Marių trauka įveikė Kernavę
Šturmuose, nuo kurių prasidėjo visa šeimos verslo istorija, jie atsirado atsisakę ambicingų planų, susijusių su Kernave.
„Šito nesame niekam pasakoję: dar prieš įsigydami šią vietą Šturmuose (sovietmečiu čia buvo žuvies ūkis – aut. past.) buvome nusipirkę sklypą netoli Kernavės.
Ketinome ten įkurti autentišką viduramžių gyvenvietę, kurioje būtų sukurta viskas, kaip anuomet buvo – pastatai, veikla ir t.t.
Ketinome ten įkurti autentišką viduramžių gyvenvietę, kurioje būtų sukurta viskas, kaip anuomet buvo – pastatai, veikla ir t.t.“, – pasakojo Česlovas.
Prie šio projekto dirbo nemažai žmonių – draugų ir specialistų, patikėjusių Astos ir Česlovo idėja. Jie abu tam taip pat skyrė daug laiko, nes viską, ką daro, siekia įgyvendinti idealiai.
Vis dėlto ši idėja niekada taip ir nebuvo įgyvendinta, nes Žemaičiai persigalvojo: atsisakę Kernavės, pradėjo naują gyvenimo etapą Šturmuose.
Asta gerai pamena tą dieną, kai vyras ją atsivežė į dabartinę restorano ir viešbučio vietą – tuomet čia tebuvo sovietiniai statiniai. Vis dėlto abu jautė, jog būtent čia ras ramybę ne tik jų šeima, bet ir kiti.
Planus pakoregavo krizė
Dabar „Šturmų švyturio“ teritorijoje yra ne tik restoranas bei viešbutis, kurį sudaro pagrindinis namas bei atskiri nameliai, tokie kaip „Vienišas žvejas“, bet ir uostelis bei žuvies cechas.
Pastarajame nuolat zuja Česlovas: iš vietinių žvejų nupirktas jį dominančias šviežias žuvis samdyti išdarinėtojai išskrodžia, o tuomet šeimininkas jas deda į ledo pilną šaldytuvą, kuriame yra pastovi 0 laipsnių temperatūra. Taip žuvis niekada nebūna atšaldyta.
Nulinėje temperatūroje ji pervežama ir į Vilnių. „Lietuviai dažnai nesupranta, kai aš sakau, jog nežinau, kokius žuvies patiekalus turėsiu savaitės pabaigoje.
Tačiau taip yra dėl to, jog meniu ruošiu tik jau žinodamas, ką mano žvejai pagavo. Tai priklauso nuo daugelio dalykų: nuo dienos, metų laiko ir kitų aplinkybių“, – sakė šviežios žuvies filosofiją lietuviams bandantis išaiškinti Česlovas.
Kad turėtų kuo įvairesnės žuvies, jis nuolat bendrauja ne tik su Ventės, bet ir Kintų, Klaipėdos žvejais.
Vyno rūsys – žmonos karalystė
Apsilankę Šturmuose pastebėsite ir daugiau statinių, pavyzdžiui, rūsį, kuriame šiuo metu pradėta kaupti prie žuvies derančių vynų kolekcija.
„Tai – Astos valdos“, – šypsosi Česlovas. O jo žmona pasakoja, jog rožinius ir baltus vynus iš Vokietijos jie parsiveža patys: per keletą metų užsimezgė draugiški santykiai su ten savo verslą turinčiais vyndariais.
„Važiuojame pas juos ne kaip pas pardavėjus, bet draugus. Kartu praleidžiame smagų laiką, degustuojame vyną, o tuomet jau grįžtame namo su patikusio vyno dėžėmis“, – sakė Asta.
Visi šie statiniai Šturmuose iškilo dar prieš ekonominį sunkmetį, kuris stipriai kirto šeimos verslą kuriantiems Žemaičiams. Teko atsisakyti kai kurių statybų. Labiausiai Česlovui gaila, jog nepavyko įgyvendinti sumanymo pastatyti akmeninį švyturį.
Tačiau ši idėja nėra palaidota, kaip ir žuvies cecho rekonstrukcija. „Esu sau davęs pažadą kada nors visam laikui sugrįžti į Šturmus“, – prasitaria pokalbio viduryje Česlovas.
Jis neslepia: Vilniaus restoranas ir parduotuvė atsirado su konkrečiu tikslu – skleisti žinią apie lietuvišką šviežią žuvį ir įpratinti lietuvius rinktis būtent jas.
Tačiau šie objektai – laikini. Po kelerių metų Žemaičiai planuoja galutinai įsikurti Šturmuose. Tuomet atsirastų laiko šiuo metu kiek apleistoms šeimos kelionėms.
Be to, nebereikėtų skirti tiek laiko kursavimui tarp Vilniaus ir Šilutės rajono. Nors abu juokiasi, jog tai nevargina: „Kas čia tėra – per keletą valandų jau esi vietoje“, – sakė dažniausiai dviese automobiliu, kuriame įrengtas šaldytuvas, važinėjantys Žemaičiai.
„Rudenį ir žiemą daugiausia laiko praleidžiame Vilniuje – tada „Šturmų švyturys“ dirba tik savaitgaliais. Vasarą priešingai – beveik visąlaik esame Šturmuose, o į Vilnių važiuojame tik keletą kartų per savaitę, kai vežame žuvį“, – pasakojo Asta.
Jų gyvenimo filosofija, kurios pagrindas – paprastumas, skleidžiasi ne tik ant stalo (žuvis dažniausiai pagardinama tik druska, o atsiskleisti jos skoniui padeda receptus sudarančio Česlovo parinkti priedai – daržovės, pagardai – aut. past.).
Visa aplinka dvelkia paprastumu, o kartu ir autentiškumu: uostelyje ilsisi žvejų laiveliai, taip pat trys kurėnai. Vienu jų Česlovas su draugais retkarčiais išplaukia „pasižmonėti“ į kitapus marių esančią Kuršių Neriją.
Tvoras puošia tinklai, pastatus – vėtrungės. Apie pastarąsias Žemaičiai, regis, taip pat žino viską ir paprašyti noriai savo žiniomis dalinasi.
„Ne tik mes čia jaučiamės kaip namuose. Turime daug nuolatinių svečių, kurie iš karto po Naujų metų sutikimo kalba, jog čia švęs ir ateinančius Naujus metus“, – juokiasi Asta.
Šią vietą mėgsta tiek lietuviai, tiek užsieniečiai, ypač vokiečiai, neretai atvažiuojantys dviračiais.
Česlovas priduria, jog be ypatingų pastangų jie pasiekė tai, ko tikėjosi slapčiausiose svajonėse – sukūrė ramybės uostą.