– Kodėl nusprendėte vykti į JAV? Kokiu tikslu keliavote?
Gabrielė: Išvykome į JAV su labai aiškiu tikslu: norėjome nueiti „Pacific Crest Trail“ (Ramiojo vandenyno keteros tako) kelią, 4267 km pėsčiomis nuo Kanados sienos iki Meksikos sienos.
Arnoldas: Tai toks žygis, kurio metu keliaujama su didelėmis kuprinėmis ant pečių. Iš esmės visa kelionė buvo laukinėje gamtoje ir kalnuose. Į miestelius užklysdavome maždaug kartą per savaitę, kur galėdavome nusiprausti, pasipildyti maisto atsargas ir po to vėl sugrįžti į gamtą. Kelias, kuriuo ėjome ribojasi su trimis valstijomis: Vašingtonu, Oregonu ir Kalifornija. Žmonės gali eiti tiek nuo Meksikos iki Kanados sienos, tai yra į šiaurę, tiek atvirkščiai. Mes pasirinkome kelią nuo Kanados iki Meksikos sienos, nes planavome vėliau pakeliauti po Meksiką. Taip pat šią kryptį pasirinkome, nes ja keliauja mažiau žmonių, o savo kelionėje labiausiai troškome vienumos bei laukinės gamtos.
– Keliese keliavote?
Gabrielė: Keliavome dviese. Į tokius žygius dažniausiai keliauja pavieniai žmonės, partneriai, poros.
Arnoldas: Jokių didesnių keliautojų grupių nesutikome. Mano manymu, tokio tipo kelionę būtų sudėtinga ne tik pritaikyti grupei, bet ir nueiti tokį ilgą atstumą kartu su nepažįstamais žmonėmis. Didžiąją laiko dalį ėjome dviese, tačiau kartais nakvynės vietoje stovėdavo ne tik mūsų palapinė, bet ir kitų žygeivių, su kuriais pabendraudavome, aptardavome kelio iššūkius ir pasidalindavome dienos įspūdžiais. Sekantį rytą atsisveikindavome, ir kiekvienas tęsdavome žygį savo tempu. Pasitaikydavo, kad anksčiau sutiktus keliautojus ir vėl pamatydavome tik po kelių savaičių ar net mėnesių. Buvo smagu sutikti jau matytus veidus.
– Kada jūsų žygis prasidėjo ir kada baigėsi?
Arnoldas: žygyje praleidome penkis mėnesius ir vienuolika dienų. Pradėjome liepos 10 d., o baigėme gruodžio 21 d. Vėliau keturis mėnesius keliavome po Meksiką, taip pat aplankėme Kubą, Belizą, o į Lietuvą sugrįžome gegužės 4 d.
– Kaip rinkdavotės vietą nakvynei?
Arnoldas: Kalnuose nėra įsteigtų stovyklaviečių, tad mūsų kasdieninė nakvynės vieta būdavo kuo lygesnis ir erdvesnis žemės plotas pastatyti palapinei.
Gabrielė: Palapinei statyti tinkamas vietas padėdavo surasti ir turima „Guthook‘s“ programėlė. Su ja mes galėjome ne tik sekti mūsų esamą vietą visame Ramiojo vandenyno keteros tako žygyje, bet ir matyti rekomenduojamas vietas nakvynei (tent sites). Programėlėje taip pat sužymėti visi vandens šaltiniai: ežerai, upės, upeliai, šaltinių vandenys. Ši informacija buvo itin svarbi. Kartais pasitaikydavo kelio ruožų, kuomet jokio vandens šaltinio nebūdavo daugiau kaip 50 kilometrų. Taip pat aplikacijos naudotojai gali palikti aktualius kitiems žygeiviams komentarus. Pavyzdžiui: dėl sausros pažymėtas vandens šaltinis nėra išdžiūvęs, ar nakvynės vieta nenuniokota miško gaisro ir joje saugu miegoti, ar apie pastebėtus gyvūnus, kurie gali kelti pavojų (meška mama, kuri kartais agresyviai gali ginti savo jauniklius).
– Ar bijojote ir ar sutikote pavojingų laukinių gyvūnų?
Gabrielė: Labai baisu nebuvo, išskyrus tais atvejais, kuomet ėjome tamsoje. Skubėdavome nueiti mūsų tiksluose numatytus tos dienos kilometrus, kad spėtume dar šviesoje pasistatyti palapinę ir sumažintume tikimybę tamsoje susidurti su laukiniais gyvūnais. Viskas praėjo sėkmingai. Žygio metu nesutikome nei meškos, nei pumos, nors nėra abejonių, kad buvo kažkur netoliese. Tie gyvūnai, kurie mus aplankė, nebuvo baisūs. Tai buvo įvairūs graužikai, stirnos, elkai, panašūs į mūsų elnius.
Mes ėjome naudodami specialią hikinimo įrangą, į kurią įėjo ir lazdos. Pastarosios delnuose prakaituodavo, ir taip ant jų paviršiaus susiformuodavo druska, kurią labai mėgsta elkai. Teko girdėti, kad iš kai kurių keliautojų gyvūnai pavagia prakaituotus drabužius ar prieš tai minėtas žygiavimui skirtas lazdas. Taip pat matėme lūšį, kojotus bei barškuolę. Vėliau juokavome, kad mes turbūt buvome vieninteliai keliautojai, kurie taip ir nepamatė juodosios meškos. Kartą specialiai ėjome į mišką jos ieškoti, bet (ne)laimei neradome.
Arnoldas: Iš pradžių visgi buvo šiek tiek nejauku. Buvome nepažįstamoje aplinkoje, vidury niekur. Aplinkui žmonių nėra, prireikus pagalbos nėra kur kreiptis, dažniausiai nebuvo net telefono ryšio. Pirmąsias naktis buvo baisu miegoti palapinėje, nes net paprastas šnaresys išgąsdindavo.
– Ruošiantis į tokį ilgą žygį reikia būti pasiruošus viskam. Ar teko susidurti su kokiais nors iššūkiais?
Gabrielė: Netikėta sniego pūga buvo didžiausias iššūkis. Kai atsikėlėme, buvo šiek tiek sniego, bet mums reikėjo kopti į beveik trijų kilometrų aukščio kalną, kur laikėsi sniego pūga. Kuo toliau ėjome, tuo daugiau sniego buvo, o kojos šlapo. Matomumas dėl rūko, sniego ir didelio vėjo buvo prastas. Pats kelias buvo apsnigtas ir sunku orientuotis, kur reikia eiti. Daug kur kalnai yra 3-4 kilometrų aukštyje, todėl žiema prasideda gan anksti, naktys šaltos, o temperatūra dažnai nukrenta žemiau nulio. Tačiau mums pasisekė, kad per penkis mėnesius turėjome nedaug ne tik lietingų dienų, bet ir tik keletą sniego pūgų.
– Kuris miestas ar vieta labiausiai įsiminė ir kodėl?
Gabrielė: Man asmeniškai labiausiai įsiminė Siera Nevados kalnai Kalifornijoje. Šių kalnų grandinės viršūnės siekia apie 4 km aukščio. Tokiame aukštyje nebėra jokios vegetacijos, tad šie kalnai išsiskiria savo nuogumu ir pilkumu. Taip pat jų išsidėstymas pasižymi erdvumu ir platybe, kas tik dar labiau sustiprina jų didybę. Juose aiškiai suvokiau, koks mažas yra žmogus prieš mus supančią galingą gamtą. Tačiau įveikus vingiuotą kelią į kalno viršūnę užplūsta žodžiais neapsakomi jausmai ir norisi staugti kaip vilkui, kad išliečiau susikaupusias emocijas. Beje, kaukdavau gana dažnai.
Arnoldas: Man labai sunku įvardinti vietą, nes tai nėra konkreti, graži, lankytina vieta, tai yra tiesiog besitęsiantys kalnai. Pavyzdžiui, Vašingtono valstijoje kalnai vienokie, Oregono kitokie, Kalifornijoje dar kitokie. Tačiau galėčiau išskirti Vitnei kalną (Mount Whitney) esantį tarp 48 kontinentinių JAV valstijų (išskyrus Aliaską ir Havajus). Tai yra aukščiausia, 4421 metrų, viršukalnė. Kopimas į tą viršukalnę buvo sudėtingas – pūtė didelis vėjas, bet sugebėjome užkopti per vieną dieną. Užlipę pasidarėme nuotraukų ir lipome atgal. Buvo tokių, kurie neįveikė šio kalno, kai kuriems pritrūko jėgų, o kai kuriems vandens. Toje viršukalnėje viskas matosi kaip ant delno. Buvo labai įspūdinga visa tai pamatyti, jaučiausi lyg ant pasaulio stogo. Per tą kelionę supratau, kad Lietuvoje tokių kalnų ilgėsiuosi, nes kalnai primena, kad esi mažas, tačiau užkopęs į kalną pasijauti viską gyvenime pasiekti galinčiu žmogumi.
– Sakėte, kad žygyje sutikote žmonių, ar vis dar palaikote ryšį su jais?
Gabrielė: Taip. Su pora amerikiečių vis dar palaikome ryšį, kuriems, deja, tuo metu nepavyko įveikti viso žygio kelio. Vienas iš jų patyrė nugaros traumą, o kitam pritrūko motyvacijos ir pinigų užbaigti visą kelią. Tačiau jis šį kelią vėl eina nuo pradžių. Dabar mes jį stebime per feisbuką, matome, kad jam liko šimtas mylių. Džiaugiamės, kad jam šiais metais pagaliau pavyks.
– Kokie žmonės yra amerikiečiai?
Arnoldas: Labai šaunūs. Mes iš pradžių nelabai norėjome vykti į JAV, nes įsivaizdavome, kad ten žmonės šiek tiek pasipūtę. Tačiau ėjome per kalnus ir lankėmės mažesniuose miesteliuose, kur žmonės pasirodė labai nuoširdūs, įdomūs, norintys padėti, besidomintys mūsų kelione ir mus palaikantys. Į miestelius mes negalėdavome taip paprastai nueiti, turėdavome tranzuoti maždaug 30 km iki artimiausio miesto. Žmonės dažnai stodavo, padėdavo, o pamatę mūsų lietuviškus marškinėlius, domėdavosi mūsų šalimi. Man amerikiečiai padarė įspūdį kaip labai malonūs ir nuoširdūs žmonės.
Gabrielė: Kaip ir Arnoldas minėjo, tuose miesteliuose gyvena nuo kelių šimtų iki keliolikos tūkstančių gyventojų. JAV lygmeniu tokie miestai yra tarsi kaimeliai. Ten žmonės gyvena prie labai gražių kalnų, yra fiziškai aktyvūs. Tikrai ne tokie, kokius mums rodo televizija: nutukusius ir tingius amerikiečius. Taip pat norėčiau paminėti trail angels – tai žmonės – kelio angelai, kurie gyvena netoli Ramiojo vandenyno keteros kelio ir padeda tokiems keliautojams kaip mes. Jie tam tikrose zonose palieka vaisių, vandens ar kitokio maisto.
– Papasakokite daugiau apie miestelius: vietos, aplinka, įspūdžiai.
Arnoldas: miestelių buvo įvairiausių: buvo mažų kaimelių, buvo ir didesnių. Kai kurie miesteliai buvo kurortiniai. Ten gyventi brangu, bet mes į civilizaciją grįždavome tik kartą per savaitę, todėl patogumų norėjosi ir už tai teko mokėti. Man patys miesteliai nepaliko didelio įspūdžio, nes nusileidome iš daug gražesnių vietų: kalnų, ežerų bei miškų. Atėjus iš tylos, iš gamtos į tuos miestelius kartais būdavo baugu matyti daug mašinų ar daugiau žmonių vienoje vietoje.
Gabrielė: Mūsų pirmasis sustojimas buvo Vašingtono valstijos miestelyje – Stehekine. Jis paliko puikų įspūdį dėl keleto priežasčių. Viena jų – tai pirmas mūsų aplankytas miestelis po 12 dienų buvimo laukinėje gamtoje. Antra – tai gyvenvietė, kuri pasiekiama keliaujant pėsčiomis mūsų pasirinktu žygio maršrutu arba laivu plaukiant palei didelį ežerą. Kelių į miestą automobiliais nėra. Ten nėra telefono ryšio, o internetas retkarčiais veikia satelito pagalba. Miestelis atitrūkęs nuo kasdienio greito gyvenimo tempo. Taip pat Vašingtone man paliko įspūdį maži nameliai, kurie išlaikė vesterno filmų architektūrą. Turbūt vienas iš labiausiai mums patikusių buvo Mammoth Lakes (Kalifornijos valstija) – slidinėjimo kurortas, įsikūręs kalnuose tarp miškų.
– Kas pasikeitė grįžus iš žygio?
Gabrielė: Kelionė davė gerą spyrį dėl vartotojiškumo. Kai žmogus gyvena visuomenėje, pradeda dirbti, vis reikia kažko naujo: batų, kelnių, suknelės, bet verta gerai pasvarstyti, ar tikrai reikia? Arba kiek reikia virtuvės rakandų? Kartą svarstėme, kad reikia pasidaryti remontą, bet paskui galvojome: baldai atlieka tą funkciją, kurią jie ir turi atlikti, ar man reikia, kad būtų iškirsta dar daugiau medžių, kad turėčiau kitus baldus?
Arnoldas: Turbūt pagrindinė mintis būtų ta, kad kartais mažiau yra daugiau. Mes gyvenome penkis mėnesius tik su kuprinėmis ant pečių, tik su pačiais būtiniausiais daiktais ir niekada nebuvome tokie laimingi, kaip tada. Dabar vertiname viską kiek kitaip ir suprantame, kad dažnai perkam daiktus, kurie įpareigoja. Kartais juos perkame net ne dėl savęs, o dėl kitų, kad kitiems padarytume geresnį įspūdį, bet gyvenime juk daug svarbiau bendravimas ir patirtys.
– Ką būtina žinoti kiekvienam, kuris svarsto apie tokį žygį? Ką patartumėte?
Gabrielė: Mano pirmasis patarimas būtų: keliauti dabar. Vienas keliautojas mūsų paklausė: „kaip jums taip pavyko ir ką jūs darėte, kad pasiryžote čia atvykti iš tokios mažos šalelės?“ Aš jam atsakiau labai paprastai: susitaupai pinigų, nusiperki lėktuvo bilietą ir keliauji. Tik tiek ir reikia. Mano patarimas būtų rasti savyje drąsos. Organizuojant šitą kelionę mes susidūrėme ne tik su visuomenės, bet ir su kai kurių artimųjų bei draugų nepritarimu. Juk pagal tradicijas jau laikas šeimai, reikia turėti geresnį būstą ar automobilį, o aš pabudau vieną rytą ir pasakiau, kad mes eisime į žygį. Žinoma, yra privalu susitvarkyti vizą, o vėliau kaip ir minėjau – nusipirkti lėktuvo bilietą ir turėti santaupų, visa kita įmanoma padaryti pradėjus eiti.
Arnoldas: Kelyje labai sunku viską suplanuoti tiksliai, todėl nereiktų planuoti per daug. Keliaujant viskas keičiasi. Planuoji sustojimą po penkių dienų, bet nutinka kas nors netikėto, ir reikia sustoti ne pagal planą.
– Ar nesigailite dėl sprendimo vykti į šį žygį? Galbūt svarstote vykti į panašų žygį?
Gabrielė: Tai turbūt geriausias sprendimas mano gyvenime.
Arnoldas: Tikrai nesigailiu, ir visiems patartume turėti ryžto priimti tokį sprendimą. Turint stabilų pagrindą po kojomis gali būti sunku daug ko atsisakyti ir išsiruošti ilgai kelionei. Reikia daug drąsos, bet viskas yra įmanoma, nes šis žygis tik teigiamai keičia požiūrį į gyvenimą. Mes grįžome ir gyvename tokį gyvenimą, kokį ir prieš tai gyvenome, tik turime didesnę pasaulio pažinimo patirtį ir neišdildomus įspūdžius visam gyvenimui. Turime minčių pakartoti būtent šį kelią, ne kažką naujo, nes šis kelias be galo įdomus ir vertas kartojimo.
– Ką veikėte atvykę į Meksiką? Ar leidote sau pailsėti po tokio ilgo žygiavimo?
Arnoldas: Meksikoje buvo tiek poilsio, tiek aktyvaus laisvalaikio. Aplankėme 15 iš 31 Meksikos valstijų. Poilsiavome Ramiojo vandenyno bei Karibų jūros paplūdimiuose, lankėme Agua Azul krioklius, Majų piramides, Bacalar ežerą, garsųjį Tequila miestą, plaukiojome su bangininiais rykliais, stebėjome banginius, delfinus, o didžiąją laiko dalį praleidome savanoriaudami. Norėjome pamatyti kaip vietiniai gyvena iš tikrųjų, o ne kaip pasitinka turistus. Mes ieškojome tokių vietų, kurios būtų labiau autentiškos, kur galima pajausti tikrą Meksikos gyvenimą.
Gabrielė: Mes esame ne miestų turistai. Renkamės aplankyti tas vietas, kur yra mažiau turistų. Norime pagauti vietinių gyvenimą, kultūrą.
– Apie vietinius žmones: kurie šilčiau priėmė meksikiečiai ar amerikiečiai?
Arnoldas: Geras klausimas, tai išties labai skirtingos kultūros, bet tiek Amerikoje, tiek Meksikoje sutikome labai nuoširdžių žmonių. Daugelis gąsdino, kad Meksika yra nesaugi šalis, bet mes per keturis mėnesius neturėjome jokių problemų. Amerikiečiai galbūt labiau panašūs į europiečius, o meksikiečiai, žvelgiant iš kultūros pusės yra kitokie.
Gabrielė: Reikėtų nepamiršti kalbos barjero. Anglų kalba mes šnekame puikiai, o ispaniškai šnekame prasčiau (šios kalbos išmokome tik keliaudami), tai šiek tiek trukdė pilnavertiškai bendrauti ir pažinti Meksikos gyventojus.
– Ar sutiktumėte, kad Amerikoje jaustis kaip vietiniu būtų paprasčiau nei Meksikoje?
Arnoldas: Adaptuotis Amerikoje būtų paprasčiau. Kur aš pats geriau jausčiausi – nežinau. Meksikiečiai daug ką atidėlioja, nesijaudina dėl smulkmenų, čia veikia paplitęs mañana (rytoj) principas, bet toks gyvenimas atrodo daug paprastesnis. Man atrodė, kad meksikiečiai, turėdami mažiau, yra laimingesni žmonės.
Gabrielė: Daug kas priklauso nuo paties žmogaus ir jo poreikių. Mano nuomone, jeigu norisi to paprasto ir lėto gyvenimo, reiktų rinktis Meksiką.
