Šis straipsnis buvo publikuotas „West Express“ žurnale „Žvilgsnis į pasaulį“
Abu sutuoktiniai stuburo traumas patyrė dar paauglystėje, patekę į motociklų avarijas. Susituokę 1993 m., Rasa ir Vygantas apie 14 metų su neįgaliaisiais dirba Lietuvos paraplegikų asociacijos „Landšafto terapijos ir rekreacijos centre“, stovykloje, esančioje netoli Palangos. Ten jie kasmet gyvena nuo balandžio iki lapkričio, o likusius mėnesius leidžia Anykščiuose (Vygantas jau septyniolika metų užsiima ir tautodaile – kuria įvairius dirbinius iš vytelių) bei keliaudami.
Juokdamasi Rasa sako, kad Europa nebeatrodo tokia įdomi, todėl pora kartu su bičiuliais sparnus kelia į tolimesnius kraštus.
– Rasa, iš kur atsirado ši aistra keliauti, kur ir kada išvykote pirmą kartą?
– Pati pirma mano kelionė buvo gal 1995 metais, kai vykau į Paryžių, vėliau Europoje buvo ir įvairių darbo kelionių. Tačiau pirmoji kelionė su draugais, kuri ir įžiebė šią aistrą, buvo mūsų pačių prieš beveik ketverius metus organizuota išvyka į Egiptą.
Į Hurgadą devynioms dienoms leidomės penkiese, visi vežimėliuose – tiesiog nutarėme pabandyti, kas iš viso to gali išeiti.
Į Hurgadą devynioms dienoms leidomės penkiese, visi vežimėliuose – tiesiog nutarėme pabandyti, kas iš viso to gali išeiti.
Norėjome išmėginti ir kokią nors ekskursiją. Nors atstumai ten nemaži, bet mums pavyko, visai gerai sekėsi! Tada ir pamąstėme – tai gal ir toliau kažką organizuokime?
– Kur keliavote toliau?
– 2013-aisiais išsiruošėme į Tailandą. Paprastai dairomės šiltų kraštų, kadangi vasarą dirbame ir tuo metu keliauti neturime galimybių. Atostogaujame žiemos metu, todėl ir ieškome šilumos.
Prie Tailando prijungėme ir Kambodžą ir trims savaitėms išskridome penkiese. Viską organizavome patys – derinome skrydžius, viešbučius, merginos su kiekvienu iš jų susirašinėjo elektroniniais laiškais, stengdamosi užtikrinti, kad tikrai viskas būtų pritaikyta neįgaliesiems.
Nutarėme, kad ir toliau neimsime vaikštančių – tiesiog norėjosi, kad visi, būdami ratukuose, turėtų vienodas sąlygas, nebūtų jokio skaičiavimo, kas kam padėjo, o kas ne. Galiausiai tam žmogui vėliau dar jautiesi ir skolingas... Tad tiesiog sutarėme viską daryti savo jėgomis ir bagažo pasiimti tiek, kiek kiekvienas gali panešti pats.
2014 metais komanda truputį keitėsi – tąkart visam mėnesiui į Vietnamą išvykome keturiese, nuskridome į Hanojų ir iš ten keliavome iki pat Hošimino. Vėl viskuo rūpinomės ir viską derinome patys. Aišku, Europoje lengviau neįgaliesiems nei Azijoje.
Nors rašoma, kad viskas pritaikyta neįgaliesiems, iš tikrųjų atvažiuoji ir randi laiptus. Tačiau žmonės būna pakankamai geranoriški net tada, jei atvyksti vėlų vakarą, jie tau vis tiek padeda ką nors surasti – kartais tekdavo primokėti, kartais patys savininkai ką nors parūpindavo pirmai nakčiai, o vėliau rasdavo naują vietą, ir panašiai.
Žinoma, nors žmonės ir geranoriški, negali jų kaltinti – juk ne daug kas gali įsivaizduoti, ko reikia žmonėms, turintiems specialiųjų poreikių.
– Ką jums apskritai reiškia keliauti ir pažinti pasaulį? Kokią matote prasmę?
– Mūsų kelionės nėra poilsinės – mes ne iš tų, kuriems įdomu prie baseino gulėti savaitę. Aišku, vieną kitą dieną galima, tačiau mes keliaujame pirmiausia tam, kad kuo daugiau pamatytume ir pažintume naujų kultūrų: kokie toje šalyje žmonės, kaip jie gyvena, kokia tradicinė virtuvė.
Pastebėjau, kaip nublanksta daugybė įvairių smulkmenų namie, kai iš kur nors sugrįžti. Būna, prieš išvažiuodamas galvoji – va, čia reikėtų remonto, čia reiktų dar kažko – bet po tų kelionių apima visiškai kitoks jausmas – o koks galų gale skirtumas, kad čia to remonto reikia?
Koks skirtumas, kokia aš mašina važinėju ar kokio modelio mano telefonas? Visos tos smulkmenos atrodo kitaip... Žmonės dėl daug ko dejuoja, rauda, bet dažniausiai gyvenimo džiaugsmas juk būna ne tai. Aš ir dabar vyrui vis sakau – kol sveikata ir galimybės leidžia, pakeliaukime kiek galime daugiau, kad po to senatvėje būtų ką prisiminti!
Dabar svajojame apie Pietų Ameriką – Meksiką, Argentiną. Galbūt ne dabar, ne kitais metais, nes biudžeto tam reikia nemažo, tačiau svajojame.
– Kaip ruošiatės tolimoms kelionėms?
– Svarbiausia atlikti namų darbus: ieškome įvairių patarimų internete – visi įmanomi forumai būna perskaityti nuo pradžios iki pabaigos (juokiasi). Žinoma, Europoje viskas paprasčiau, bet Azijoje dažnai ir informacijos nelabai rasi apie vietų pritaikymą neįgaliesiems.
Tad skaitome visokius patarimus, ko galima tikėtis kiekvienoje šalyje, tarkime, Kambodžoje kai kurie patarimai išties pravertė. Kiekvienąkart ruošdamiesi kelionei domimės, ką galima pamatyti, pasidarome sąrašus, kas būtų įdomu kiekvienam atskirai, tada susirenkame ir viską sudedame į vieną planą.
Vietname, Hanojuje, vieną dieną tiesiog važinėjome su vežimais po miestą ir bandėme išsiaiškinti, kuo mums būtų galima keliauti po šalį toliau. Nuvažiuojame iki vietinių oro linijų – ten mūsų neima, nes neturi pritaikytų vežimėlių ir bilietų parduoti negali.
Vietoje, aišku, orientuojamės pagal galimybes – įmanoma patekti į vieną ar kitą vietą ar ne. Vaikštančiam juk bepigu – užlipai, nulipai, nuėjai, bet mums nėra taip paprasta.
Vietname, Hanojuje, vieną dieną tiesiog važinėjome su vežimais po miestą ir bandėme išsiaiškinti, kuo mums būtų galima keliauti po šalį toliau. Nuvažiuojame iki vietinių oro linijų – ten mūsų neima, nes neturi pritaikytų vežimėlių ir bilietų parduoti negali.
Tada bandėme miegamuosius autobusus – iš anksto žinojome, kad tokių yra – aišku, užtruko, kol suradome, tačiau tas variantas netiko. Nuvykome į traukinių stotį, bet ir ten – ne... Tada samdėmės automobilius – aišku, ne pigiausias variantas, bet pavyko. Vienas vietnamietis vairuotojas buvo mokęsis Rusijoje, todėl galėjo rusiškai mums nemažai papasakoti. Su juo keliavome apie 19 valandų.
– Galbūt turėtumėte kokių nors patarimų kitiems neįgaliesiems, svajojantiems apie tolimas keliones?
– Mums visada labai padeda pasiskirstymas darbais. Tarkime, dabar viena draugė labai užsinorėjo kruizo, todėl į jį vyksime jau sausį – aplankysime Italijos, Graikijos salas, porą dienų praleisime Izraelyje. Nors aš jai ir sakiau – galėjome tą kruizą ir vėlesniam laikui atidėti, kai jau senos bobutės būsime (juokiasi).
Tarpusavyje pasiskirstome ir kitas pareigas, tarkime, viena ar kita draugė, kurioms lengviau bendrauti angliškai, būna atsakingos už komunikavimą, o mano vyras dažniausiai būna atsakingas už techninę dalį
Bet draugė labai norėjo, tai ir vykstame. Vėl keliausime keturiese. Plaukimo metu išlipsime gal 9 kartus salose, tad kiekvienas mūsų apsiima po porą salų – taip visi ruošiame savo namų darbus: ieškome, ką kur galima pamatyti, kokios vietinės įžymybės, kiek gali kainuoti taksi ir t.t.
Tada tarpusavyje pasiskirstome ir kitas pareigas, tarkime, viena ar kita draugė, kurioms lengviau bendrauti angliškai, būna atsakingos už komunikavimą, o mano vyras dažniausiai būna atsakingas už techninę dalį – dažnai pasitaiko kokių nors vežimėlių gedimų, todėl jis rūpinasi, kokių detalių ar įrankių kelionėje gali reikėti – kamerų ratukams, ir panašiai.
Aš paprastai daugiau rūpinuosi maistu, vaistais. Turime nusistovėjusią tam tikrą tvarką, tačiau prieš kiekvieną kelionę vis pasitariame iš naujo – toks pasiskirstymas tikrai labai palengvina pasiruošimą.
– Ar galėtumėte išskirti įsimintiniausią vietą ar nutikimą, įvykusį keliaujant?
– Įspūdingiausia vieta tikriausiai būtų Kambodžos Ankor Vato šventykla, bet, jei kalbėtume apie įvykį, prisiminčiau Vietnamą. Keliaujame ten visi keturi, ir vienas vietinis mus užkalbina, pradeda klausinėti, iš kokios esame šalies. Mes jam ir atsakome – iš Lietuvos.
Jis, tai išgirdęs, ėmė iš kišenės traukti kažkokį pinigą – žiūrim, o ten 10 lietuviškų litų! Jis mūsų klausia – ar jie ne jūsų šalies? Sakom, na, taip, iš mūsų. Ir tada jis pasakojo, kaip turguje prekiaujančiai jo dukrai kažkas įdavė šitą pinigą, ir sako – nueisi į bet kokį banką, išsikeisi, čia tau bus apie penkis dolerius.
O dabar tam žmogeliui jokiame banke šitų pinigų niekas nekeičia... Todėl jis mūsų pasiteiravo, galbūt galėtume jam juos iškeisti. Gaila buvo jam pranešti, kad ir penki doleriai čia ne visai išeis... Po visko tiesiog stebėjomės, kad štai net Vietname tautiečiai kažkuo vis pasižymi.
– Taip paprastai kalbate apie tokias tolimas keliones, kad atrodo, jog net ir kylančios problemos nesugadina nuotaikos.
– Mes tiesiog niekada nestresuojame – žmonės vis svarsto: oi, kaip čia bus, kas čia bus... O mes žinome, kad jei bus kokia problema, mes ją išspręsime. Nėra ko galvoti, kas būtų, jeigu būtų, nes tada gali nugrybauti į visai kitą pusę arba taip niekur ir neišvažiuoti.
Nėra ko galvoti, kas būtų, jeigu būtų, nes tada gali nugrybauti į visai kitą pusę arba taip niekur ir neišvažiuoti.
Taip, situacijų būna įvairių – būna, kad sutikti žmonės ir nepadeda. Tačiau tiesiog eini ten, kur įmanoma patekti arba kur pakliūti nereikia didelių pastangų.
Mes juk suprantame, kad negalime patekti bet kur, kad ir kaip norėtume. Tad viskas tiesiog vyksta pagal galimybes. Viskas priklauso nuo paties žmogaus – jei esi blogai nusiteikęs nuo pat pradžių, geriau išvis niekur nevažiuoti. Dažniausiai neįgalieji mano, kad tokios kelionės daug kainuos. Tačiau svarbiausia prisiversti pirmą kartą, o kai jau pagauni tą azartą, sustoti tiesiog nebegali.
„West Express“ – poilsinių, pažintinių, kruizinių kelionių pasiūlymai
