Atsakomybė įvardyti tiesą
Manau, galime save vadinti žmogaus teisių gynėjais.
„Čia mes pasiryžę ginti žmogaus teises. Esame žmonių pusėje, esame prieš priespaudą. Manau, galime save vadinti žmogaus teisių gynėjais“, – sako Patrickas Nduwimana, vienas iš nepriklausomos radijo stoties „Radio Inzamba“ įkūrėjų (inzamba kirundi kalba reiškia trimitą). Su juo susitinkame Ruandos sostinėje Kigalyje įsikūrusioje studijoje, kur kaip tik vyksta naujienų tarnybos pasitarimas. Kaip ir daugiau nei 425 tūkst. kitų burundiečių, šie žurnalistai dėl grėsmės savo gyvybei buvo priversti bėgti iš tėvynės ir šiandien dirba tremtyje.
„Radio Inzamba“ kasdien parengia dvi 20–30 minučių trukmės naujienų laidas, kurias publikuoja internete ir per išmaniąją pokalbių programėlę „WhatsApp“ siunčia kontaktams Burundyje. Šie savo ruožtu laidos įrašus persiunčia savo pažįstamų ratui. Po perklausos žinutes savo paties saugumui patartina ištrinti. Informacijos apie įvykius Burundyje ištremtiems žurnalistams suteikia pogrindyje dirbantys reporteriai ir patikimi kontaktai. Saugumui užtikrinti šaltiniai lieka anoniminiai, pašnekovų balsai transliacijose iškraipomi, kad nebūtų atpažinti. „Radio Inzamba“ auditorija gali siekti daugiau nei 300 tūkst. žmonių – žymiai mažiau, nei būtų transliuojant FM bangomis, tačiau labai daug turint omenyje pavojingas programų gavimo ir klausymosi sąlygas bei ribotą priėjimą prie išmaniųjų telefonų ir interneto.
Kartu su „Télé Renaissance“ ir „RPA-Humura“, „Radio Inzamba“ yra viena nepriklausomų žiniasklaidos priemonių, drįstančių viešai įvardyti Burundžio valdžios vykdomus nusikaltimus prieš šalies žmones: žmogžudystes, pagrobimus, kankinimus, įkalinimus. Tai tęsiasi nuo 2015 m., kai Burundžio prezidentas Pierre’as Nkurunziza paskelbė trečią kartą iš eilės sieksiantis prezidento posto, nors tai draudžia šalies konstitucija. Trečia kadencija taip pat prieštarauja po 12 metų trukusio ir daugiau nei 300 tūkst. gyvybių nusinešusio pilietinio karo pasiektiems Arušos taikos susitarimams, kurie numatė valdžios dalijimąsi tarp skirtingų politinių partijų ir etninių grupių.
Pasipiktinę tokia savivale ir nepaisydami draudimo protestuoti, burundiečiai išėjo į gatves. Juos pasitiko valstybės „saugumo“ aparatas – žmonės valdžios įsakymu buvo šaudomi, „pradanginami“, rakinami kalėjimuose. 2015-ųjų liepą Burundžio rinkimų komisija pranešė, kad P.Nkurunziza opozicijos boikotuotuose rinkimuose surinko 69.41 proc. balsų ir liks šalies prezidentas. Smurtas prieš „valstybės priešus“ tęsiasi iki šiol.
Traiškant opoziciją didelis dėmesys buvo skirtas nepriklausomai žiniasklaidai: prasidėjus visuotinėms demonstracijoms visos nepriklausomos radijo stotys buvo uždarytos apkaltinus jas opozicijos palaikymu. Radijas Burundyje yra labai svarbi visuomenės informacijos priemonė, tad jo embargas skaudžiai atsiliepė patikimos informacijos vakuume atsidūrusiems gyventojams. Bendrame šalį užvaldžiusiame baimės ir smurto kontekste, kur nepritarimas valdžiai uždeda „valstybės priešo“ štampą, persekioti žurnalistus yra nesudėtinga. 2015 m. spalį „saugumo“ agentai nušovė žurnalistą ir operatorių Christophe’ą Nkezabahizi, jo žmoną ir paauglius vaikus. Laikraščio „Iwacu“ žurnalistas Jean’as Bigirimana dingo 2016 m. liepą ir jo likimas iki šiol nėra žinomas; įtariama, kad jį pagrobė slaptosios tarnybos.
2017-aisiais Pasaulio žiniasklaidos laisvės indekse „Reporteriai be sienų“ Burundį įrašė 160-oje vietoje iš 180-ies, keturiais punktais žemiau nei pernai. Tačiau tikrieji žurnalistai net ir tokiomis sąlygomis toliau vykdo savo misiją. „Sugriovę nepriklausomas mūsų žiniasklaidos priemones, jie [valdžia] galvojo, kad mus nutildė, – sako Patrickas. – Tačiau mes vis dar čia ir vis dar priešinamės, nepaisant visko.“
Negali tylėti matydamas blogį
Pabėgėlio gyvenimas labai sunkus.
Nepriklausomas radijo ir TV stotis valdžia uždarė 2015 m. gegužės 14 d. Po savaitės, gegužės 23 d., „Télé Renaissance“ žurnalistas Reverienas Bazikamwe jau buvo Ruandoje. „Pabėgėlio gyvenimas labai sunkus, – pokalbį Kigalio kavinėje pradeda jaunas vyras, šiandien rengiantis reportažus ir „Télé Renaissance“, ir „Radio Inzamba“. – Pats pabėgėlio statusas man kankina širdį: jis reiškia, kad esu kitoks, nei šios šalies piliečiai. Žodis „pabėgėlis“ nuolatos primena, kad nesu savo tėvynėje.“
Rengdami reportažus, Reverienas su kolegomis imasi ypatingų atsargumo priemonių: jų šaltiniai ir pašnekovai tebegyvena Burundyje ir už interviu nepriklausomai žiniasklaidai gali stipriai nukentėti. Tačiau vis tiek sutinka kalbėti. Kodėl? „Žmonės įpratę rizikuoti tam, kad galėtų išreikšti savo poziciją – jiems tai yra labai svarbu, – sako Reverienas. – Darydami reportažus pakeičiame pašnekovo balsą, kad jį išgirdęs kaimynas neatpažintų ir neįduotų. Turime šaltinių valdžioje, nes ten dar likę tokių, kurie nepritaria tam, kas vyksta. Jie sako: „Skambink tą ir tą valandą, tada būsiu vienas ir atsakysiu į tavo klausimus.“ Savo šaltinių niekam neišduodame.“
Klausiu Reverieno, kodėl, puikiai suvokdami riziką ir kainą, mokamą už tiesos sakymą, žurnalistai toliau dirba. Juk žymiai saugiau ir paprasčiau būtų patylėti, nesikišti, apsiriboti „nekaltomis“ temomis. „Žinome, kad pavojinga. Tą žinojome prieš pradėdami dirbti. Tačiau negali tylėti matydamas, kaip tavo šalyje vykdomas blogis. Tai didžiulis pavojus visai visuomenei, – atsako Reverienas. – Mūsų karta praeis, o kas nutiks su mūsų vaikų karta? Privalome sukurti jiems gerovę. Jei žinome, kad mūsų darbas pavojingas, ar tai reiškia, kad turime jį mesti? Ne. Jei aš sustosiu, ir kiti sustos, kokią valstybę beturėsime? Matome, kaip valdžia griauna mūsų šalį. Tačiau privalome daryti viską, kas įmanoma, kad Burundis vėl būtų Burundis mums visiems.“
Klasė, ne „rasė“
Tačiau giluminis smurto Burundyje šaltinis yra ne trečioji prezidento kadencija. Baltieji kolonizatoriai į Burundį, tuomet valdomą karaliaus Mwezi IV Gisabo, atsėlino apie 1894 m., kai kraštas tapo kolonijinio vieneto, pavadinto Vokietijos Rytų Afrika, dalimi. Kaip ir priklauso profesionaliems kolonizatoriams, vokiečiai kliovėsi „skaldyk ir valdyk“ politika: siekdami stiprinti savo įtaką ir valdžią, skatino ir kurstė gyventojų susiskaldymą. Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijos kolonijas užėmė Belgija, po karo Tautų Lyga jai paskyrė Ruandos ir Burundžio teritorijų valdymą. Belgija perėmė karą pralaimėjusios Vokietijos tradicijas ir pridėjo savų: pvz., įvedė privalomas ID korteles, kuriose buvo nurodyta žmogaus „tautybė“: hutu, tutsi arba twa.
Tačiau hutai ir tutsiai nėra atskiros „gentys“ ar grupės: juos vienija kalba, kultūra, religija bei šimtmečius trunkantis gyvenimas kartu vienoje teritorijoje. Didžiausias skirtumas, kurį Europos kolonizatoriai ir išnaudojo, buvo socialinis: didžioji dalis – bet ne visi – tutsiai buvo privilegijuota socialinė klasė, kontroliavusi galvijus; didžioji dalis – bet ne visi – hutai buvo neturtingi kaimo vietovių žemdirbiai. Šiuos klasės skirtumus stiprino kolonijinė valdžia, skatinusi burundiečių tarpusavio kovas, o krašto ekonomiką išnaudojusi Belgijos turtinimui.
Kolonijinės Belgijos letenos atsikratyta tik 1962 m., Burundžiui paskelbus nepriklausomybę. Tačiau užcementuota „tautinė“ neapykanta pagimdė smurto ciklus. Burundis išgyveno genocido tragedijas: 1972 m. valdžios pajėgos išžudė, įvairiais duomenimis, 150–300 tūkst. hutų; 1993 m. prasidėjo iki 2005 m. trukęs pilietinis karas, kainavęs daugiau nei 300 tūkst. gyvybių.
Šiemet Tarptautinio Baudžiamojo Teismo teisėjai leido pradėti tyrimą dėl įtarimų nusikaltimais žmoniškumui Burundyje. Spalio pabaigoje Burundis pirmasis pasaulyje oficialiai pasitraukė iš Hagos Teismo jurisdikciją nustatančio Romos statuto, tačiau, anot žmogaus teisių organizacijų, šalies valdžios atsisakymas bendradarbiauti su tyrėjais pačiam tyrimui kelio neužkirs.
Lapkritį Burundžio žiniasklaidos priežiūra užsiimanti institucija paskelbė, kad nuo 2018 m. žurnalistai privalo registruotis specialiai identifikacijos kortelei, be kurios jiems bus neleidžiama dirbti. Įtariama, kad kortelė bus išduodama tik tiems, kurie „neperžengia ribų“. Tačiau žurnalistai Kigalyje tokioms represinėms priemonėms nėra atskaitingi ir lieka vieninteliai nepriklausomi informacijos skleidėjai. O jų klausosi ir tie, kurie tildo kitus. „Rytais mūsų sostinėje Bužumbūroje vyksta vėliavos pagerbimo ceremonija. Girdėjau pasakojimą, kad kartą jos metu vienas pareigūnas sujudinęs ranką kišenėje buvusiame telefone netyčia paspaudė mygtuką „Groti“. Įsivaizduokite: oficiali ceremonija, ir staiga visiškoje tyloje pasigirsta mūsų trimito garsas: „INZAMBAAA!“, – juokdamasis pasakoja Patrickas. – Tas pareigūnas išsigandęs sustingo, o kariuomenės vadas į jį pasižiūrėjo ir tarė: „Viskas gerai. Mes jos irgi klausomės.“
Daugiau pasakojimų apie Ruandą ir Burundį Vilniuje jau rytoj, susitikime su straipsnio autore bei iš Burundžio kilusiu ir Lietuvoje viešinčiu Dieudonne Manirakiza: „Ruanda. Gyventi iš naujo“. Daugiau apie susitikimą čia.
Straipsnis parengtas pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“. Projektą, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
