Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“
Šia karštine, atrodo, vėl susirgau ir aš pats. Tad, kol Pietų Amerikoje vyrai spaudžia „gazą“, aš „raliuoju“ po įvairias egzotines šalis ir dalinuosi fotoreportažu apie keistas, įdomias ir netradicines transporto priemones.
Sunkiasvorėje transporto kategorijoje vyksta kova tarp grožio ir funkcionalumo.
Chaotiškuose Indijos keliuose, tarsi banginiai tarp kilbukų, išsiskiria ryškiai išmarginti sunkvežimiai.
Pavadinti juos paprastomis transporto priemonėmis būtų mažų mažiausiai nepagarbu.
Tai – tarsi meno kūriniai, išmarginti piešiniais, religiniais simboliais, Bolivudo žvaigždžių atvaizdais, apklijuoti lipdukais, padabinti girliandomis ar aprašinėti užrašais.
Priežasčių sunkvežimius Indijoje paversti važinėjančiais velykiniais margučiais yra nemažai. Daug laiko juose praleidžiantys vairuotojai savo transporto priemones papuošia taip, kad jos bent šiek tiek primintų jiems savus namus.
Be to, tikima, kad tinkamai parinkta simbolika gali apsaugoti vairuotojus kelyje, o dizainas, aišku, dar atspindi ir kiekvieno jų asmenybės individualumą.
Tad, kol lietuviai savo ar savo automobilių išskirtinumui pabrėžti perkasi vardinius numerius, indai į viską žiūri daug rimčiau: juk nuo sunkvežimių dekoravimo priklauso ir užsakymų kiekis.
Kinai, kaip visada, labai išradingi, todėl šalyje pamatysite visko: nuo prabangių vakarietiškų automobilių kopijų iki vietinės gamybos medinių (tiesiogine to žodžio prasme) stebuklų.
Tačiau sunkvežimių fronte funkcionalumas visiškai užgožia bet kokias dizaino apraiškas, juk svarbiausia Kinijoje – padėti savo šalies ekonomikai paauginti raumenis.
Štai kad ir šis pavyzdys iš Junanio provincijos – sunkvežimis, atrodantis taip, tarsi po variklio gedimo jam buvo ne pakeistas, o prijungtas naujas variklis.
Aišku, tai tik mano versija, ir nenustebčiau sužinojęs, kad būtent taip Kinijoje atrodo ir pramoniniu būdu pagaminti sunkvežimiai. Rezultatas – originalus ir išradingas, tik abejoju, ar dvasingas vairuotojas iš Indijos sutiktų vairuoti tokį tradicinę formą praradusį kinišką „mutantą“.
Na, o Birmos keliuose pamatyti galima ir dar originalesnių judančių objektų. Šios skurdžios šalies žmonėms ūkyje belieka naudotis tuo, kuo įmanoma.
Tuo tarpu Birmos miestuose paplitę maršrutiniai autobusiukai, kurių vaidmenį dažniausiai atlieka mažą sunkvežimį primenantys dengti furgonai su mediniais suolais viduje.
Važiuoti jais gal ir nepatogu, bet be galo įdomu – pats ne kartą įsitikinau. Toks autobusiukas visada turi konduktorių – garsiai rėkiantį ir stiprų vyrą.
Balso reikia, kad būtų galima perspėti vairuotoją apie gręsiantį sustojimą, o jėgos – kad išsilaikyti stovint ant gale įtaisytos metalinės pakopos. Na, o jei tai japoniškas bolidas su vairu dešinėje, važiavimas patampa dar įdomesnis, nes eismas šalyje vyksta mums įprasta kelio puse.
Kai svetimos kojos tampa transportu
Jei iš ankstesnių mano sakinių jums susidarė įspūdis, kad technikos pažanga besivystančiose šalyse vis dar yra užstrigusi akmens amžiuje, skubu nuliūdinti.
Taip tikrai nėra, nes minėtos transporto priemonės bent jau turi variklį. To nepasakysi apie asilus, dramblius, kupranugarius ar buivolus, kurie Azijos ir Afrikos šalyse vis dar plačiai naudojami; kai kurie jų, beje, ne tik turizme, bet ir kasdieniame gyvenime.
Gyvos būtybės prilyginimas transporto priemonei yra gan jautri tema dažnam vakariečiui, tačiau tokia yra besivystančių šalių realybė, kurios nuneigti neįmanoma.
Juolab kad dažnas keliautojas netgi kojas – nebūtinai savas – keliaudamas galėtų drąsiai prilyginti transportui. Tuo įsitikinau būdamas Birmoje, Monų valstijoje, kur yra žymioji „Auksinė Uola“.
Pritraukia ji tūkstančius vietos piligrimų ir turistų, dalis kurių šią atokią vietą kalnuose pasiekia specialiai čia kursuojančiu sunkvežimiu. Kiti į kalną užlipa pėsčiomis.
Tačiau visada atsiranda tokių, kuriems net ir nedidelio atstumo įveikimas savomis jėgomis kelia sunkumų. Išeitis? 4 stiprių vyrų siūloma paslauga – užnešimas į kalną specialiai tam pagamintu bambukiniu sostu.
Štai jums ir aštuonių šlaunų variklio varoma tikriausia transporto priemonė. Kažką panašaus anksčiau esu matęs tik kino filmuose, tiesa, nešiojamu herojumi ten dažniausiai būdavo koks nors karalius. Tačiau toks vaizdas Birmoje niekam nekelia juoko.
Iš panašios situacijos dar originaliau išsisuka milijonus turistų įpratę priimti Tailando viešbučiai. Jei atoslūgio metu iki kranto valtis neplaukia, o mandravoti turistai klampoti per dumblą ir vandenį nenori – ne bėda.
Kai kurie viešbučiai į jūrą pasiunčia priekabą tempiantį traktorių, o grįžta šis ir su turistais, ir su jų lagaminais.
Gamtosaugininkai nuo tokio vaizdo pašiurptų, bet ko nepadarysi pinigus čia leidžiančių turistų labui!
Rikšos ir „tuk-tukai“, arba kodėl ne visos varnos juodos
Tačiau grįžkime prie turistų labiausiai matomų ir dažniausiai naudojamų „transportavimosi“ būdų: rikšų ir „tuk-tukų“. Daugeliui tai iš karto kelia asociacijas su Indija, tačiau triratės motorinės rikšos – o būtent tai ir yra „tuk-tukas“ – pirmiausiai pasirodė Italijoje ir Japonijoje.
Tai nutiko prieš kiek daugiau nei 50 metų, o šiandien šios kompaktiškos ir pigios transporto priemonės užkariavę ne tik Azijos, bet ir rytų Afrikos, vidurio rytų regiono šalis, taip pat ir Kiniją.
Tiek „tuk-tukai“, tiek ir rikšos dažniausiai būna triračiai su vienaip ar kitaip įtaisyta sėdyne keleiviams, tačiau vieni turi variklį, kitos gi stumiasi į priekį tol, kol jų vairuotojui užtenka jėgų kojose. Tačiau jei galvojate, kad tik tuo apsiriboja jų panašumai ar skirtumai – smarkiai klystate.
Pavyzdžiui, rikšų Vietname ypatumas tas, kad gan padoriai atrodanti kėdė keleiviui įtaisyta priekyje pedalus minančio vairuotojo. Tuo tarpu birmietiška rikša iš pažiūros primena dviračio ir motociklo su lopšeliu hibridą – primityvi medinė kėdė čia įtaisyta greta vairuotojo.
„Tuk-tukai“ gi savo dydžiu, forma ir dizainu smarkiai skiriasi, net jei kalbame ir apie tą pačią šalį. Jei atvykę į Tailandą Bankoke įsėsite į gerokai „patiuninguotą“, įmantriu apšvietimu pagrąžintą „tuk-tuką“, tai vos už 80 km esančioje Ajutajoje jus pasitiks bolidas tarsi iš animacinio filmo.
Kambodžos specialistai gi „tuk-tuku“ pavertė paprasčiausią motorolerį, radę būdą prie jo prijungti dviratę karietą, o štai Laose galite išbandyti ir „džambo tuk-tuką“, atrodantį kaip motociklo ir nedidelio sunkvežimio hibridas.
Toks monstras turi ir priekinius, ir galinius stabdžius, sutalpina daugiau žmonių, o ir greitį išvysto ženkliai didesnį. Smagu!
„Egzotiškumo“ etiketė daugeliui šalių kabinama dėl kitokios kultūros, maisto, gamtos. Į šią sąvoką aš dar tikrai įtraukčiau ir transportą; tikiuosi, kad to įrodymų pakanka, ypač jei turėjote kantrybės perskaityti mano rašliavą iki galo.
O jei keliaudami pastebėjote ar išbandėte kažką dar keistesnio – būtinai pasipasakokit: norėsiu tai išbandyti ir aš pats.
Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“