Elektrinės pašonėje budėjusi 2-oji ugniagesių brigada turėjo nedelsdama reaguoti į kilusį gaisrą. Daugeliui šios brigados narių tai buvo paskutinis gaisras, kurį jiems teko malšinti.
Šiandien kai kurie Černobylio zonoje gyvenantys samasiolai pasakoja apie tą naktį ir paryčiais matytas pašvaistes, kilusias nuo elektrinės pusės. Sako, kad iš tos pusės kilo žalsvos ir oranžinės liepsnos, kurios priminė fejerverkus.
Taip manė ir grupelė Pripetės jaunuolių. Norėdami pasigrožėti neįprastu reginiu jie susibūrė ant nedidelio tiltelio prie įvažiavimo į miestą, nuo kurio atominė elektrinė matyti tarsi ant delno. Šiandien šis tiltas vadinamas „Mirties tiltu“, nes visi ant jo susirinkę žmonės netrukus mirė nuo onkologinių susirgimų.
Tokio gaisro nebuvo matę ir antrosios ugniagesių brigados vyrai. Jie turėjo reaguoti nedelsdami, todėl išskubėjo be jokių specialių apsaugos nuo radiacijos priemonių.
Be dozimetrų, be antiradiacinių kostiumų ar respiratorių. Šiai brigadai vadovavo Leonidas Teliatnikovas, nelaimės naktį atostogavęs savo namuose, Pripetėje.
Norėdami pasigrožėti neįprastu reginiu jaunuoliai susibūrė ant nedidelio tiltelio prie įvažiavimo į miestą, nuo kurio atominė elektrinė matyti tarsi ant delno. Šiandien jis vadinamas „Mirties tiltu“, nes visi ant jo susirinkę žmonės netrukus mirė nuo onkologinių susirgimų.
Apie gaisrą jam pranešė telefonu ir jau po pusvalandžio jis pats buvo įvykio vietoje.
L.Teliatnikovas davė nurodymus lipti ant 4-ojo reaktoriaus stogo ir pasirūpinti, kad gaisras nepersimestų ant netoliese esančio 3-iojo reaktoriaus.
Ugniagesiai liepsnas malšino paprastu vandeniu.
Tai, kad po paros į degančio reaktoriaus nasrus buvo nuspręsta pilti smėlį ir šviną, leidžia geriau įsivaizduoti, kaip beviltiškai turėjo jaustis šie ugniagesiai radioaktyvias liepsnas malšindami paprasčiausiu vandeniu.
Netrukus į gaisrą atskubėjo Kijevo ugniagesiai ir pakeitė 2-ąją Černobylio brigadą. Visi jos nariai buvo nedelsiant nugabenti į 126-ąją Pripetės ligoninę.
Teko girdėti pasakojimų, kad kai kuriems ugniagesiams jau pakeliui į ligoninę ėmė byrėti dantys, luptis oda – tarsi smarkiai nudegus saulėje. Kai kuriems pakeliui ėmė slinkti plaukai.
Ligoninės priimamajame juos nurengė, nuavė, paguldė ant neštuvų ir nuvežė suteikti pirmosios pagalbos. Galbūt dėl skubėjimo ar nežinojimo, ką daryti su ugniagesių apranga, ligoninės darbuotojai ją numetė pastato rūsyje. Vėliau čia atnešė ir paliko čiužinius, ant kurių pirmą kartą paguldė šiuos vyrus.
Nuo tos nakties šiame Pripetės požemyje atsirado viena iš didžiausių radiacijos kišenių. Pasitelkę į pagalbą seną „Pripyat“ dozimetrą pradėjome šios vietos paieškas.
Vos įžengę į 126-osios ligoninės kiemą, supratome, kad po mūsų kojomis, kažkur po žeme, įkalintas „radiacijos žvėris“.
Negalėjome patikėti, kad praėjus tiek metų tie batai ir rūbai vis dar tokie radioaktyvūs. Tačiau vos įžengę į 126-osios ligoninės kiemą, supratome, kad po mūsų kojomis, kažkur po žeme, įkalintas „radiacijos žvėris“.
Prisiartinus prie ventiliacijos angų, kurios sujungtos su ligoninės rūsiais, dozimetras rodydavo augančius skaičius ir imdavo intensyviau tarškėti.
Taip sekdami aparato ekranėlio parodymus, radome laiptus vedančius žemyn po ligonine.
Nusileidę žemyn, pasukome į kairę, bet radiacijos fonui mažėjant, supratome, kad reikia eiti į kitą pusę. Skaičiai didėjo ir tai reiškė, kad artėjame prie labai radioaktyvaus objekto.
Netrukus stovėjome prie įėjimo į nedidelį rūsio kambarėlį, kuriame į krūvą sumesti voliojosi seni, apdulkėję ir suplyšę čiužiniai. Radiacijos matuoklis tiesiog pasiuto! Parodęs visus skaičius, kiek tik turi, parodė keturis nulius ir išsijungė.
Supratome, kad tai tie čiužiniai, ant kurių buvo paguldyti ką tik nurengti ugniagesiai. Nebežinojome, koks šioje vietoje radiacinis fonas, todėl nusprendėme neužsibūti ir keliauti atgal.
Vienas bendražygių dar pamėgino pasidairyti, ką galima rasti paėjus toliau į priekį, ir sušuko: „Čia batai ir ugniagesio kostiumas!”. Iš tiesų, už kelių metrų nuo čiužinių ant žemės gulėjo ugniagesių uniformos.
Būdami rūsyje šalia triukšmaujančio dozimetro galbūt dėl jaudulio net nesusimąstėme, kad atsidūrėme pačioje tikriausioje laiko kapsulėje.
Būdami rūsyje šalia triukšmaujančio dozimetro galbūt dėl jaudulio net nesusimąstėme, kad atsidūrėme pačioje tikriausioje laiko kapsulėje.
Visi tie ugniagesių daiktai ir čiužiniai čia guli taip, lyg juos vakar būtų atnešusi ligoninės felčerė.
Niekas nesiryžo jų išnešti ar net pakliudyti. Tam tiesiog nėra reikalo, nes Pripetė evakuota ir niekas, išskyrus tokius avantiūristus, kaip „Savanoriai į Černobylį“, nesiryžtų čia leistis.
Visi 2-osios Černobylio ugniagesių brigados nariai po kurio laiko mirė nuo spindulinės ligos. Brigados viršininkas L.Teliatnikovas sulaukė 53 metų ir mirė nuo vėžio savo naujajame bute Kijeve.
Šiandien jų atminimui Černobylio mieste pastatytas paminklas, vaizduojantis į gaisrą skubančius ugniagesius. Šalia užrašas „Tiems, kurie išgelbėjo pasaulį“.
Tai – ketvirtasis ciklo „Savanoriai į Černobylį“ straipsnis. Visus juos rasite čia.
