NOHA Humanitarinio veiksmo tinklas yra tarptautinė universitetų asociacija, siekianti stiprinti profesionalumą humanitarinio veiksmo srityje. Šį straipsnį paruošė Lietuvos Vystomojo bendradarbiavimo platforma.
Abdulla Chahine, komunikacijos konsultantas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Kauno centre:
Dirbant su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus programa, skirta migrantų, pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų integracija, mano misija yra panaikinti atotrūkį vietos bendruomenėje; sakydamas „atotrūkis“, turiu omenyje tą įsivaizduojamą tarpeklį tarp žmonių, kurie nesijaučia esantys vietiniai, ir tarp vietinių. Darydamas interviu ir tyrimus supratau, kad kai kalba pasisuka apie integraciją, baimės yra abejose pusėse, kaip ir priėmimo stokos bei konservatyvumo: nuo atsiverti dar nelabai pasiruošusios homogeniškos bendruomenės iki ekspatriantų bendruomenės, bijančios prisijungti.
Todėl savo darbu kuriu daugiau socialinės įtraukties, siekdamas įtraukti bendruomenes į veiklas, kurios jas suburtų nepaisant to, iš kur jie yra, ką veikia ar kuriai socialinei klasei priklauso. Šia programa padedame žmonėms rasti informacijos ir darbo, suteikiame teisinę ir psichologinę paramą bei organizuojame lietuvių kalbos pamokas. Mano užduotis – visa tai komunikuoti tiek organizacijos viduje, tiek išorėje, visados užtikrinant, kad mūsų siunčiama žinutė atitinka mūsų vertybes, kurias savo darbu kasdien įgyvendiname.
Prieš atvykdamas į Lietuvą magistro studijoms, Jungtiniuose Arabų Emyratuose savanoriavau organizacijoje „World Wildlife Fund“ (Pasaulio laukinės gamtos fondas). Kaune kaip savanoris prisijungiau prie Kauno Hospiso Namų veiklos, kur lankau nepagydomomis ligomis sergančius ir negalią turinčius žmones. Esu muzikantas, tad jiems pagroju ir padedu apdoroti emocijas.
Tai dalis mano patirčių, o dėl ateities – tiesą sakant, man nepatinka būti apibrėžtam etikečių. Visada buvau tas, kuris negali užsimerkti ir nusisukti, kai žmogus prašo pagalbos. Jei norite tai vadinti humanitarine sritimi – puiku. Kai pagalbos reikia, padėsiu visada. Tačiau nenoriu, kad mane apibūdintų tik koks nors vienas dalykas. Aš esu aš, man labai patinka tai, ką darau – būtent todėl tuo ir užsiimu.
Humanitarinėje srityje nesivaikau galios pozicijų. Viskas, ko noriu – tai padaryti savo aplinką geresnę sau ir visiems kitiems, nes šiame pasaulyje turi būti tam tikras balansas. Turi būti žmonių, padedančių kitiems be jokio finansinio atlygio ar reikalavimo kažką gauti atgal. Vieni alksta, kiti jiems atneša maisto. Jei kažkam reikia teisinės ar emocinės paramos – kažkas turi ją suteikti. Kažkas turi tuos dalykus duoti žmonėms nemokamai.
Šioje kelionėje esame kiekvieną dieną. Šioje srityje dirbantiesiems gali būti neįtikėtinai sunku suprasti savo nešamas atsakomybes, nuolatos užsiimant kitų žmonių problemomis. Taip pat labai svarbu žinoti, kaip tvarkytis su tomis emocijomis bei traumomis.
Ar mes, esantieji humanitarinėje srityje, „darome tai, kas teisinga“? Tai – tik vienas iš būdų į tai žiūrėti. Aš pats to nelaikau „darymu to, kas teisinga“, ir toks požiūris man padeda ramiai į viską žiūrėti. Mano filosofija tokia: žinau, kad esame neteisūs, ir galime tik būti mažiau neteisūs rytoj. Žinojimas, kad rytoj gali būti mažiau neteisus, suteikia daug pasitenkinimo, ir yra vienas geriausių motyvuojančių faktorių ėjimui į priekį.
Panašiai yra ir su humanitarinių pastangų poveikio įvertinimu, kur dalyvauja daugybė faktorių. Būdamas komunikatorius, pirmiausia mąstau apie komunikacijos kanalus, apie tai, kas komunikuoja, kokia yra žinutė, kiek mes į tai investuojame, kokių veiksmų imamės. Kaip matuojame poveikį? Kokius parametrus naudojame? Ar tai įtrauktų žmonių kiekis, ar įstatymo pakeitimas, o galbūt galime bendradarbiauti arba susijungti su kitais, kurie mums padėtų pasiekti mūsų tikslus?
Daug dalykų, girdėtų NOHA mokymų metu, man rezonavo su mano atliekamu darbu. Žinoma, pasitaikė momentų, kai norėjosi, kad kai kurie pranešėjai savo darbą atliktų geriau, tačiau juk erdvės tobulėjimui yra visada. Vieno iš pranešėjų, Bobo Ghosno, paklausiau: „Ką turėtume daryti, kai, dirbdami konfliktinėje zonoje, pradedame abejoti, ar esame teisingoje pusėje?“ Jis atsakė: „Atmink: jei ten esi rinktis pusių, tai tau ne vieta. Raudonasis Kryžius dirba tik tam, kad padėtų žmonėms.“
Ši mintis man įstrigo: mes padedame žmonėms, o ne sprendžiame, kas teisus ir kas ne.
Jis taip pat paminėjo, kad geriausias būdas būti apolitiškam yra būti labai politiškam ir įsivaizduoti save tų žmonių vietoje – nesvarbu, kurioje pusėje jie yra. Tai mes ir puoselėjame.
Kitas labai svarbus punktas buvo psichologės sesija, kurioje ji kalbėjo apie tai, kaip tvarkytis su savo emocijomis darbo misijoje metu. Ji pasakojo, kaip žmogaus kūnas tvarkosi: jis kratosi, verkia, šoka, juokiasi, kalba, miega, vaikšto, skaito… Supratau, kad šiuos dalykus aš ir pats tiesiog natūraliai darau. O kai pamirštu susitvarkyti su savo emocijomis arba tą procesą atidedu vėlesniam laikui, mano kūnas mane privers su jomis tvarkytis. Psichologė buvo visiškai teisi. Dabar labiau tai pastebiu ir sąmoningai žinau, ką patiria mano kūnas.
Ieva Vaitkūnaitė, teisinė tyrėja tarptautinės humanitarinės teisės ir žmogaus teisių teisės srityse:
Augdama žinojau, kad esu empatiška, tačiau tuomet dar nenumaniau, kad yra ir kita, žymiai gilesnė to dimensija. Laimei, anksti supratau, kad žinios ir švietimas(is) gali pakeisti pasaulį. Ši mintis mane motyvavo būti drąsia, niekada nenustoti tyrinėti naujų tarptautinės humanitarinės teisės temų ir, svarbiausia, apie jas rašyti.
Esu tyrėja, daugiausia dėmesio skiriu tarptautinės humanitarinės teisės sričiai. Buvimas teisininke mane visuomet įkvepia imtis spręsti daugiausia iššūkių keliančias visuomenės problemas bei siekti surasti joms įvairių galimų sprendimų. Mano profesinis kelias niekad nebuvo linijinis. Tačiau kai kurios mane ypač uždegančios temos lydi visur. Viena tokių – kultūrinio paveldo išsaugojimas. Pastaruosius dvejus metus vykdau plataus masto tyrimą, analizuoju kultūrinio paveldo destrukciją Jugoslavijoje vykusių karų metu. Be to, dėl vykstančių klimato pokyčių pradėjau naują projektą, skirtą tirti Pasaulio paveldo apsaugą iš aplinkosaugos teisės perspektyvos. Ateityje norėčiau siekti karjeros žmogaus teisių srityje.
Didžiausias iššūkis humanitarinėje srityje man buvo į ją patekti. Manau, su tokiu iššūkiu susiduria kiekvienas, dirbantis šiame sektoriuje. Tinkamiausias sprendimas man buvo įgyti kuo daugiau tarptautinės patirties. Palaipsniui ir įvairiose šalyse sukaupiau ekspertinių žinių ir įgūdžių. Tai lėmė, kad išmokau greitai prisitaikyti prie kintančios darbo aplinkos. Be to, žvelgdama atgal suprantu, kad būtent vidine nuojauta paremti sprendimai man padėjo išsikovoti vietą humanitariniame sektoriuje. Pamenu, kaip belsdavau į tarptautinių organizacijų duris, savanoriškai siūlydama savo paslaugas. Pati svarbiausia mano išmokta pamoka buvo tokia: žymiai dažniau išgirsi teigiamą atsakymą, jei kalbėsiesi gyvai, akis į akį; daugumai organizacijų labai reikia pagalbinių darbuotojų.
Humanitarinė sritis nėra jokia išimtis, kai kalbame apie skubų skaitmeninimą, kurį iššaukė COVID-19 plitimas. Technologijos, inovacijos ir „didžiųjų duomenų“ naudojimas stipriai formuoja humanitarinių gebėjimų ugdymo(si) paklausą. Tai reiškia, kad humanitarinio veiksmo mokymai turės įtraukti naujas temas, kad humanitariniai darbuotojai galėtų pilnai išnaudoti visą technologijų suteikiamą potencialą. Kadangi gebėjimų ugdymas – tai ir dalijimasis žiniomis, patirtimis ir gerosiomis praktikomis, NOHA yra pavyzdinė asociacija, gebanti suburti humanitarinius ekspertus iš įvairių sričių bei suteikti žinių apie naujausias tendencijas šiame sektoriuje.
NOHA mokymų metu turėjau išskirtinį malonumą susipažinti su daugybe savo darbui atsidavusių žmonių ir įgyti vertingų įžvalgų apie ne pelno siekiantį sektorių. Žinios, įgautos iš tokių mokymų temų kaip psichologinis pasiruošimas, dabartiniai humanitarinio veiksmo iššūkiai ir prognozės apie COVID-19 įtaką humanitariniam sektoriui, man labai padės ateityje. Tačiau pati naudingiausia mokymų dalis buvo diskusijos su kitais dalyviais, kurie dalijosi praktinėmis patirtimis ir vertingais kritiškais požiūriais iš savo misijų. NOHA mokymai praturtino mano pasirinkimą pradėti studijuoti tarptautinėje žmogaus teisių teisės programoje Lundo universitete.
Linda van der Wijk, nedidelės Nyderlandų NVO „Charity Fund Rijsholt“ direktorė:
Humanitariniu veiksmu ir vystymusi domėjausi dar būdama labai jauna. Ruošdama disertaciją valdymo ir organizacijos magistro laipsniui gauti, daugiausia dėmesio pradėjau skirti nevyriausybinėms organizacijoms.
Disertacijai atlikau dalyvaujamuoju mokslinių tyrimų metodu parengtą tyrimą dvejose Zimbabvės moterų NVO. Pastaraisiais metais supratau, kad vystymosi sektorius gali daug ko išmokti iš humanitarinės srities, ypač kai kalbama apie humanitarinius principus. Be to, patirtys COVID-19 pandemijos metu mane išmokė, kad atėjus krizei divizijas tarp vystymosi ir humanitarinio veiksmo sričių kartais reikia atidėti į šoną. Tikrai manau, kad pajudėjau arčiau humanitarinio veiksmo srities, ir norėčiau šią kelionę tęsti ir toliau, kaip pamatus panaudodama vystymosi srityje įgytas žinias. Dabartinės geo-politinės ir socio-politinės tendencijos lemia didesnį poreikį, nuo to mano motyvacija tik stiprėja.
Šiuo metu esu labiau vystymosi, o ne humanitarinėje srityje. Būdama mažos NVO direktorė, atlieku įvairiausius darbus, nuo aktyvaus praktinio įsitraukimo į projektus iki jų įvertinimo, ataskaitų rašymo ir kasdienio vadovavimo organizacijai. Įsitraukėme į ilgalaikius santykius su vietos partneriais ir šiuo metu finansuojame maždaug dešimt projektų. Švietimas, teisė gyventi oriai ir teisė į savarankišką apsisprendimą yra vieni svarbiausių mūsų darbo aspektų. Didžioji dalis mūsų projektų vykdomi Indijoje, Nyderlanduose ir Tailande.
Pagrindiniai iššūkiai, su kuriuos susidūriau dirbdama humanitarinėje srityje, man yra psichologiniai ir socialiniai. Psichologine prasme – kaip suderinti tai, ką patiriu praktikoje dirbdama su žmonėmis, ir savo privilegijuotą gyvenimą namuose, bei kaip tvarkytis su nuolatiniu būtinybės (ar adrenalino) jausmu, kuris padeda nesustoti veikloje. Su patirtimi, man tai daryti darosi vis lengviau ir lengviau; padeda ir suvokimas, kad reikia skirti laiko sau, kad būtų sumažinta įtampa – ir tame nėra nieko blogo. Socialine prasme, daug keliaujant ir nedalyvaujant šeimai bei draugams svarbiuose įvykiuose kartais tampa sunku išlaikyti ryšius. Tačiau būtent taip supratau, kas yra svarbu ir kas ne, ir kada man būtinai reikia ten būti. Tokiais atvejais supranti, kad kartais reikia pasistengti kiek labiau.
NOHA mokymai apie humanitarinį veiksmą buvo įdomūs ir naudingi. Buvo smagu praleisti laiką su panašiai mąstančiais žmonėmis, daugiau sužinoti apie humanitarinio veiksmo specifiką lyginant su vystymusi. Sustiprėjo mano įsitikinimas, jog vystymosi srityje taip pat reikia vadovautis humanitariniais principais, kaip numatyta JT Darbotvarkėje 2030. Mintimis vis sugrįžtu prie tų trijų dienų sesijų, tačiau ypač stengiuosi inkorporuoti žinias, gautas per Roberto Ghosno paskaitą apie dabartinius humanitarinio veiksmo iššūkius (kurie iš tiesų ne taip daug ir skiriasi nuo iššūkių, su kuriais susiduriama vystymosi srityje), dr. Sulagnos Maitros paskaitą apie humanitarinio veiksmo principus, Cristalos Palacios Yumar paskaitą apie psichologinį pasiruošimą, dr. Wojteko Wilko paskaitą apie COVID-19 poveikį tarptautinėms NVO, ir Justino Stankaus paskaitas.
Be abejonės, gebėjimų ugdymas ir stiprinimas reikalingas visuomet – tiek man asmeniniu lygmeniu, tiek ir dirbant vystymosi ar humanitarinio veiksmo srityse. NOHA vaidina svarbų vaidmenį, nes šis tinklas gali remtis plačia akademinių ir praktinių žinių baze, supažindina besimokančiuosius ir, pasinaudodamas savo įvairove, taip pat suteikia prieigą prie žinių, kylančių iš skirtingų ideologinių pakraipų.
