Pokalbis su pasaulinio garso rašytoju – apie keliavimo ypatumus, sugrįžimus į senas vietas. Ir, žinoma, kūrybą, kuri yra glaudžiai susijusi su daugelio mūsų amžinu troškimu keliaujant per gyvenimą atrasti kažką naujo apie pasaulį, gamtą, žmoniją. Ir pačius save.
– Man labai patiko Vilnius ir Kaunas. Tąsyk atvykau tiesiai iš Indijos. Miesto, kuriame gyvena šimtas milijonų žmonių ir labai karšta. Tai buvo tikrai įspūdinga permaina. Lietuvoje mane sužavėjo erdvė, gamta, žmonės. O labiausia tai, kad jūs turite skaitymo kultūrą. Šitiek daug jūsiškių perka ir skaito knygas. Tai nuostabu!
– Jūsų knygos čia turi daugybę gerbėjų. Bet pasaulis keičiasi, daug kas mieliau žiūri vaizdus, bet ne akimis gliaudo raides. Kaip pasakoti istorijas, kad jas vis dar skaitytų?
– Keičiasi ir skaitymo įpročiai, pereinama prie elektroninių knygų. Man jos irgi patinka. Pastebėjau, kad mažėja vadinamosios kelionių literatūros poreikis, jų leidėjai uždirba mažiau nei prieš penkerius metus. Tačiau keliauti ir tyrinėti pasaulį dabar lengviau, nes informacijos galima rasti gerokai daugiau.
Aš tikiu, kad žmogaus gyvenime yra mažai barjerų, viskas įmanoma, viską galima atrasti ir patirti, tačiau daug ką lemia mąstymo būdas. Esu kritiškai nusiteikęs vadinamojo masinio turizmo atžvilgiu. Turistai keliauja iš vietos į vietą, neturėdami tikslo, jie tiesiog makaluojasi po pasaulį. Tačiau yra ir kita žmonių grupė. Tai tie, kurie judėdami atranda kažką naujo sau, aptinka naujų prasmių ir potyrių. Net jeigu keliauja tik po savo gyvenamą miestą. Jie žiūri ir mato, klauso ir girdi. Jie gyvena įdomų gyvenimą.
– O Jūs pats knygas skaitote popierines ar kristaluose?
– Aš praleidžiu labai daug laiko prie kompiuterio ekrano rašydamas. Popierius man teikia džiaugsmo, myliu gerai atspausdintas, įrištas knygas. Pastebiu, kaip tai padaryta, kiek darbo įdėta. Esu bibliofilas, kolekcionuoju knygas, perku ir senas, kartais dėl nuostabaus jų įrišimo. Tai – tarsi meno kūriniai. Tačiau mano vaikai į tai nekreipia dėmesio, jie neturi tų pačių sentimentų, tiesiog priima informaciją.
– Dabar su šeima gyvenate Jungtinėje Karalystėje. Ar dar turite garsiuosius kalifo rūmus?
– Taip, dar turime tą namą Kasablankoje, tačiau vaikai lanko mokyklą Anglijoje. Dabar čia praleidžiu daug laiko, gyvename nuostabiame Bato mieste. Daug keliauju. Prisimenu, kai prieš dvidešimt metų kelionės man atrodė pats svarbiausias dalykas gyvenime, tolimos ir artimos. Kad tik kur nors nuvykus ir kažką pamačius! Dabar tai yra kasdienis darbas – keliauti ir rašyti. Tačiau meilė judėjimui ir atradimams neišblėso.
– Vadinasi, rūmai dažniausiai stovi tušti?
– Taip. Yra keli prižiūrėtojai. Nenuomoju to namo, nors dažnai gaunu pasiūlymų. Tas pastatas – tarytum mano paties atspindys, man jis daug reiškia. Todėl jis niekada neatsiras tarp AirBnB pasiūlymų. Net kai manęs ten nėra, vazose kas savaitę merkiamos mano mylimos lelijos, skamba mūsų mėgstama muzika. Tai tam, kad namas būtų laimingas. Gal skamba keistai, bet tai svarbu.
– O kurios kitos vietos Maroke Jums labiausiai patinka?
– Man pasisekė, kad Maroką pažinau dar būdamas vaikas. Tai, kaip vaikas kažką atranda, labai skiriasi nuo to, kaip tai daro suaugęs žmogus. Vaikas mokosi žaisdamas, liesdamas, uosdamas, jausdamas. Sunku tai paaiškinti, bet aš pažįstu Maroką ir myliu jį juslėmis.
Viena įstabiausių ir svarbiausių vietų man yra senasis Fesas. Myliu Kasablanką su visais jos sluoksniais, kurių daugelis atvykėlių net nepastebi. Aukštieji Atlaso kalnai – fantastiška Žemės vieta. Taip pat ir Marakešas, kai ten karšta vėlyvą pavasarį, bet tą pačią dieną gali pakilti į kalnus ir pajusti dangišką vėsą, sniegą. Žinoma, ir Tanžeras, kuriame gyveno ir mirė mano senelis.
Tačiau yra dar vienas svarbus dalykas. Tai sakau ne tik apie Maroką. Labai svarbu kartais grįžti į jau aplankytas vietas. Nesvarbu, ar į kavinę gatvių sankirtoje Varzazatėje, ar į miestą kitame planetos kampe. Grįžimo džiaugsmas nenusileidžia atradimo potyriui. Daug žmonių turi sąrašus, ką turėtų aplankyti, o tai padarę tiesiog išbraukia vietą iš to sąrašo.
– Arba įsmeigia adatėlę svetainėje kabančiame žemėlapyje...
– Būtent. Ir tai mane liūdina. Matote, laikui bėgant, keičiasi ne tik vietos, kurias lankėme. Keičiamės ir mes patys. Tarkime, mano mylimas miestas Buenos Airės, Argentinos sostinė. Pirmą sykį ten apsilankiau klajodamas po Pietų Ameriką, kai man buvo 21-eri. Per trisdešimt metų miestas labai pasikeitė. Tačiau dabar aš irgi kitoks, todėl tą miestą regiu visai kitomis akimis, pastebiu kitus dalykus. Kelionės yra mūsų pačių kaitos atspindys. Tai – kur kas daugiau, nei vietos, kurias aplankėme.
Grįžimo džiaugsmas nenusileidžia atradimo potyriui.
– O kur Jūs vykstate, kai prireikia nuo visko atsitraukti, pailsėti?
– Tai priklauso nuo nuotaikos ir dalykų, vykstančių galvoje. Tą pačią sekundę, kai pateikėte šį klausimą, prieš akis iškilo Keiptauno vaizdiniai. Kelios konkrečios vietos, laukiniai Pietų Afrikos paplūdimiai. Kai saulė neria į vandenyną, aplinka tokia didinga, o aš – toks mažas ir nereikšmingas. Nuostabus jausmas. Viena geriausių patirčių – tai priminimas, kad esi niekas. Tą jausmą gali suteikti gamta. Ir tam tikros vietos. Pavyzdžiui, Kumb Mela festivalis Indijoje, kai mieste susirenka šimtas milijonų piligrimų. Ten atsidūręs supranti, kiek mažai reiškia vieno žmogaus gyvenimas, gali prisiminti, ko vertos žmogaus ambicijos ir kas yra tikrasis kuklumas.
– Bet turistai dažniausiai vyksta į tolimus kraštus visai kitais tikslais, o pasaulinio turizmo kreivė primena Everesto šlaitą. Kas vilioja žmones keliauti?
– Kai kas sako, kad tai savotiškas mėginimas pabėgti nuo savęs. Bet aš tuo netikiu, nes nuo savęs niekur nedingsi, kad ir kaip toli nusigautum. Tai – džiaugsmas susitikti save kitose vietose, kitomis aplinkybėmis, su kitais žmonėmis. Tai tarytum dėlionės detalių guldymas į tinkamas vietas. Įprastame gyvenime, kad ir kur jis būtų, – Londone ar Vilniuje, – taip pat pildoma dėlionė. Tačiau atsidūrus kitoje vietoje, kitomis, neįprastomis aplinkybėmis, kurioms pats leidai nutikti, tarytum ištempi įprastinę formą, atrandi naujų spalvų. Aš tikiu tuo savęs „ištempimo“ pratimu.
Kaip sakoma senoje marokiečių patarlėje, norint, kad žmogus subręstų, jis turi daug nukeliauti.
Man kelionė yra ne tik judėjimas erdvėje, tai švietimas, tai mąstymo būdas, sielos būsena. Ir kaip kiekvienas mokymasis, jis turi daug lygių. Judėjimas yra esminis vaistas nuo daugybės problemų, kurių gyvenime ir aš turiu, nes nuolat kur nors įsiveliu. Tačiau kelionė traukiniu į kitą miestą, skrydis į kitą šalį suteikia įkvėpimo, pateikia atsakymus į mane kamavusius klausimus dar kelionei nepasibaigus. Net jei neturiu laiko kur nors toliau nukeliauti, einu laukais, miškais, ir kažkas galvoje nutinka, ima dėliotis į vietas.
– Jei prisimintume gyvenusius anksčiau, – Kristų, Budą, Konfucijų, – jie irgi keliavo, kol atrado tai, kas žmonėms yra svarbu ir šiais laikais.
– Jūs teisus. Daugelis religijų turi svarbų kelionės, ieškojimo komponentą. Tarkime, sufijai ar dervišai judėjimą naudoja dvasinėms praktikoms, turi specialų mokymą. Tai veikia ne tik kūną, bet ir pasąmonę. Esu pastebėjęs, kad judant mano smegenys ima veikti visiškai kitaip nei sėdint už darbo stalo ir mėginant rasti įkvėpimo ar naujų idėjų.
Net jei neturiu laiko kur nors toliau nukeliauti, einu laukais, miškais, ir kažkas galvoje nutinka, ima dėliotis į vietas.
– Žmonės keliauja, dalijasi įspūdžiais internete. Ką patartumėte norintiems tas istorijas rašyti geriau?
– Svarbiausia – turėti tiek užsidegimo dėl tos idėjos, kad tiesiog užsimirštumėte ją įgyvendindami. Nereikia svarstyti, ar patiks skaitytojams, auditorijai. Svarbu rašyti sau. Tai, kas svarbu. Kai tai darai aistringai ir sąžiningai, visa kita ateina savaime.
Tai – ne tik apie rašymą ir literatūrą, bet apskritai viską gyvenime, nes jis mums duotas vienas, nes antrų kartų gali ir nebūti. Skinti dieną ir jausti pasaulį, kurį mums leista pažinti. O jei dar gali tuo pasidalyti su kitais – tuo geriau. To visiems nuoširdžiai ir linkiu.
