Lauksargiai – oficialiai kaimas, nors pagal dydį norisi vadinti miesteliu. Vardo kilmė, matyt, kilo nuo skalvių dievybės Lauksargio – dirbamų laukų saugotojo. Istorikas Vytenis Almonaitis pastebėjo, kad mūsų krašte kunigavęs Martynas Mažvydas, 1547 m. išleistoje pirmojoje lietuviškoje knygoje rašė, jog tebėra žmonių, kurie „išpažįsta stabmeldystę“ ir „dėl pasėlių garbina Lauksargą“. Skalvių mitologiją dar panagrinėsime kitame straipsnyje.
Seniausias žinomas kaimo paminėjimas, V.Almonaičio teigimu, žinomas iš 1665 m. Ragainės apskrities žemėlapio. Lauksargių, kaip ir Tauragės, iškilimas buvo nulemtas 1832 m., kai iš Tilžės plentas iki sienos nutiestas per Lauksargius. Paskui Rusijos valdomoje Lietuvoje naujasis plentas beveik tiesiu taikymu ėjo per Tauragę, Skaudvilę ir toliau. Apie Lauksargius trumpai, bet informatyviai ir įdomiai rašoma 2015 m. ir 2003 m. knygose „Šiaurės Skalva“ bei Edmundo Mažrimo 2014 m. knygoje „Mažosios Lietuvos kultūros atspindžiai Tauragės krašte. Parubežys“. Toliau aprašysiu istorijas, kurios knygose nepaminėtos.
Sugriauta Lauksargių muitinė
Likimas taip suklostė, kad šiandieniniame Tauragės rajone buvo du muitinės kompleksai, priklausę skirtingoms imperijoms. Tik mažai kas apie tai žino, ar susimąsto. Retame atviruke, vaizduojančiame pasienio miestelį – Lauksargius, galime matyti tikriausiai XIX a. pab. pastatytą medinę (ar kuklią mūrinę) Vokietijos imperijos muitinę. 1861 m. ir kiek vėlesniuose žemėlapiuose ši vieta greta plento ir valstybių sienos dar neužstatyta.
Medinės vietoje mūrinė muitinė iškilo apie 1905-1907 m. Tai buvo itin puošnus neogotikos statinys, pabrėžęs valstybės galią ir vakarietišką kultūrą. Statybos metu vargu, ar kas galvojo, kad partneriai dar nuo Napoleono pralaimėjimo laikų, kurių valdžios atstovai greta valstybinės sienos draugiškai 1912 m. paminėjo Tauragės konvencijos pasirašymo šimtmečio jubiliejų, po poros metų taps visa naikinančiais nuožmiais priešais. Taip gražusis Lauksargių karališkosios muitinės (vok. Königlich Zollamt Laugszargen) pastatas, neišstovėjęs nė dešimties metų, buvo sugriautas 1914-1915 m. kovose, kai laukai tarp Tauragės ir Tilžės buvo virtę mirties frontu.
Prieškario žemėlapiuose ir retuose atvirukuose matyti tiksli muitinės stovėjimo vieta. Važiuojant nuo Tauragės, iškart kirtus senąją valstybių sieną, statinys stovėjo šiandien tuščioje pakelės pievoje dešinėje (ties greičio ribojimo ženklu „70“). Aplink ariamas laukas, o muitinės vieta užžėlusi krūmais, netinkama arimui. Ją patogu matyti prieš pat Lauksargius sustojus automobilių stovėjimo aikštelėje kairėje. Šalia jos muziejaus iniciatyva 2018 m. pastatytas informacinis stendas, pasakojantis apie Melno taikos sieną. Iš keleto karo laikų atvirukų, matome vis labiau sugriautą pastatą.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, rusų invaziją patyrę miesteliai buvo atstatyti (Širvinta, Eitkūnai ir kiti). Ne išimtis ir Lauksargiai. Tačiau muitinė nebebuvo reikalinga. Nuo Vokietijos atskirtą Klaipėdos kraštą keletą metų valdant Prancūzijos administracijai, nespėta griuvėsių atstatyti, o jį užėmus Lietuvai – nebeliko prasmės. Kol kas nepavyko rasti prisiminimų, kas atsitiko muitinės griuvėsiams, tačiau labiausiai tikėtina, kad likučiai buvo išardyti ir plytos panaudotos remontuojant Lauksargių bažnyčios bokštą bei kitus apylinkių pastatus.
Vokietijos prezidentas lankėsi Lauksargiuose
1914 m. rudenį Rusijos kariuomenė sugriovė Lauksargių geležinkelio stotį, muitinę ir bažnyčios bokštą. Vokiečiams ją išvijus, šie nieko nelaukę pradėjo atstatyti geležinkelio stotį. Strategiškai svarbiame objekte darbai vyko ypatingai greit. Jau 1915 m. kovą Paul von Hindenburg, tuo metu Vokietijos rytų fronto generolas feldmaršalas arba pagrindinis žmogus, sprendęs karo veiksmų eigą, lankėsi atstatytoje stotyje. Keliose žinomose nuotraukose matoma iškilminga rikiuotė su pagarbą jam atiduodančiais kariais.
Jo atvykimas į šį Rytų Prūsijos užkampį rodė strateginę Lauksargių svarbą ir geležinkelio Tauragė-Radviliškis statybos pradžią. Mat anksčiau Lauksargiuose bėgiai ir baigdavosi. Karo metu tapo ypatingai svarbu plėsti geležinkelių tinklą gilyn į užkariaujamas teritorijas. Paul von Hindenburg po karo tapo politiku, 1925-1934 m. buvo Vokietijos prezidentas ir žmogus, kuris 1933 m. paskyrė Hitlerį reichskancleriu. Visi žinome, kuo tai baigėsi. Muziejuje saugoma brangi Marinos Kulčinskajos dovanota nuotrauka, vaizduojanti feldmaršalą Lauksargių geležinkelio stotyje. Originalą galite pamatyti Istorijos ekspozicijoje.
Jam 1929 m. sausio 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona suteikė Vyties Kryžiaus ordino I rūšies I laipsnio insignijas. Į Berlyną Lietuvos apdovanojimą nuvežė ir Reichsprezidentui įteikė generolas Pranas Tamašauskas ir pulkininkas Aleksandras Plechavičius. Ar turėtume įamžinti šią asmenybę ant geležinkelio sienos? Jam valdant šalį, santykiai su Lietuva buvo gan geri, klestėjo prekyba. Jis buvo apdovanotas garbingu apdovanojimu, veikiausiai už Klaipėdos krašto pripažinimą Lietuvai. Spręsti reikėtų Lauksargių seniūnijai.
Lauksargių bažnyčia
1887 m. pastatyta iki šiol išlikusi, 2014 m. remontuota Lauksargių bažnyčia. Kaip būdinga liuteronų maldos namams, interjeras labai santūrus, nors dar ir gerokai nukentėjęs sovietiniu pokariu. Bažnyčios bokštą 1914 m. rudenį buvo susprogdinusi Rusijos kariuomenė. 1924 m. bokštas atstatytas, tačiau kitoks nei buvo. Senose nuotraukose matome, kad pirmasis bokštas turėjo du šlaitus ir išsikišusį frontoną su dviem dekoratyviniais bokšteliais pačioje viršūnėje, o trikampės formos bokšto centre iš plytų padarytas įdubęs kryžiaus ženklas.
Po karo atstatant bokštą, langelių poros suprojektuotos arčiau viena kitos, o ant viršaus užkelta bokšto smailė, kuri iš visų keturių pusių apkalta skarda ir reikalauja mažiau priežiūros. Pirmojo pasaulinio karo metu išleista tikrai daug atvirukų, kuriose matoma apgriauta Lauksargių bažnyčia. Didžiąją dalį šių atvirukų muziejus turi. Juos Vokietijos aukcionuose nupirko nuolatinė muziejaus rėmėja Marina Kulčinskaja.
Draudimo bendrovė
Viename iš iki šiol stovinčių senųjų vokiškų Lauksargių gyvenamųjų namų, greta buvusios sienos išlikusi emaliuota skardinė iškaba su „Aachen-Leipziger Versicherungs-AG“ draudimo kompanijos reklama.
Tikėtina, kad tame name iki sovietų atėjimo buvo teikiamos turto draudimo paslaugos. Savininko pasakojimu, jo seneliai, pokariu atsikėlę ir sutvarkę karo metu apgriautą ir be savininkų likusį namą, lentelę naudojo kaip dubenį grūdams įpilti vištų lesinimui.
Lauksargių-Plikiškės sienos perėjimo punktas
Šis punktas, kaip ir kiti postai kitose vietose su Rytų Prūsija, išliko iki pat 1945 m. Kaip minėta, Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, iš jos be kitų teritorijų buvo atimtas ir Klaipėdos kraštas bei laikinai perduotas valdyti Prancūzijai, kurios kariuomenė čia šeimininkavo 1920-1923 m. iki kol Lietuvos kariuomenė sumania karine operacija užėmė šias istorines lietuvių žemes.
Taigi, iki pat 1939 m. kovo 23 d. Hitlerio ultimatumo, Klaipėdos kraštas priklausė Lietuvos Respublikai. Tiesa, autonominėmis teisėmis, todėl tauragiškiui norint patekti, pavyzdžiui, į Lauksargius, Pagėgius, ar Panemunę, reikėdavo leidimo, o prie administracinės sienos jo laukdavo pasienio sargyba. Net kai Antrojo pasaulinio karo metu Vokietija buvo užėmusi plačias teritorijas toli Rusijoje, siena į tikrąją Vokietija, taigi, ir Lauksargius, buvo saugoma pasieniečių.
Perėjimo punkto nuotraukų nėra daug. Geriausiai buvo žinomi keli ypač seni, dar iki 1914 m. spausdinti atvirukai bei Pirmojo pasaulinio karo (1915 m.) atvirlaiškiai su sugriautos Lauksargių muitinės vaizdais, kuriuos kariai iš fronto gausiai siųsdavo artimiesiems namo. Tarpukariu tokie atvirukai nebebuvo leidžiami, Lauksargiai tapo ne tokie reikšmingi.
Žiauriausiame žmonijos istorijoje Antrajame pasauliniame kare atvirukų leidyba neberūpėjo, tačiau vokiečių kariai buvo gan gerai apsirūpinę fotoaparatais. Todėl laikas nuo laiko ebay.de aukcionuose pasirodo vis naujų nuotraukų, kurias darė Vokietijos kariai Tauragės apylinkėse. Dvi – ypač įdomios pažįstant senąjį pasienį. Pirmoji, daryta 1941 birželį, vaizduoja karį, jojantį žirgu pro pakeltą užkardą ir nukabintą SSRS žvaigždę su kūju ir pjautuvu. Antrojoje užfiksuota 1944 m. birželio akimirka, kurioje matoma jau vokiška tvarka perdaryta užkarda su užrašu „Tauroggen Kontrolle“. Joje matomas iki šiol išlikęs pastatas, vykstant nuo Tauragės, esantis kairėje iškart už buvusią sieną žyminčio stendo.
Napoleono karų įrodymai
Aplankę muziejų ir atidžiai apžiūrėję Istorijos ekspoziciją, vitrinoje „Tauragės konvencija ir miesto augimas“ rasite švino kulkų bei sagą. Radiniai 2018 m. aptikti lauke tarp Lauksargių ir Kalėnų. Ką jie mena? Nuo 1812 m. vasario prancūzai grobė maistą, kitą turtą, rinko mokesčius, dėl to ypač nuskurdo ūkininkai lietuvininkai.
Gruodį Rusijoje sumuštos bei sušalusios Napoleono I Didžiosios armijos likučiai traukėsi per Mažąją Lietuvą, kurią vėl nusiaubė. Neišvengta ginkluotų susidūrimų. Prancūzijos kariuomenėje buvęs 20 000 žmonių Prūsijos korpusas (priklausė ir Lietuvių dragūnų pulkas iš Mažosios Lietuvos) nustojo kariauti su rusais, sudarė Tauragės konvenciją. Napoleono armijai priklausė ir lenkų būriai, kovojantys prieš Rusijos priespaudą. Rasta saga su įrašu „5“ mena 5-ąjį Pėstininkų pulką iš Varšuvos Hercogystės. Skaičių gaubia gyvatė, ryjanti savo uodegą.
Prancūzijos, Belgijos karo belaisviai
Muziejuje saugomos dvi itin retos Antrojo pasaulinio karo nuotraukos, kuriose nufotografuoti Vokietijos okupuotų Prancūzijos ir/ar Belgijos kariuomenių karo belaisviai Lauksargiuose, kadangi jie buvo laikomi viena tauta ir kalinami kartu. Įrašai kitose nuotraukų pusėse – prancūzų kalba. Nuotraukas 2016 m. dovanojo M. Kulčinskaja. Įrašai skelbia „Le 28 Jun 1942 Laugszargen (P.O.) Allemagne. Prisonnier de guerre en Alllemagne. Hauard, moi et Banduin“. Prie kitos prierašas „Kommando 3A“. Tačiau tai jau atskira ir labai įdomi tema, kurią apžvelgsime kada nors ateityje...