katerio laivagalyje; burlaivio žemiausio denio laivagalis – red. past.).
Netrukus vidurnaktis. Prieš porą valandų įveikėme tūkstantąją mylią. Tai yra daugiau nei trečdalis viso maršruto.
Pusiaukelė su barakuda ir šokoladiniu lietinių tortu
8 para, 2014 12 03. Lėtai kasamės pirmyn. Kepina saulė. Vėjo ne kažkiek. Kol kas tai blogiausia diena nuplaukto atstumo prasme.
9 para, 2014 12 04. Į dienos ritmą įsiliejo šachmatai, kortos, kauliukai. Kranto įgula mums žada 20-25 mazgų vėją – būtų gerai, nes tempas vis dar nepakankamas.
Prieš vidurnaktį pasiekėme pusiaukelę! Ta proga Laurynas pagamino šokoladinį lietinių tortą. Kepė nuo ryto: kajutėje buvo karšta, pilna dūmų. Toks kepimas kainavo daug – mes neplanuotai užbaigėme antrą dujų balioną. Plaukti liko pusė kelio...
Antrą kartą nusišypsojo sėkmė žūklėje. Idomu, ar kas žvejo pažymėjimą turi?
Sėkmė jam nusišypsojo ir trečią kartą. Vakarienei grilyje kepta barakuda.
Artėjant vidurnakčiui, pilnaties apšviestame vandenyne šalia laivo pasirodė orka.
Bent jau mes taip nusprendėme. Pasigrožėti susirinko visa komanda.
10 para, 2014 12 05. Prieš vidurnaktį pasiekėme pusiaukelę! Ta proga Laurynas pagamino šokoladinį lietinių tortą. Kepė nuo ryto: kajutėje buvo karšta, pilna dūmų. Toks kepimas kainavo daug – mes neplanuotai užbaigėme antrą dujų balioną. O plaukti liko dar pusė kelio.
