Kaip teko prisitaikyti man, užsienietei, ramadano metu?
Kelias savaites prabusdavau kartu su visais pasninkaujančiais – miegoti neleido iš mečečių sklindantys garsai. Šaukiniai, kad laikas keltis ar nustoti valgyti, tokie garsūs, kad neįmanoma neišgirsti net kietai miegant.
Nors bičiuliai sakė, kad šiemet ramadanas neįprastai tylus. Dažniausiai žmonių pakėlimui ryte (ypač kaimuose) jaunimas išeina į gatves mušdami būgnus.
Vėliau užmigti jau nepavyksta, nes girdisi žmonių šurmulys, lėkščių skambesys, be to, kaip jau minėjau, kai kada ryte leidžiami fejerverkai. Anksti kėlus dieną tenka šiek tiek numigti, ar eiti anksčiau miegoti vakare.
Per ramadaną užsieniečiui tenka keisti ne tik valgymo įpročius, bet ir vietas. Tos vietos, kuriose valgydavau pietus, dabar uždarytos, tad tenka ieškoti tų, kurios dirba, o pasirinkimas nedidelis.
Tenka pietauti ir daug vėliau, nes iki 12 val. nelabai rasi dirbančią gatvės kavinę.
Dažniau tokiu metu galima rasti nebent kioskelius, kuriuose parduoda tik tam tikrą maistą (pavyzdžiui, tik mėsos kukulius „bakso“).
Kartais tenka keisti ir maršrutus. Kadangi ramadano metu ateina daugiau žmonių melstis, kai kurios mečetės nesutalpina visų norinčių, tad išnešami kilimai į gatves šalia mečetės, kad visi galėtų prisijungti.
Tuomet uždaroma visa gatvė, tad kartais reikia ieškoti naujų gatvelių, jeigu noriu patekti į namus.
Tas pats ir su eismu – jis labai suintensyvėja vakare, tiek po pasninkavimo uždarymo, tiek po paskutinių pamaldų. Tad tuo metu stengiuosi ne tik nesusitikti su draugais, bet ir nevažiuoti į miestą apsipirkti. Žinau, kad išvažiavusi galiu strigti spūstyje.
