R.Pogorelio kelionės planavimo istorija – kaip įtraukiantis trileris. Atšaukiami skrydžiai, skelbiami karantinai, keičiamos datos, keičiamos kelionės kryptys...
Keliautojas savo nuotykius aprašė „Mokėk keliauti“ feisbuko paskyroje. Gavę leidimą, dalijamės jo istorija ir portale:
„Nuo vakar vėl esame Vilniuje. Kelionė buvo sėkminga ir turininga. Tačiau, ar ji pavyks sėkmingai, nežinojome ne tik iki išvykimo momento, bet net ir kelionei įpusėjus. Esu organizavęs daugybę gana sudėtingų kelionių, bet tiek galvos skausmo, kiek patyriau organizuodamas šią, dar nesu turėjęs. Prisipažinsiu – jai artėjant, kelis kartus buvau pagalvojęs: jeigu būčiau žinojęs, kad viskas taps taip sudėtinga ir nenuspėjama, bilietų būčiau nepirkęs.
Bilietus pirkau lapkričio gale – dar tada, kai atrodė, jog už Europos esančioje pasaulio dalyje viskas rimsta. Ypač Lotynų Amerikoje: ten juk šilta, todėl pandemija tikrai nebeplis, juolab kad skaičiai stabilizavosi. Aha...
Jau seniai buvau nusprendęs: per šias Kalėdų atostogas tikrai keliausiu kur nors toliau. Planavau pirkti bilietus gruodį, tačiau jau nuo lapkričio žiūrinėjau kainas. Skrydžiai į Aziją buvo labai išbrangę, o į Lotynų Ameriką – gerokai pigesni. Tiesa, ne visos šalys tuo metu įsileisdavo keliautojus, todėl reikėjo atsargiai rinktis kelionės kryptį. Žvalgiausi į Meksiką, Kolumbiją, kurios tuo metu buvo atviresnės. Ir staiga užmačiau ispanų bendrovės „Air Europa“ bilietus į Panamą už 350 eurų. Pažiūrėjau, jog šį šalis įsileidžia visus, tik atvykusiems oro uoste reikia pasidaryti testą už 50 USD. Ką gi, tai nedidelė kliūtis, pagalvojau.
Ir bilietai buvo kišenėje. Kitą dieną jie atpigo 18 eurų. Ką padarysi – loterija...
Kadangi išskridimas buvo iš Milano, dar reikėjo bilieto iš Vilniaus iki jo. Kaip tik tą patį rytą buvo pigūs „Wizzair“ bilietai, kurie mums leistų per dvi valandas Milane patogiai persėsti į reikiamą lėktuvą. Todėl nedvejodamas nupirkau ir juos.
Po paros ateina žinutė iš „Air Europa“: jūsų skrydis Milanas–Madridas–Panama pavėlinamas pusantros paros.
Ką padarysi – pabūsime tą parą ramiai kur nors prie Lago Maggiore, pagalvojau. Aha...
Dar vienas dalykas – grįžimą iš Panamos iš pradžių buvau nupirkęs sausio pirmajai. Po to pagalvojau – kurių velnių grįžti taip greitai? Juolab kad sausio 6 d. buvo galima grįžti už tą pačią kainą. Kvailelis...
Bet tada prisiminiau „Air Europa“ pažadą pandemijos metu būti lankstiems ir leisti keleiviams vieną kartą pasikeisti bilietą nemokamai. Iš pradžių kreipiausi į bilietą pardavusią internetinę agentūrą – ji už keitimą užsiprašė 70 eurų. Ką gi, už kvailumą teks sumokėti. Tačiau kai sutikau su siūloma kaina, agentūra dvi paras nieko nebeatrašė. Tuomet atsidariau „Air Europa“ tinklalapį – pasirodo, galiu jame pats pasikeisti skrydį nemokamai be jokios agentūros. Ačiū pandemijai... Agentūrai padėkojau už lėtą servisą ir sutaupytus 70 eurų.
Atrodė, viskas vyksta gana sklandžiai. O tada prasidėjo...
Italija paskelbė, kad visi į ją skrendantys turės pateikti išankstinį COVID testą. Užsirašėme testui kelionės dieną Vilniuje. Tam, kad jo rezultatas tiktų ne tik Italijai, bet ir Panamai (dėl 48 val. laiko limito), jo reikėjo per porą valandų. Laimė, šioms šalims tiko ne tik molekulinis, bet ir gerokai pigesnis antigenų testas.
Tuomet pradėjo gerokai didėti COVID užsikrėtusiųjų skaičiai – ne tik Lietuvoje, bet ir Panamoje. Iškilo pavojus, kad jei ne viena, tai kita šalis nebeleis keliauti. Ėmiau kasdien vietinėje žiniasklaidoje skaityti naujienas. Panamoje paskelbta komendanto valanda nuo vakaro iki ryto, artimiausiu metu žadama svarstyti dar griežtesnes priemones...
Atrodė, viskas vyksta gana sklandžiai. O tada prasidėjo...
Netrukus Italija dar labiau sugriežtino reikalavimus: visi atvykstantys Kalėdų laikotarpiu privalės izoliuotis, taip pat draudžiama keliauti viešuoju transportu. Lago Maggiore planas nuplaukė... Tiesa, nuo gruodžio 23 iki sausio 6 d. iš skrendančių į Italiją testo lyg nebereikalaus. Vienur rašyta vienaip, kitur kitaip – nesuprasi...
Tuoj po to gaunu žinutę iš „Wizzair“: jūsų reisas Vilnius–Milanas atšauktas.
Gal ir gerai, nes mums prieš parą būti Italijoje nėra jokio reikalo. Problema ta, kad reisus į Italiją atšaukė daugelis bendrovių ir beliko vos pora variantų, kaip mums laiku nukakti į Milaną. Visi jie – nepatogūs arba brangūs.
Pagal ES keleivių teisių reglamentą skrydžių bendrovė, atšaukusi reisą, to pageidaujančiam keleiviui turi pasiūlyti kelionės alternatyvą. Pareikalauju jos iš „Wizzair“ – juolab kad mums tiktų jos pačios reisai per Londoną. Tačiau „Wizzair“ atsisako mums suteikti naujus bilietus. Nutari juos nusipirkti pats, o dėl apmokėjimo kovoti po kelionės. Taigi turime bilietus Vilnius–Londonas (Lutonas) ir Londonas–Milanas. Taip pat užsakau nakvynę viešbutyje prie Lutono oro uosto.
Lietuvoje COVID atvejų jau skaičiuojama tūkstančiais, ir netrukus naujoji Vyriausybė žada skelbti sugriežtintas priemones. Kaip jos paveiks keliones – niekas nežino, tik interneto forumuose gausu spėlionių. Gali uždaryti sienas, kaip pavasarį... Meldžiuosi, kad to nebūtų.
Iki mūsų kelionės likus porai savaičių, paskelbiamos naujosios priemonės. Suvaržomas judėjimas šalies viduje, o apie vykimą į užsienį nieko nekalbama... Stebiuosi tokiu sprendimų priėmėjų mąstymo provincialumu, bet kartu ir džiaugiuosi, kad šįkart jis mums naudingas. Paties nutarimo teksto niekur nėra, tik interpretacijos.
Stebiuosi tokiu sprendimų priėmėjų mąstymo provincialumu, bet kartu ir džiaugiuosi, kad šįkart jis mums naudingas.
Tuo tarpu Panamoje atvejų skaičius šokteli tiek, kad ji tampa labiausiai COVID paveikta Lotynų Amerikos valstybe. Šios šalies Vyriausybė žada paskelbti griežtesnes priemones Kalėdų ir Naujųjų laikotarpiui. O mūsų atskridimas numatytas gruodžio 24-osios rytą...
Panamos Vyriausybės posėdis užsitęsia, o aš nemiegu... Socialiniuose tinkluose pasirodo gandai apie visišką karantiną su draudimu išeiti į gatvę visą Kalėdų ir Naujųjų laikotarpį. Panamos sveikatos ministerija tviteryje teigia, jog tai melas, ir prašo sulaukti posėdžio pabaigos.
Dėl laiko skirtumo informacija apie naująsias Panamos priemones pasirodo antrą valandą nakties Lietuvos laiku. Uždraudžiama naudotis visais pliažais; uždraudžiama išvykti iš sostinės regiono (labiausiai paveikto) į kitus; nuo gruodžio 25-osios iki 28-osios ir per Naujuosius draudžiama išeiti į gatvę; sienos kol kas neuždaromos.
Suvokiu, kad tiek prisisvajotas Panamos variantas žlunga. Sėdėti dvi savaites pandemijos apimtoje sostinėje su draudimu naudotis pliažais? Ačiū...
Ką nors reikia skubiai daryti – arba atsisakyti kelionės (nors pinigų už bilietus neatgausime), arba pirkti jungiamąjį skrydį į kurią nors atviresnę gretimą šalį. Sigita nusiteikusi nevažiuoti. Bet aš visada pasiduodu paskutinis...
Skubiai studijuoju situaciją gretimose šalyse. Galima skristi į Kolumbiją – ten suvaržymų mažiau ir jie lokalūs, nors padėtis irgi blogėja. Testo iš keliautojų kol kas nereikalaujama. Kitas variantas – Kosta Rika, bet ten reikalaujama specialaus draudimo, kuris padengtų izoliaciją COVID susirgimo atveju.
Suvokiu, kad tiek prisisvajotas Panamos variantas žlunga. Sėdėti dvi savaites pandemijos apimtoje sostinėje su draudimu naudotis pliažais? Ačiū...
Kolumbija pigesnė, didesnė ir įvairesnė... Skrydžiai iš Panamos į ją pigesni, tačiau brangsta kasdien, todėl reikia skubėti. Iš dviejų variantų už dar įkandamą kainą išsirenku vieną ir nuperku. Viva Colombia! Turime perprogramuoti visas svajones apie Panamą ir pradėti visą kelionę planuoti iš naujo...
Užsakau nakvynę pirmoms dviem naktims Karibų jūros pakrantėje Kolumbijoje. Netrukus gaunu viešbučio administratoriaus žinutę: sveiki, parašykite porą sakinių, kad mes įsitikintume, jog jūs iš tikrųjų egzistuojate.
Tuo metu Panamoje kyla skandalas, apie kurį rašo visa šalies žiniasklaida: oro uoste COVID testus atliekanti firma nėra sertifikuota šios šalies Sveikatos ministerijoje, ir išvis ji registruota kaip... statybų ir galvijų auginimo įmonė. Testai atliekami nesilaikant higienos, vieni testai užkrečiami nuo kitų... Plačiai aprašoma turisto iš JAV istorija, kaip oro uoste nepripažino jo pateikto neigiamo testo rezultato, nes testą atlikusios klinikos nebuvo Panamos SAM sąraše; oro uoste jam nustačius teigiamą testo rezultatą, neleista jo pakartoti, jis priverstinai vienu mikriuku su sergančiaisiais nuvežtas į griežto režimo ligoninę, savaitei apgyvendintas viename kambaryje su sergančiu ir taip, jo paties manymu, užkrėstas... Velniškai nesinori tokios patirties, juolab kad kitą dieną jau turime bilietus į Kolumbiją. Meldžiuosi, kad pripažintų lietuviškos klinikos išduotą pažymą. Ir kad iki atvykimo nesusirgtume...
Likus trim dienoms iki mūsų išvykimo ateina žinia: dėl naujos koronaviruso atmainos Jungtinė Karalystė uždraudžia išvykti iš jos be rimtos priežasties. Kitą rytą Italija paskelbia uždrausianti skrydžius iš JK, Lietuva irgi.
Mūsų tranzitas per Londoną žlunga. Nieko nelaukdamas atšaukiu viešbutį Lutone ir skambinu į Lenkijos avialinijas (LOT), kad nupirkčiau vienintelį likusį variantą nukakti iki Milano – per Varšuvą. Laimė, pavyksta pasinaudoti nuo vasaros sukauptu LOT kreditu, todėl už naujus bilietus sumokame „tik“ po 134 eurus... Kartu užsakau nakvynę Varšuvos oro uosto viešbutyje. „Marriott“ šiuo metu kainuoja vos 43 eurus...
Kitą rytą Italija paskelbia uždrausianti skrydžius iš JK, Lietuva irgi. Mūsų tranzitas per Londoną žlunga.
Daromės internetinę registraciją „Air Europa“ skrydžiams. Skrydžiui Madridas–Panama gauname įprastą įlaipinimo kortelę, o Milanas–Madridas – „laikinąją“ be barkodo su prierašu, jog privaloma gauti tikrąją kortelę Milano oro uosto registracijoje. O mūsų planas buvo išlaukti 8 valandas tranzito salėje. Be barkodo mūsų į tranzito salę tikriausiai neįleis, o po Italijos teritoriją mums bastytis negalima. Ir Varšuvoje lipant į Milaną skrendantį lėktuvą tai gali užkliūti...
Tuo metu nuolat gaunama informacija apie naujus suvaržymus: Panama ir Kolumbija nebeįsileis keliautojų iš JK (ačiū Dievui, skrendame nebe per Londoną), Peru dviem savaitėms atšaukia visus skrydžius iš Europos... Likus dienai iki mūsų kelionės, Kolumbijos Vyriausybė paskelbia, kad reikalaus molekulinio COVID testo iš atvykstančiųjų. Mūsiškis pigesnis antigenų testas netinka. Tiesa, dar neaišku, nuo kada reikalaus. Tie, kurie nespės jo pasidaryti, tarytum, galės jį atlikti atvykę – jei skrydžių bendrovė tokius keleivius įsileis...
Ateina kelionės diena. Po pietų darysimės COVID testą, o netrukus po to vyksime į oro uostą. Internetu užpildome privalomas Panamos atvykimo formas, o popieriuje – Italijos. Pastarojoje reikia pasirinkti – ar vykstate į darbą, ar būtinu medicininiu reikalu, ar namo, ar kitu „neišvengiamu asmeniniu reikalu“. Pasirenkame pastarąjį ir tikimės, kad tai neužklius...
Per pietus ateina žinutė is „Air Europa“: jūsų grįžimo skrydis sausio 6 d. atšauktas, jūs perkeliami į sausio 8 d. skrydį. Jei netinka, galite nesutikti ir atsiimti pinigus.
Bleeem...
Tai mums suteikia galimybę neskristi ir atgauti reikšmingą dalį pinigų. Bet aš matau ir dar vieną galimybę: bandyti nemokamai perkelti grįžtamąjį skrydį – grįžti nebe iš Panamos, o iš Kolumbijos. Laimė, „Air Europa“ iš ten irgi skraidina. Labai norisi išvengti dar vieno mums visiškai nebereikalingo tranzito per Panamą. Tačiau dabar nebėra laiko to tvarkyti – tai darysiu kelionės metu. Dabar varom į kliniką ir į oro uostą...
Abu testai neigiami. Su pažymomis lekiame į oro uostą. Pakeliui dar perskaitau, kad Lenkijos viešbučiuose šiuo metu leidžiama apsistoti tik vykstantiems verslo reikalais. Kažkodėl, užsakant viešbutį „Marriott“, puslapyje šios informacijos nebuvo. Per vėlu ką nors keisti. Kaip nors...
Tuščias Vilniaus oro uostas. Skrydyje į Varšuvą 12 žmonių.
Varšuvos oro uosto „Marriotte“ gauname kambario raktą. „Dar čia pasirašykite. Jei norite, galite ir perskaityti.“ Perskaitau – „patvirtinu, kad mano kelionė yra verslo reikalais“. Be abejo.
Kito ryto skrydyje iš Varšuvos į Milaną – 7 keleiviai su mumis. Ačiū Dievui ir LOTui, kad neatšaukė reiso... Laimė, jokių dokumentų nepatikrina, kelionės priežasties neklausia. Įveikta viena svarbi kliūtis – Milane tikrai atsidursime.
Tuštutėliame Milano oro uoste esame vieninteliai tranzitiniai keleiviai. Policijos kontrolės poste po skambučio darbuotojams esame praleidžiami į tranzito salę su laikina įlaipinimo kortele. Laukiame 8 valandas...
Perskaitau naujausią informaciją iš Kolumbijos: Vyriausybė nusprendė dar kurį laiką iš atvykstančiųjų COVID testo nereikalauti. Valio!
Skambinu į „Air Europa“ prašydamas nemokamai suteikti mums atgalinį skrydį iš Kolumbijos tuo pagrindu, jog atšaukė mūsų grįžimą iš Panamos, o vėlesnis mums netinka, nes „turime dirbti“. Prisiskambinu po gero pusvalandžio. Pasitaręs su vadove, darbuotojas sutinka pakeisti mūsų grįžimo skrydį tik su 172 eurų priemoka kiekvienam – „nes Kolumbija yra kita šalis“. Ačiū, sakau, pagalvosiu.
Nors Milano oro uostas tuščias, pavakarę susirenka pilnas lėktuvas į Madridą. Prie jo grūstys, niekas nesilaiko atstumo.
Madride prie lėktuvo į Panamą išgirstame du vaikinus kalbančius... lietuviškai. Užkalbiname. Pasirodo, jų tikslas – pakeliauti po Kolumbiją. Turėjo bilietus iš Rygos per JAV, bet jiems leido skristi tik iki Frankfurto, nes šiuo metu iš Europos per JAV keliauti be rimtos priežasties negalima. Tuomet Frankfurte vaikinai nusipirko naują bilietą į mūsų reisą po 1000 eurų į vieną pusę. Supratau, kad mums dar ne taip blogai...
Panamos oro uostas. Sveikatos patikros postas. Slėpdami baimę, pateikiame mūsų COVID testo pažymas. Ačiū Dievui, jas pripažįsta ir neverčia mūsų eiti testuotis pas gyvulių augintojus...
Tuomet Frankfurte vaikinai nusipirko naują bilietą į mūsų reisą po 1000 eurų į vieną pusę. Supratau, kad mums dar ne taip blogai...
Vengdami viešojo transporto, Uberiu nuvykstame į savo viešbutį. Administratorė krenkščiančia gerkle (laimė, su kauke) sutinka įleisti mus į kambarį anksčiau laiko. Papusryčiaujame ir kitu Uberiu važiuojame pasivaikščioti po džiungles. Pakeliui norime sustoti prie garsiojo Panamos kanalo – tačiau automatu ginkluotas kareivis informuoja, jog lankytojų centras uždarytas. Vis dėlto kanalą ir juo praplaukiančius didžiulius laivus stebime pro langą.
Keista būti ten, kur šilta... Kūčių vakarą valgome „ceviche“ (sūdytos žuvies patiekalą) Panamos kolonijinio senamiesčio restorano terasoje prie vandenyno. Iki septynių vakaro turime suspėti grįžti į viešbutį – tuomet prasidės komendanto valanda.
Kitą rytą turime vykti į oro uostą. Mieste – totalus karantinas, gatvėmis vaikščioti ir važiuoti be rimtos priežasties draudžiama. Viešbutis mums suorganizuoja specialų mikriuką už trigubą kainą, nufotografuoja mūsų bilietus. Tarsi kokie VIP lekiame tuščiomis Panamos miesto gatvėmis, pakeliui du kartus mus sustabdo patikrinti policija.
Prieš savo skrydį užsukame į „Air Europa“ biurą Panamos oro uoste. Jo darbuotoja įdėmiai išklauso mano argumentus, jog sausio 8-ąją grįžti iš Panamos mums per vėlu dėl darbo, todėl norime išskristi sausio 5-ąją iš Bogotos. Jei įmanoma, nemokamai... Darbuotoja paprašo mūsų dokumentų ir ima kažką suvedinėti kompiuteryje. Po dešimties minučių duoda mums spausdintą lapą: „Prašom – pakeista, grįšite iš Bogotos.“
Tuomet supratau, kad tikriausiai mūsų kelionė pavyks...
Kai Panamoje pavyko nemokamai pasikeisti grįžtamąjį skrydį, tai jau leido sklandžiai planuoti tolesnę kelionės logistiką ir – pagaliau – atsipalaiduoti.
Šįkart aplankėme tik nedidelę Kolumbijos dalį prie Karibų jūros ir keliavome lėčiau nei mums įprasta. Iš patirties žinau, kad pervargus nuo intensyvios kelionės susilpnėja imunitetas, ir taip lengviau susirgti visokiomis ligomis, todėl intensyvo ir nuovargio vengėme. Kartu turiu pasakyti, kad 12 dienų nedidelėje šalies dalyje neužtenka gerai pažinti šalį, todėl kai kurios mano įžvalgos gali būti netikslios. Mielai priimsiu pastabas.
Galiu pasakyti, kad keliauti Kolumbijoje mums patiko. Dauguma žmonių tikrai malonūs ir nuoširdžiai stengėsi mums padėti. Nors Panamoje buvom tik parą, panamiečiai mums pasirodė gerokai šaltesni, nelaimingesni ir atsainesni nei kolumbiečiai.
Vis dėlto pastebėjome ir nestabilumo požymių, susijusių su šalies valdžia. Vienas iš tokių man pasirodė pats pandemijos valdymas. Šalies valdžia nutaria nereikalauti iš įvažiuojančiųjų testo ar izoliacijos, tada teismas įpareigoja ją reikalauti, o valdžia teismo sprendimui nepaklūsta... Išvis dauguma pandemijos valdymo priemonių Kolumbijoje yra lokalios ir priimamos miestų merų, o ne centrinės valdžios. Panašu, kad taip yra ne todėl, kad taip efektyviau, o todėl, kad vietos valdžia linkusi neklausyti centrinės valdžios – ypač ten, kur valdo kita partija.
Savo ruožtu daug žmonių – įskaitant pareigūnus – nepaiso jokių valdžios sprendimų, įskaitant ir dėl pandemijos. Mums atvykus į Barranquillos miestą, 14 val. turėjo prasidėti totalus karantinas su draudimu būti gatvėse. 13.45 val. gatvėse buvo daugybė žmonių, veikė parduotuvės, ir nebuvo panašu į tai, kad per 15 minučių kažkas pasikeis. Visiškas kontrastas su Panama...
Kitas pavyzdys: vykstant į Playa Blanca pliažą reikėjo užsiregistruoti internetu – tarsi, įleidžiami tik 1000 žmonių per dieną ir leidžiama būti tik iki 16 val. Realybėje įvažiuojant nebuvo jokios kontrolės, o pliažas savaitgalį buvo prigrūstas.
Savo ruožtu daug žmonių – įskaitant pareigūnus – nepaiso jokių valdžios sprendimų, įskaitant ir dėl pandemijos.
Iš dalies tai turbūt galima paaiškinti ir trapia nesena šalies istorija. Dar ir dabar Kolumbijos džiunglėse yra teritorijų, kontroliuojamų narkomafijos. Anksčiau jų buvo gerokai daugiau – net ir Tayronos parkas bei jo apylinkės dar prieš 15 metų turistams buvo saugiai nepasiekiami, nes ten valdė „paramilitaries“. Dar buvo tokia žinoma kairuoliška grupuotė FARC, su kuria 2016 m. pasirašytas taikos susitarimas.
Vienuose nakvynės namuose susipažinau su buvusia žurnaliste, kuri dabar yra Kolumbijos visuomeninio komiteto šiam susitarimui įvertinti narė. Iš pokalbio su ja sužinojau, kad maždaug pusė kolumbiečių nepritaria šiam susitarimui, nes mano, kad FARC lyderius reikia vertinti kaip nusikaltėlius ir teisti, o ne įteisinti šią organizaciją. Tuo tarpu FARC šalininkai kaltina esamą šalies valdžia pažeidus susitarimą. Kai kurie kolumbiečiai mums teigė, kad ginkluota narkomafijos kova su valdžia dėl įtakos bet kada gali atsinaujinti. Pakako Bogotoje pamatyti, kiek kariuomenės saugo kvartalą, kuriame įsikūrę šalies prezidento rūmai, kad suprastume, jog situacija nėra normali.
Nepaisant to, Karibų pakrantėje mes jautėmės gana saugiai. Palomino miestelyje susipažinome su gidu, kuris prisipažino anksčiau gyvenęs iš kokos auginimo, o vėliau persimetęs į turizmo verslą. Ir tokių žmonių yra nemažai. Deja, dėl pandemijos turistų gerokai sumažėjo. Belieka tikėtis, kad esama padėtis neprivers vietos žmonių grįžti prie savo ankstesnio pragyvenimo šaltinio.
Dabar šiek tiek praktinės informacijos.
KLIMATAS mūsų lankymosi laiku buvo idealus: prie jūros nuo 26 iki 34 laipsnių, lietaus buvo tik šiek tiek netoli Tayronos parko, daugiausia naktimis. Kuo arčiau kalnų – tuo jo daugiau. Bogotoje buvo apie 20 laipsnių ir gana lietinga, Medelline turėtų būti panašiai.
MAISTAS: pajūryje daugiausia – šviežia žuvis, kainuojanti nuo 6 iki 17 Eur priklausomai nuo rūšies. Garnyras – kokosu pasaldinti ryžiai, „patakonai“ iš platanų, šiek tiek kopūstų salotų. Yra ir vištienos, jautienos bei šiek tiek kiaulienos. Geresniame restorane pavalgyti kainuoja maždaug 5–6 eurai žmogui. Gatvės maistas daug pigesnis: pyragėliai su maltos mėsos ar sūrio įdaru kainuoja apie 30–50 eurocentų, ledai panašiai, šviežiai spaustos įvairiausių egzotinių vaisių sultys – nuo 60 centų gatvėje iki 2 eurų restorane. Gatvėje parduodama kava kainuoja 15–30 eurocentų.
KAINOS dėl kritusio valiutos kurso Kolumbijoje tikrai nesikandžioja. Kortelės kursas yra maždaug 4100 pesų už 1 eurą arba 3300 pesų už 1 JAV dolerį. Keityklose tiek už eurą negausite – daug labiau apsimoka keisti dolerius negu eurus. Turistinių paslaugų (turų, geresnių restoranų) ir transporto kainos yra artimos lietuviškoms, o vietinių parduotuvių ar gatvės maisto – gerokai mažesnės. Padorios nakvynės kainuoja nuo 15 iki 33 eurų už dvivietį (aišku, yra ir brangesnių). Visur galima šiek tiek pasiderėti (iki 20 proc.).
Porą kartų mus apgavo turizmo agentai, pardavinėjantys įvairius turus už gerokai padidintą kainą. Kartą taip nutiko netgi Kartagenos laivų uosto kasoje. Svarbu iš anksto pasiteirauti vietinių, kiek kas turi kainuoti, ir vengti tarpininkų. Jei mokate tik už nuplukdymą kateriu į pliažą – eikite tiesiai pas valtininkus. Jei reikia tik nuvežimo į kitą miestą – tiesiog eikite į gatvę ir derėkitės su taksi, išeis dukart pigiau nei kelionė agentūros mikriuku.
SKRYDŽIAI Kolumbijos viduje nebrangūs: veikia kelios pigių skrydžių bendrovės – Viva Colombia, EasyFly, Wingo, taip pat nebrangūs ir Kolumbijos „vėliavnešio“ Avianca skrydžiai. Į atokesnius regioninius oro uostus skraidina bendrovė Satena. Perkant iš anksto galima nuskristi ir už 30 EUR, mes už skrydį Cartagena-Bogota mokėjome 60 Eur.
TARPMIESTINIO TRANSPORTO Kolumbijoje nemažai – bet mažiau nei kaimyniniame Ekvadore. Mūsų aplankytame regione didžiausios autobusų bendrovės vadinasi Expreso Brasilia ir Unitransco. Mums autobusas pasitaikė senesnis ir lėtesnis, išvažiavo pusvalandžiu vėliau nei biliete nurodytas laikas ir labai neskubėjo. Taip pat veikia kelios kokybiškų mikriukų bendrovės, kurios veža brangiau, bet ne tarp stočių, o priveža arčiau miesto centro: MarSol ir BerlinasTur. Pavažiuoti tarpmiestiniu autobusu 100 km kainuoja apie 8 eurus (yra ir pigesnių).
Miestuose veikia taksi ir Uberis (pastarasis veikia nelegaliai ir dažnai būna brangesnis nei taksi). Taksometrų nėra – reikia derėtis. Ilgesnį atstumą gerokai pigiau išeina nuvažiuoti su InDriver programėle, kurioje nurodai, kur nori važiuoti, ir vairuotojai pays pasiūlo savo kainą. Kai kur taip pat važinėja priemiestiniai kolektyviniai taksi, tuktukai ir mototaksi.
KĄ APLANKYTI?
Mūsų kelionės „vinys“ buvo Tayronos nacionalinis parkas ir jo apylinkės, taip pat Cartagenos miestas su kolonijiniu senamiesčiu ir netoliese esančiu Playa Blanca pliažu.
Jei reikėtų rinkis dar ir trečią kryptį – daugelis pataria aplankyti Medellino miestą ir netoliese esantį Guatape ežerų regioną (ežerus ten galima pamatyti užlipus laiptais ant įspūdingo dydžio uolos). Bet šitą palikom kitam kartui
TAYRONA IR APYLINKĖS. Į Tayronos nacionalinį parką, garsėjantį džiunglėmis apaugusia gražia smėlėta Karibų jūros pakrante, galima patekti sausuma arba laivu. Sausuma yra du galimi įėjimai ir jie nesusisiekia. Iki abiejų įėjimų atvykstama priemiestiniu autobusu, kursuojančiu tarp Santa Martos ir Palomino. Dauguma renkasi antrąjį įėjimą, nes ten daugiau pliažų. Įėjimas į parką užsieniečiui kainuoja apie 15 eurų, plius šiuo metu dar privalomas medicinos draudimas 1,20 Eur kiekvieną buvimo parke dieną. Po to niekas išbūtų dienų skaičiaus netikrina, taigi galite drąsiai sumokėti tik už vieną dieną. Mokama prie įėjimo vartų. Per dieną šiuo metu į parką įleidžiama tik 1000 lankytojų, todėl svarbu prie vartų atvykti kuo anksčiau. Vasarį parkas bus uždarytas mėnesiui, kad atsigautų gamta (taip būna kasmet).
Formaliai į parką negalima įsinešti plastikinių butelių ir maišelių – bet labai griežtai to nežiūri, kuprinės nekrausto. Nuo parko vartų iki pajūrio už 1,20 Eur veža mikriukai. Tuomet dar reikia apie valandą eiti džiunglių takeliu iki garsiausių pliažų.
Kadangi parko vartai šiuo metu atidaryti tik nuo 8.30 ryto iki 16 val., labai verta vieną naktį pernakvoti parke, kad patirtumėte jį ryte ir vakare be turistų antplūdžio. Tam svarbu nakvynę užsisakyti pačiame parke. Booking.com ar Airbnb jos neužsisakysite – visi jų siūlomi variantai yra ŠALIA parko įėjimo, bet už parko ribos (dažnai tai nebūna aiškiai parašyta!). Daugelis jų įsikūrę gražiose džiunglėse ir verti potyrio – bet neplanuokite ten pernakvoti ir vėl grįžti į parką kitą dieną, nes tuomet turėsite iš naujo mokėti už įėjimą į parką.
Pačiame parke galima apsistoti kempinge (palapinėse arba nameliuose) už 23–25 eurus. Dar pigiau galima išsinuomoti hamaką nakvynei. Aš suradau kempingą su nameliais Maps.me programėlėje, susirašiau su juo tiesiogiai Whatsapp ir užsakiau nakvynę. Paprašė pervesti 30 proc. sumos iš anksto, bet parašius, kad esame keliautojai ne kolumbiečiai, sutiko užsakyti be avanso. Dauguma turistų apsistoja kitame kempinge palapinėse – jis užsakomas vietoje.
Kitas variantas patekti į parką yra greitaeigiu kateriu iš Tagangos miestelio. Kainuoja 17 eurų į vieną pusę, 34 į abi. Yra vienas reisas per dieną – iš Tagangos išplaukia apie 10 val. ryto, o atgal 16 val. Jei jums dar neteko plaukti jūra greitaeigiu kateriu – įspėju, kad plaukti gali būti baisoka dėl didelių bangų. Kiek klausiau – atvykus laivu jokios kontrolės nėra ir parko įėjimo mokesčių mokėti nereikia (bet panašiai sumokate už laivą). Susitarus laivas gali pakeliui užsukti ir į kitas nuostabaus grožio įlankas, prie kurių yra įrengtos (nepigios) lodžijos, puikiai tinkančios poros dienų meditacijai – bet iš jų pėsčiomis nepateksite į garsiausius parko pliažus, turėsite vėl plaukti.
Nelabai toli nuo Tayronos parko yra Palomino miestelis su hipiška atmosfera, nemažai kokybiškų hostelių ir restoranų. Jo pliažas per pastaruosius porą metų gerokai susiaurėjo, bet juo galima nueiti iki upės žiočių ir ten išsimaudyti. Taip pat populiari pramoga yra „tubing“ – plaukimas žemyn upe sėdint ant sunkvežimio padangos kameros (kainuoja 10 eurų žmogui įskaitant nuvežimą motociklu). Iš ten taip pat galima susiorganizuoti pusdienio kelionę pas kalnuose gyvenančius čiabuvius, taip pat 4–5 dienų žygį džiunglėse į čiabuvių statyto „užmirštojo miesto“ griuvėsius. Taip pat į lagūną su flamingais, esančią už 65 km (važiavom – neverta, flamingus pamatėme tik iš tolo).
Dar netoliese kalnuose yra Minca miestelis su gražiomis panoramomis ir saulėlydžiais, kriokliais ir kavos bei kakavos ūkiais. Mes ten nespėjome, bet daugelis rekomenduoja. Apsistokite ten bent 2 naktims ir numatykite laiko kalnų žygiams.
Taganga yra netvarkingas žvejų miestelis – neypatingas, bet autentiškas, su pigiausiomis mano matytomis nakvynėmis Kolumbijoje (dvivietis nuo 8 eurų), nebrangiu maistu, taip pat turais kateriu į netolimus pliažus bei Tayronos parką.
CARTAGENA garsi puikiai restauruotu kolonijiniu senamiesčiu, apjuostu siena, taip pat netoliese, Baru saloje, esančiu Playa Blanca pliažu.
Cartagenos senamiesčio pašonėje esančiame Centenario parke gyvena mažos beždžionės, iguanos ir tinginiai (matėme tik iš tolo – dėl pandemijos parkas uždarytas).
Arti Cartagenos yra Tierra Bomba sala, į kurią nuplaukti pirmyn-atgal kainuoja nuo 5 eurų – bet neverta (nešvaru) – nebent dėl iš ten atsiveriančios miesto panoramos. Tačiau verta aplankyti Bocagrande rajoną / pusiasalį, iš kurio plaukia kateriai į Tierra Bomba. Sakyčiau, Bocagrande pliažai geresni nei Tierra Bomba, o vakare ten veikia daug gerų restoranų ir apskritai labai jauki atmosfera. Ten turi butus nemažai turtingesnių kolumbiečių.
Dar Cartagenoje yra Popa vienuolynas ant aukšto kalno (nebuvome) bei ispanų statytos pilies griuvėsiai. Taip pat autentiškas (bet ne dailus) Bazurto turgus – vietos Gariūnai.
Iš Cartagenos dar siūlomi brangesni turai į toliau esančias Rosario salas – bet, kiek matėme nuotraukas, Playa Blanca pliažas geresnis. Ir dar yra turas, skirtas išsimaudyti mažo vulkano kraterio purve – bet daugelio atsiliepimai neigiami dėl žmonių grūsties ir vietinių uždarbiautojų įkyraus noro turistus tepti purvu.
PLAYA BLANCA balto smėlio pliaže, esančiame Baru saloje, maždaug valanda kelio automobiliu arba pusvalandžio – kateriu, verta praleisti 1 arba 2 naktis. Prie pat pliažo yra galybė hostelių-pašiūrių su rudimentine nakvyne (tipiška dviviečio kaina – 25 eurai nakčiai; galima pasiderėti, kad į kainą įeitų pusryčiai). Galėčiau parekomenduoti Mama Ruth hostelį su dailiais namukais, esančiais gražiausioje pliažo vietoj. Mes gyvenome Eco Hostal Shekinah – vieta šiek tiek prastesnė (koraliniai akmenys trukdo maudytis), bet labai malonūs šeimininkai.
Viena iš Playa Blancos siūlomų atrakcijų – vakare plaukti kateriu į gretimą lagūną paplaukioti su planktonu, kuris rankomis iriantis vandeniu šviečia. Turas kainuoja 6 eurai žmogui.
Netoli pliažo, toje pačioje Baru saloje, yra Kolumbijos nacionalinis paukščių parkas („aviario“) su daugybe egzotiškų paukščių. Užsieniečiui įėjimas kainuoja 15 eurų – bet tikrai labai verta. Iš arti pamatysite flamingų, tukanų, kondorų ir dar daugybę kitų egzotiškų paukščių, taip pat iguanų.
Automobiliu nuvažiuoti iš Cartagenos iki Playa Blancos kainuoja nuo 13 eurų naudojantis InDriver ir užtrunka valandą, Kateriu iki Playa Blancos kainuoja 6 eurus žmogui į vieną pusę – laivas pirmyn išplaukia 8.30 iš Cartagenos senamiesčio prieplaukos, o atgal plaukia 15.30.
Vienas dalykas, kuris gali užknisti Playa Blanca – daugybė pardavinėtojų. Kas minutę prieina žmonės, siūlantys užkandžius, gėrimus, papuošalus ir dar daugybę dalykų. Bet jei būsite išalkę ar ištroškę, tai gali ir praversti
Dėl visko derėkitės. Daugelis šių siūlytojų yra arba pabėgėliai iš Venesuelos, arba Baru salos juodaodžių kaimų gyventojai. Pastarieji būna labai įkyrūs ir bando uždirbti iš visko (pavyzdžiui, pribėgę parodo kelią į parkingą arba savavališkai užtveria išvažiavimą).
Jei reikėtų konkretesnių patarimų ar kontaktų – mielai patarsiu.“
Roberto Pogorelio feisbuko profilį su dar daugiau nuotraukų iš kelionės rasite čia.
