Pajūrio regioninis parkas – nuo Karklės iki Nemirsetos
Gabrielė Štaraitė, keliautoja, kelionių knygų autorė ir „Travel Planet“ vadovė
Paprastai šią vietą visi atranda dviračiais, bet aš labai rekomenduoju pabandyti įveikti šiuos kilometrus pėsčiomis. Tikriausiai daugelis yra aplankęs aukščiausią Lietuvos jūros skardį – Olando kepurę. Bet palikime ją ir šalia esančią Karklę ir keliaukime link Palangos. Pasiekę Plocio ežerą apsistokite paukščių stebėjimo namelyje šiek tiek ilgiau – tai puiki vieta stebėti daugybę vandens paukščių iš arti. Turėdami stipresnius žiūronus galėsite atpažinti čia poilsiaujančius bei trumpam pasimaitinti sustojančius sparnuočius. Vaikščioti aplink ežerą griežtai draudžiama, kad netrukdytumėte paukščių ramybei.
Kita apžvalgos aikštelė bus Nemirsetoje. Ji įrengta ant senovinės Litorinos jūros kranto (tyvuliavusios čia maždaug prieš 8 tūkst. metų), apie 10 metrų virš jūros lygio. Čia puikios natūralios kopos, sukite link jų, ten įrengtas botaninis pažintinis takas su informacinėmis lentelėmis. Suraskite pajūryje išlikusį raudonų plytų namuką. Tai vienintelė Lietuvoje išlikusi laivų gelbėjimo stotis. Ji vokiečių buvo statyta dar XX a. pradžioje. Čia budėdavusi etatinė gelbėtojų komanda, kuri gavusi SOS signalą leisdavusi savo laivą ir puldavo gelbėti nelaimėlių. Tokiomis stotimis buvo nustatytas visas pajūris iki pat Vokietijos.
Na, o savo kelią pabaikite fotosesija prie supynių su vaizdu į Baltijos jūrą. Jos tikrai nebus prastesnės nei Bali Swing...
Į Plungę Čiurlionio takais
Liudas Dapkus, kelionių knygų autorius ir kelionių vadovas
Lietuvoje yra daug nuostabių dvarų, bet man įdomiausias tas, kur Plungėje. Ne tiek dėl išlikusių statinių ar didžiulio sodo, kiek dėl savo istorijų ir ten dirbančių žmonių gebėjimo jas prisiminti bei pasakoti. Tai vieta, kur įkvėpimo geriausiems kūriniams atrado M.K.Čiurlionis, kur susitikdavo Oginskių ir Tiškevičių šeimos, keistai persipynė kartų likimai.
Didelio dvaro širdis yra biblioteka, panaši į žiemos sodą, kuris turi varpinę. Pagal vieno garsaus Florencijos namo pavyzdį sumūrytas pastatas – unikalus. Tai ko gero yra vienintelė biblioteka Europoje, kur aukštame bokšte įrengtas laikrodis muša valandas. Tikru varpu. Ir labai tiksliai.
Aplink Plungę – daugybė kitų įdomybių ir gražių vietų, tad po iškylos prie Platelių ežero ar vizito į sovietinių branduolinių raketų paleidimo aikštelę būtinai užsukite ir į šį dvarą, kuriame vyksta parodos, koncertai, knygų pristatymai.
Vandenų ir vėjo pakerėti – nuo Drevernos iki Svencelės
Audra Kondrotė, Vidurinės ir Pietryčių Azijos kelionių profesionalė
Jei norisi poilsio prie vandens – dažniausiai planuojame kelionę prie jūros arba ežerų. O aš skubu į rytinį Kuršių marių krantą, kuris mane vilioja kaip vandenų ir vėjo sostinė. Pirma stotelė Dreverna, įsikūrusi 25 km nuo Klaipėdos. Patraukliausia jos vieta – mažųjų laisvų uostas, kuris jachtų grakštumu ir gausumu neprilygsta Nicai, tačiau saugiai prišvartuoti ir ramiai besisupantys laiveliai dvelkia elegancija ir nostalgija… kelionėms...
Uosto akcentas – prie Drevernos upės žiočių pastatytas 15 m. aukščio apžvalgos bokštas. Jis nėra nei aukščiausias, nei naujausias, tačiau iš jo atsiveria nepakartojami vaizdai į Kuršių marias, Kuršių nerijos pilkąsias arba kitaip vadinamas Mirusias kopas.
Iš viršaus žvelgdami į bokštą supančias marias gali pasijusti, kaip vandenų valdovas arba kaip kaidaise čia gyvenęs milžinas Naglis. Taip pat rekomenduoju išsinuomoti baidares ar kanojas bei Drevernos upe išplaukti apžiūrėti istorinio Karaliaus Vilhelmo kanalo, kurį kadaise kasė ir prancūzų karo belaisviai. J. Gižo etnografinėje sodyboje galima artimiau susipažinti su žvejų tradicijomis ir laivadirbyste, o visai netoliese yra ir paplūdimys, kuriame ilsiuosi per ilguosius savaitgalius ar šventes, kai prie jūros susirenka pusė Lietuvos.
Na bet mano mėgstamiausia vieta, kur galiu praleisti valandų valandas ir saulei šviečiant, ir lyjant lietui – tai Svencelė, tituluojama Lietuvos vėjo sostine dėl ypatingo terminio vėjo. Čia susirenka jėgos aitvarų ir burlenčių aistruoliai, bandantys pakinkyti vėją. Net jei savo rankose aitvaro niekada nelaikėte, neabejoju, kad net ir stebėdami marias raižančius vandens sporto mėgėjus nusilenksite vėjo stichijai.
Peru pėdsakai Molėtų rajone
Jurga Kasperavičiūtė, Lotynų Amerikos kelionių profesionalė
Tarsi koks Mačiu Pikčiu Labanoro girios glūdumoje pasislėpęs telkšo nuostabaus grožio Alnio ežeras. Pavadinimo kilmė turi dvi versijas: arba nuo žodžio alėti (tekėti, varvėti), mat į ežerą įteka to paties pavadinimo upelis. Kita versija – snuo gyvūno pavadinimo alnis, elnias – mat šių gyvūnų gausu ežerą supančiame miške.
Tai – vienas skaidriausių ežerų Lietuvoje, dugnas pakrantėje smėlėtas, tačiau giliau – dumblas, padengtas žoline augmenija. Ežerą supa labai gražus spygliuočių miškas, kuriame sutinkami ne tik elniai, bet ir voveraitės.
Aplink ežerą įrengta ne viena stovyklavietė, tačiau… Sezono metu čia gausu poilsiautojų. Tad geriausia šio ežero grožiu mėgautis pavasarį arba rudenį, kai palapinių sezonas dar būna neįsibėgėjęs arba jau pasibaigęs.
Mėgstantiems žygius – aplink ežerą yra ~12 km takas, kuriuo eidami galėsite “pabėgti" nuo stovyklautojų ir pasigrožėti ežero apylinkėmis iš visų pusių.
Oskarais įvertinta Gražutė
Tomas Baranauskas, Šiaurės Amerikos ir Okeanijos kelionių profesionalas
Gražutės regioninis parkas mane intrigavo dar nuo 2008-ujų, kai jame buvo įrengti 2 dviračių takai (apie juos šiek tiek vėliau) buvo pripažinti Lietuvos turizmo infrastruktūros metų objektu. Tuo metu tai buvo garbingiausias ir vertingiausias turizmo sektoriaus pasiekimų įvertinimas Lietuvoje – sakykime, šioks toks turizmo „Oskaras“. Tad nieko keisto, kad nuo tų laikų iki dabar parke man teko lankytis daug kartų, keliauti labai įvairiais būdais ir kas kart atrasti vis naujų įdomybių. Apie vieną tokių atradimų, labai netikėtų ir neplanuotų, norėčiau ir papasakoti.
Jei savo kelionę pradėsite Salako miestelyje, netrukus atsidursite Tiltiškių malūne, kuriame įrengtas muziejus su senovinių radijo aparatų kolekcija. Pamenu savo vidinį skeptiką, sakiusį kažką panašaus į „ei, taigi esi čia dėl gamtos, kokie dar muziejai su akmens amžiaus kriošenų ekspozicija“. Bet tas vidinis skeptikas dingo po pirmos minutės – viskas dėka radijo aparatų kolekcijos savininko, charizmatiško gido ir šiaip svetingo žmogaus Daliaus Bučenkos. Pasiruoškite milijonui įvairiausių eksponatų, įdomių istorijų ir netgi vinilinių plokštelių klausymosi – tam muziejuje yra įrengtas atskiras kambarys. Šiais laikais, kai kiekvienas muzikantas kepa savo vinilus, nenustebčiau, jei ilgainiui ant kranto bus pradėti daryti ir koncertai – visai panašiai, kaip dabar vyksta Paluknio aerodrome – ar bent jau „Eurovizijos“ žiūrėjimo vakarėliai. Bet čia jau mano fantazijos ar noro vaisius...
Trumpai tariant, nesvarbu, ar atvyksite į Tiltiškių malūną automobiliu, ar jums paskaus subinę sėdint baidarėje, ar pavargsite mindami dviratį – nepabijokit prasimankštinti ir atvykti į šią vietą; ir gamtos fanams, ir melomanams ji gali padovanoti puikių įspūdžių.
O dabar apie minėtus dviračių takus, nuo kurių ir prasidėjo mano pažintis su Gražutės regioniniu parku. Didysis ir mažasis dviračių takai yra atitinkamai 45km ir 37km ilgio. Pažiūrėję į žemėlapį, nesunkiai įžvelgtumėte aštuoniukę ir jums patiems spręsti, ar renkatės vieną iš takų, ar norite rimtai pasportuoti ir minti ta aštuoniuke iki nukritimo. Takai, kiek tekę jais važiuoti, visada buvo pakankamai gerai ir aiškiai sužymėti, jie vingiuoja vaizdingais miško keliukais, paežerėmis ir vieškeliais.
Pats parkas apima tiek šeštą didžiausią Lietuvos ežerą Luodį, tiek ir 26 ežerus užtvindžiusias Antalieptės marias, čia daug miškų, taip pat stambių lėkštų kalvų, nuo kurių labai smagu leist akims pasiganyti po Aukštaitijos tolius. Negaliu pažadėti, kad bus lengva, bet užtat įdomu ir pravažiavę bet kuriuo dviračių taku būsite susipažinę su vienomis gražiausių Aukštaitijos vietų. Kaip pasakė kažkada vienas toks Kėdainių Viktoras, atsakau už kalbas!
Indiški prieskoniai Šilalės rajone
Inga Oršauskaitė, egzotinio poilsio kelionių profesionalė
Jaučiantys simpatiją egzotiškiems Rytų kraštams, juos gali atrasti ir Lietuvoje. Jei keliausite link Šilalės rajono, užsukite į Indijos kaimą. Čia Indijos gal ir neatrasite, tačiau pavadinimas tikrai intriguojantis. Kilęs jis ne nuo vienos iš Azijos valstybių pavadinimo, bet lietuviško žodžio „indija“, reiškiančio žemės gilumą. Šioje vietoje Akmenos slėnis sudaro didelį amfiteatrą ir yra 30 metrų žemiau nei gretimos teritorijos. Čia stūkso ir legendomis apipintas Indijos piliakalnis, kurį juosia dailus slėnis.
Pasakojama, kad piliakalnį kadaise savo delnais supylė užklydęs milžinas, tačiau ilgai jis čia neužsibuvo. Gal dviuodegio dvigalvio žmogaus balsu kaukiančio šuns išsigando, o gal raguotų kiaulių, raganas vežiojančių. Pasak istorinių šaltinių XIV a. pirmaisiais dešimtmečiais čia stovėjo šaltiniuose minima viena svarbiausių Karšuvos žemės pilių, Pūtvės pilis, kurią 1307 ir 1315 du kartus sudegino kryžiuočiai. Šiandien Indijos piliakalnis neabejotinai yra geologinė, archeologinė, mitologinė vertybė, žavinti savo unikalumu bei paslaptingumu.
Indijos kaime taip pat yra ir alkavietė, standartiškai vadinama Saulėkalniu, o per Akmenos upę nutiestas kabantis Indijos tiltas. Netoliese yra įrengta stovyklavietė. Nuo Indijos kaimo pavažiavus kelis kilometrus link Tauragės, rasite Lylavos hidrografinio draustinio pažintinį taką.
Poros kilomentrų takeliai vingiuoja vaizdinga upelio pakrante. Čia aptiktos retos, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą augalų rūšys – svogūninė dantažolė, statusis atgiris, paprastasis kardelis, meškinis česnakas. Pastebėti ir reti Lietuvoje paukščiai: baltnugaris genys, žalioji, pilkoji ir juodoji meletos. Puiki vieta atsigaivinti karštą vasaros dieną ir pajusti natūralios gamtos grožį bei galią.
Ežerų apsuptis Ignalijos rajone
Aistė Borjas, Kaukazo ir Himalajų kelionių profesionalė
Ignalinos rajone, Aukštaitijos nacionaliniame parke stūgso 176 m aukščio kalva, pavadinta Ladakalniu. Spėjama, kad vietovės pavadinimas kilęs iš pagonių meilės, harmonijos ir grožio deivės Lados vardo. Anksčiau gyvavusi tradicija ant šios kalvos atnašauti deivei aukas išliko ir iki šių dienų – lankytojai atneša akmenukų ir palieka juos šalia kalvos viršūnėje augančio ąžuolo, galbūt prašydami mainais slaptų norų išsipildymo. Nuo kalvos atsiveria nepakartojamas vaizdas – miškų ir pievų apsuptyje matyti net šeši ežerai – Ūkojas, Linkmenas, Pakasas, Asėkas, Alksnaitis ir Alksnas. Apylinkėse gausu ir kitų gamtos bei kultūros paminklų – istorinis Ginučių malūnas, piliakalnis, medinė Palūšės bažnyčia.
Čia geriausia lankytis šiltuoju metų laiku – vėlyvą pavasarį, vasarą bei rudens pradžioje. Ežeringos vietovės labiausiai džiugins vandens sporto bei gamtos fotografijos mėgėjus. Idealu kelioms dienoms išsinuomoti baidares. Tai leidžia atitrūkti nuo miesto triukšmo, panirti į vandens skleidžiamą ramybę ir leisti užliūliuojamiems gražių vaizdų. Nesuskaičiuojama daugybė upelių bei tarpusavyje sujungtų ežerų sudaro ilgiausius vandens kelius. Keliaujantiems baidare vietovės grožis atsiveria visai kitu kampu nei keliaujant automobiliu. Nakvynei apsistoti galite kaimo turizmo sodybose arba palapinėse, jei ryšitės dar artimesniam kontaktui su gamta. Pakrančių sodybų savininkai svetingai priima poilsiautojus su palapinėmis už nedidelį mokestį.
Man asmeniškai labiausiai patinka leistis į baidarių žygį po Ladakalnio apylinkes vasaros paskutinėmis dienomis ir ankstyvą rugsėjį. Tai – ypatingas metų laikas, kuomet dienomis dar galima džiaugtis saulės šiluma, giedromis naktimis kaip niekad ryškiai spindi žvaigždės, o rytas ir vakaras liudija artėjantį rudenį – aušros nušviesti rasos lašeliai ant voratinklių bei rūkuose paskendę ežerai. Būtent šiuo metų laiku čia galima pasijusti ne tik kaip tolimame egzotiškame krašte, bet ir bemaž kitame, paralelinės realybės pasaulyje. Atrodo, kad iš rūkų tuoj išnirs laumė ar prairkluos valtininkas iš anapus.
