Patarsiu – rinkitės su burtais. Kokie jie, neišduosiu. Tiesiog žinokite, kad užkalbėjimas veikia – vos sugalvotas noras pildosi. Patikrinau.
Kai skrandis bus pilnas, o gal dar tuomet, kai alkani lauksite išsvajoto patiekalo, suvoksite keistą dalyką: šioje vietoje ramu.
Vieninteliai garsai – tai virtuvėje ir restorane linksmai, tarsi draugiška šeima, besišnekučiuojantys darbuotojai ir kartu su jais plušanti šios vietos šeimininkė – Asta Žemaitienė.
Jokio televizoriaus, radijo ar foninės muzikos – tylu, tačiau tai netrukdo. Priešingai – „įjungia“ savotišką ramybės režimą. Supranti, kad nors tam laikui, kol esi čia, turi sustoti, atsipalaiduoti ir pradėti ilsėtis.
Būtent taip – raginimu užvalgyti ir pasimėgauti lėtu buvimu – prasidėjo mano pažintis su Česlovu ir Asta Žemaičiais – Šilutės rajone, Šturmų kaime, jau daugiau nei dešimt metų kuriančiais šeimos verslą – restoraną ir viešbutį „Šturmų švyturys“.
Panaši vieta yra ir Vilniuje – mieste, kurį Žemaičiai taip pat laiko namais. Užupyje prieš penkerius metus duris atvėrė šviežios žuvies parduotuvė, o pernai ir restoranas.
Į pamarį – dėl gamtos
„Mano galvoje visada žuvis“, – paklaustas, apie ką galvoja, atsako Č.Žemaitis. Šalia sėdinti jo žmona Asta gali tik patvirtinti: Česlovas apie žuvį mąsto nuolat. Tai – jo gyvenimas.
„Mano galvoje visada žuvis“, – paklaustas, apie ką galvoja, atsako Č.Žemaitis.
Ilgas pasakojimas žvelgiant į ramybe alsuojančias marias pateikė visus atsakymus, kodėl tikras vilnietis įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio atšiaurų pamario gamtovaizdį ir būtent čia įsikūrė bei puoselėja verslą.
Česlovas pasakojo nuo paauglystės kartu su draugais žvejodavęs. Šio pomėgio vyriška kompanija neatsisakė ir tuomet, kai suaugo bei sukūrė šeimas.
Tačiau, skirtingai nei kai kurie „žvejai“, šie vyrai iš tiesų mėgavosi žūkle. O Česlovas ilgainiui suprato, kad jam įdomu viskas, kas susiję su žuvimi.
Nesistengsiu atpasakoti visko, ką apie žuvis, jų žvejybą, laikymo sąlygas bei patiekalus per keletą valandų papasakojo Česlovas.
Šia tema jis gali kalbėti kur kas ilgiau, ypač, jei yra norinčių klausytis ir (svarbiausia) girdėti bei suprasti.
Viena tikrai aišku: pamaryje Žemaičių šeima atsidūrė neatsitiktinai – juk būtent šis kraštas nuo seno žinomas kaip žvejų namai.
Dar ir dabar beveik kiekvienoje Ventės, Šturmų, Kintų ir kitų Šilutės rajono kaimų gyventojų šeimose yra nors po vieną žveją. Tai – tarsi giminės palikimas: kartais sunkus kaip kryžius, bet dažnai – vienintelis ir neginčijamas.
Viena tikrai aišku: pamaryje Žemaičių šeima atsidūrė neatsitiktinai – juk būtent šis kraštas nuo seno žinomas kaip žvejų namai.
Tačiau Česlovo domėjimasis žuvimi – ne vienintelis ženklas, lėmęs dabartinį šeimos gyvenimo būdą. Tiek jis, tiek Asta mėgsta keliauti. Ypač traukia Skandinavija, Vokietija.
Šios šalys kažkuo primena lietuvišką pamarį – turi priėjimą prie jūros, taip pat švyturius. Pastarieji – sena Žemaičių aistra. Išskirtinis švyturys yra ir jų sodyboje Šturmuose.
„Kad ir kur nukeliautume, vos radę knygas apie švyturius, perkame ir tempiame namo“, – neslėpė jiedu.
Į keliones automobiliu (Česlovas neslepia, jog bijo skristi lėktuvu) šeima leisdavosi dar tuomet, kai jų vaikai – du sūnus – buvo maži. Tokių išvykų laukdavo visi.
Dabar sūnūs – beveik suaugę, turi savų gyvenimo planų. Tačiau į Šturmus užsuka kiekvieną vasarą ir noriai čia darbuojasi.
Šv. Kristoforo apdovanojimą už šeimyninio verslo skatinimą pelnę Žemaičiai tikino nesistengę pakeisti jų planų. Jiems svarbiausia, jog vaikai jaustųsi laimingi. Tokie, kokie yra jiedu Šturmuose.
Gyvename kartu su gamta – tai mums svarbiausia, – tikino Česlovas.
„Gyvename kartu su gamta – tai mums svarbiausia“, – tikino Česlovas. Istoriją, kaip netoli Ventės esančiame kaime atsirado du miesto vaikai, turėję patogius darbus, Česlovas ir Asta yra pasakoję ne vienam restorano lankytojui.
Būtent toks – glaudus bendravimas su visais užsukusiais – įprastas abiejuose šeimos restoranuose ir parduotuvėje Užupyje.
Iš pastarosios pirkėjai dažniausiai išeina ne tik sužinoję, kokios žuvys šiuo metu gaudomos pamaryje, bet ir su receptu. „Geriausia padėka man – kai vėliau pirkėjas sugrįžta ir jau nuo durų šaukia: „Man pavyko iškepti šamą!“ – neslėpė Česlovas.
