Pakruojo rajone jau kurį laiką vykdomas respublikinis projektas „Raudona lieka 2018“. Tokia spalva čia paminėta ne šiaip sau. Taip atkreipiamas dėmesys į raudonų plytų pastatus.
Projekto sumanytoja Izolda Žagrakalienė aprodė tris Pakruojo rajono miestelius, kuriuose raudona plyta iki šiol yra labai iškalbinga. Simboliška, kad 2018 ieji – Europos kultūros paveldo metai, o kuratorius Alfredas Jomantas keliauja kartu.
„Kodėl raudonos plytos? Todėl, kad fasadų mūras, jo monumentalus įvairumas, pasiekęs mus iš praėjusių amžių, kiekviename statinyje pateiktas per individualumą. Man – kaip dailininkei-tekstilininkei – tai nuosekli raporto dėlionė. Tik ne audinyje, o mūro sienoje. Šiandien šie objektai prašyte prašosi dėmesio. Ne tik vietos gyventojų, bet ir atvykusių iš kitų miestų, iš kitų kraštų“, – kalbėjo projekto „Raudona lieka“ vadovė I.Žagrakalienė.
Žeimelis – prie vienybės ąžuolo
Tai kone labiausiai nepelnytai užmirštas miestelis šiaurinėje Lietuvos dalyje, prie pat Latvijos sienos. Iš tolo matosi dviejų bažnyčių bokštai – katalikų ir reformatų. Tačiau čia kadaise buvo dar du maldos namai, kur burdavosi gausios žydų ir sentikių bendruomenės.
Pusiaukelėje tarp bažnyčių bokštų, miestelio aikštės viduryje, stūkso didžiulis išlakus ąžuolas. Jis vadinamas Vienybės ąžuolu, nes jį Lietuvos nepriklausomybės penkmečio proga 1923-aisiais pasodino visų keturių čia veikusių tautų ir religinių konfesijų atstovai.
Turint omenyje, kad ąžuoliukas iki sodinimo dar turėjo kiek ūgtelėti, tai dabar jam yra panašiai tiek metų, kiek ir pačiai Lietuvos nepriklausomybei. Tai tikras mūsų šalies šimtmečio liudininkas ir atminties saugotojas.
Visa aikštė su aplinkiniais pastatais yra kultūros paminklas. Koks gali būti pirmas įspūdis Žeimelyje? Parduotuvėje išrikiuoti antkapiai, o atsigaunanti bendruomenė uoliai rengiasi šarvojimo salę, kurios iki šiol neturėjo.
Ne, Žeimelis išmirti nesiruošia. Atvirkščiai – tarsi atsispiria nuo dugno ir pradeda kilti aukštyn. Tą galima suprasti apsilankius jaukiame muziejuje ir ryte stebint vietinių gyventojų šurmulį. Ramu, bet gyva.
Žeimelyje yra išlikę visų čia gyvenusių tautų požymių. Žinovai parodys sentikių pastatus, ar kuris namas priklausė žydams. Šalia aikštės lietuvių ir žydų pastatai stovėjo pramaišiui vienas šalia kito.
Iš žydų maldos namų nieko neliko. Tik pamatų kontūrai. Griūva ir mokyklos pastatas, kuriame dar nelabai seniai buvo tvartas. Už upelio, tarp apleisto obelų sodo, plyti neaptvertos žydų kapinaitės.
Evangelikų bažnyčią aprodo 78-erių Marta Usonienė. Pastatas iš išorės atrodo tvirtai, tačiau restauracijos reikėtų. Moteris pasakoja, jog kadaise bažnyčia būdavo sklidina žmonių. Dabar čia per pamaldas kartą per savaitę susirenka tuzinas žmonių.
Linkuvoje – viltis XVI a. vienuolynui
Kta kelionės stotelė – Linkuva. Tai jau ne miestelis – patikslina kelionės organizatorė I.Žagrakalienė. Tai vienintelis tikras miestas Pakruojo rajone, kuriam buvo suteiktos Magdeburgo teisės.
Prie bažnyčios lyg tyčia pasitinka Dalius Vrubliauskas – VGTU architektūros fakulteto dėstytojas, restauracijos asas. Jo žinių prireikė dėl XVI amžiaus karmelitų vienuolyno pastato, esančio visai šalia bažnyčios.
Pastatas dar įspūdingesnis iš vidaus – arkos, kambario dydžio kaminai link stogo siaurėjantys kaminai. Vienuolyną bažnyčia trisdešimčiai metų pagal panaudą perdavė savivaldybei. Tikėtina, kad šis architektūros objektas bus išsaugotas.
D.Vrubliauskas pakonsultuoja ir naujai atėjusį Linkuvos kunigą – tvora virsta, vartai skečiasi, kai kur ir sienos yra. Specialistas akimirksniu pamato, kad šalia bažnyčios vykstantys darbai tikrai kenkia bažnyčios statiniams ir neabejotinai pagreitina jų griūtį.
Kartais, rodos, žmonės nori gero, o iš tiesų tik pakenkia. Taip nutiko ir kapinėse stovinčiai medinei koplyčiai. Tarp pamatų ir rąstų neva sandarumui ar tvirtumui panaudotas cementas pritraukė drėgmės ir supūdė apatinį rąstą. Šis pradėjo smegti ir užrietė neva dėl vandens nutekėjimo prikaltą skardą. Galiausiai nutiko taip, kad visas lietaus vanduo dabar geriasi tiesiai i koplyčios apačią.
Linkuvoje dar yra nemažai istorinių pastatų, kuriuos būtų galima atkurti naujam gyvenimui. Mažai kas pastebi atokiau nuo pagrindinio kelio stovinčią sinagogą, ant kurios plytomis išdėliota pastatymo data. tačiau ji keliais tūkstančiais didesnė – pagal žydų kalendorių.
Lygumų lygumose – milžiniškos šventovės
Lygumuose visos raudonų plytų architektūros ansamblis išsidėstęs gana glaustai – aplink centrinę aikštę ir keliais gatvių spinduliais nuo jos. Viduryje aikštės nuo seno stovi Gerardo Bagdonavičiaus projektuotas paminklas Vytautui Didžiajam, kuris stebuklingai išliko per visą sovietmetį.
Nemažai raudonų plytų pastatų dar puikios būklės. Juos būtų nesunku prikelti naujam gyvenimui. Nuostabiai išsaugota ir sinagoga. Ji išliko puikios būklės vien dėl to, kad buvo paversta grūdų sandėliu.
Iš šalies ir nepastebėtum, kad kad įvairūs palaikiai priestatai slepia išties didingą statinį, kurio tikrai nereikėtų atkurti nuo pamatų. Tai kone geriausiai išsilaikiusi sinagoga šiuose kraštuose – nepalyginsi su stovinčia Linkuvoje.
Daugelis žmonių Lygumus žino, nors nėra juose buvę. Čia stovi viena aukščiausių Lietuvos bažnyčių, kuri Pakruojo laukų lygumose matoma už dešimčių kilometrų. Ją matė visi, kurie kažkada važiavo iš Pakruojo į Šiaulius ar atvirkščiai. Puikiai matosi nuo kelio už keturių kilometrų.
Bažnyčia nėra iš raudonų plytų ir ji statyta XX amžiaus pradžioje. Tačiau, kad ir kaip skaičiuosi, tai unikalus žmogaus rankų sukurtas paminklas.
Visi penki grakštūs altoriai nulipdyti iš gelžbetonio ir nudažyti. Galingos pastatą laikančios kolonos prilygsta didelėms katedroms. Kodėl bažnyčia tokia didelė? Pasirodo, Lygumai kadaise buvo klestintis miestelis, kuriame buvo daug gyventojų. Bažnyčia paskaičiuota keliems tūkstančiams žmonių. Dabar per pamaldas susirenka pora dešimčių ir tai įlūžta į pūvančias grindis.
Gal bažnyčia ir iš geltonų plytų, tačiau jos ne mažiau vertingos ir iškalbingos už raudonas. Visos šios bažnyčios plytos buvo pagamintos Joniškėlio ir Žeimelio plytinėse. Daugelis jų sukurtos taip, kad tiktų įmantriam neogotikiniam fasadui formuoti.
