Nykštukais, per didžiąsias metų šventes okupuojančiais visus kiemus, garsėjančiame Darsūniškyje gyvena vos keli šimtai žmonių, tačiau šis Kaišiadorių rajono kaimelis – išskirtinis, įsikūręs šalia Nemuno ir vienintelis Lietuvoje turintis trejus šventus vartus-koplytėles (Šv. Agotos, Šv. Kazimiero ir Šv. Jurgio), puošiančius visus tris įvažiavimus į gyvenvietę. Vartai jus pasitiks tiek atvažiuojant iš Kruonio, tiek iš Kaišiadorių ar Jiezno.
Dėl savo geros geografinės padėties Darsūniškiui teko ne kartą kentėti nuo įvairiausių priešiškų kariuomenių. Kaimelis iš dalies ar visiškai sudegintas mažiausiai 8 kartus, todėl darsūniškiečiai ir nusprendė pastatyti vartus, pro kuriuos ugnis bei nelaimės neprasiveržtų.
Prie pat Nemuno įsikūrusiame Darsūniškyje galima atsigerti Liutikos mineralinio šaltinio vandens, aplankyti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, varpinę, parką, žydų kapines (Antrojo pasaulinio karo pradžioje Darsūniškyje buvo žydų getas, dalis jų čia sušaudyta). Atvykusieji aplanko ir buvusią pilies vietą, kurioje kadaise lankėsi didieji kunigaikščiai Vytautas ir Jogaila.
Vienas iš Darsūniškio naujakurių – visur po Lietuvą gyvenimo bei darbų (nuo 1993-ųjų iki 2000-ųjų pakeitė apie 15 profesijų) mėtytas bei vėtytas renginių vedėjas, garso režisierius bei diskžokėjas Š.Navionis su šeima, prie kurio namų Darsūniškyje stovi ir iš praeivių šypsenas spaudžia spalvotas pramogų autobusiukas.
„Ieškodami, kur kraustytis, apsilankėme Balbieriškyje, Prienuose, tačiau Darsūniškis pakerėjo savo tvarka, niekur dar nemačiau, kad taip tvarkinga visur būtų. Kitur daug apleistų sodybų pastebėdavome. O čia atvažiavus net specialiai vaikščiojom gatvelėmis ir ieškojome kokių griuvėsių, apleistų trobų – suskaičiavome gal 5 šiokias tokias. Ranka visur nors kiek prisilietusi, patvarkyta, pašienauta.
Vasarą čia toks gyvenimas užverda, kad ohoho. Čia labai geras kurortas“, – kodėl prieš dvejus metus atsirado net 300-tų gyventojų neturinčiame Darsūniškyje, paaiškino Šarūnas.
Anot jo, šį kaimą itin pamėgę žvejai – kai prasideda tvankios naktys, gerai kimba šamai, nutįsta virtinė žvejų automobilių. Kimba ir karšiai, karosai, karpiai. Būna, kad Darsūniškyje netelpa žvejų mašinos. Pasirodo, prie pat kranto yra ilgas kanalas, kurio gylis – apie 11 metrų.
Nusipirko buvusią mokyklą
Atsikėlė Šarūnas su šeima iš kito kaimo Širvintų rajone.
„Panašaus dydžio tas kaimas, bet, rodos, kiek sėkmingesnis už Darsūniškį, nes išsaugojęs gimnaziją. Darsūniškis neišsaugojo – į Kruonį mokiniams reikia važinėtis.
Ieškojome su šeima gyvenamosios vietos prie vandens – tai buvo būtina sąlyga. Norėjosi, kad ir gryčia didelė būtų – turėjome sutalpinti aparatūrą, o ir dirbtuvėlių norėjosi – savo kūrybą kur galėčiau realizuoti, kažką pagaminti, patvarkyti. Kadangi užmačios buvo didelės, todėl tokio ir statinio reikėjo.
Žvalgydamasis po šią teritoriją, užmačiau parduodamą buvusios mokyklos pastatą. Atvažiavome apžiūrėti – kurmi, kaip gerai. Rankytes, kojytes pakirto – viskas, ko reikia. Kažkada dar su teatru darbavausi, o šiame pastate – normali teatrinė scena, salė didžiulė. Galėsiu dar ir tą, ir tą daryti! Užvirė kraujas“, – kaip atrado savo naujuosius namus Darsūniškyje, atskleidė Šarūnas.
Ieškojome su šeima gyvenamosios vietos prie vandens – tai buvo būtina sąlyga.
Iki atrandant naujuosius namus, Šarūnas dalyvavo krūvoje, kaip pats sako, aukcionų. Štai liūdnai atrodantį Balbieriškio buvusio darželio pastatą už 8 tūkst. eurų pardavinėjo. Už Prienų viena mokykla, tiesa, ne prie vandens, už 15 tūkst. eurų buvo parduota. Perpardavinėti ją bandė jau už 35 tūkst. eurų. Zūbiškėse antras aukštas mokyklos buvo parduodamas už 11 tūkst. eurų.
„Bet čia tokie objektai, į kuriuos dar reikėtų daug investuoti – langai išbarbinti, radiatoriai išvogti, katilinės išardytos. Liūdna, kad mokyklos kaimuose uždarinėjamos. Aišku, man tai čia pasisekė su patalpom Darsūniškyje. Dviprasmiai jausmai.
Investuoti beveik nieko nereikėjo, nes kaimelis labai tvarkingas, bendruomenė labai teisinga, draugiška, aktyvi. Pačią pirmą dieną, kai atvažiavome, išgirdome: „Viskas, jūs mūsų, ateikit“. Buvo keista. Su šviesuoliais nuo pirmos dienos susidraugavom, kiti gyventojai po metų pradėjo sveikintis. Manė, kad pižonas atvarė, o paskui paaiškėjo, kad paprastas žmogelis su nudaužytais pirštais“, – nusijuokė Šarūnas, kilęs iš Širvintų, tačiau gyvenęs Vievyje, Šalčininkuose, Alytuje, Marijampolėje, Šakiuose.
Nuomoja plaukiančią trobą
Atsikraustęs į Darsūniškį, garsiakalbis, geros nuotaikos bei pozityvumo nestokojantis renginių vedėjas pamilo Nemuną ir greitai tapo upeiviu. Čia jis sukūrė savotišką vandens pramogų pasaulėlį – ėmė nuomoti katerius, keturviečius vandens dviračius, dvivietes baidares ir išskirtinį plaustą-namelį, kaip pats vadina, – plaukiojančią trobą.
„Karantinas padiktavo naują veiklą, privertė paskubėti su vandens transporto įsigijimu ir nuoma. Prisipirkom viso šito džiaugsmo. Tiesa, prieplauką pasidariau dar prieš tai. Čia buvo numatyta scena grupės „Žalvarinis“ koncertui, kadangi pats 20 metų užsiimu renginiais. Manęs paprašė parūpinti sceną, aparatūrą, neva vasaros uždarymą darys. Pastačiau prieplauką, „Žalvarinis“ pakoncertavo, vandens transportą sumetėm pirmą kartą į Nemuną“, – pradžių pradžią prisiminė Šarūnas.
Ypatingasis plaustas, anot jo, – šešerių metų senumo. Anksčiau jis plaukiojo Kulautuvoje. Šarūnas šią transporto priemonę pertvarkė, ant stogo įrengė net saulės baterijas. Ji juda itin tyliai, tad, būdamas upės viduryje, gali mėgautis gamtos ramybe.
Maudynės viduryje Nemuno? Kodėl gi ne. Išplauki, sušoki kaip egzotiniuose kraštuose iš jachtos į vandenį, pasimėgauji ir plauki toliau.
Neseniai išsiruošė Navionių šeima su plaukiojančia troba, kuri talpina iki 10-ties žmonių kompaniją, iki Kauno – kelionė pavyko.
„Pirkau plaustą galvodamas apie žvejus, bet nuomojame jį bei katerius ir pramogautojams, ir asmeninėms šventėms. Tik kad ta kultūra gėrimo... Vieni štai išplaukė ir sugadino katerio variklį“, – patikino Šarūnas.
O štai jo žmona Rasa prisipažino visuomet svajojusi pagyventi ant vandens, tad ši plaukianti troba – savotiškas svajonės išsipildymas.
„Ruošiu antrą plaustą, kuris bus su kubilu“, – neįtikėtiną idėją pristatė Šarūnas.
Kauno marios ar Nemunas?
Vis dėlto, panaikinus karantino ribojimus, pagrindiniu šeimos pragyvenimo šaltiniu išlieka renginiai.
„Su traktoriuku dar per kaimą pasivažinėju, pašienauju, pakultivuoju. Iš „Nemuno pramogų“ dar nepavyktų pragyventi. Viską darome iš savų lėšų, tų, kurias per renginius uždirbu. Palūžta koks katerio variklis, iš nežinojimo apskritai ne tokį katerį nusipirkai, ir žiūrėk, pinigėliai senka. Kaskart vis atnaujini nuomojamą vandens transportą, tobulini. Investuoji nuolat, o atsipirks ar ne – nežinai.
Jei ne karantinas, „Nemuno pramogos“ nebūtų atsiradusios taip anksti. Būtume kokį projektą rašę, prašę europinių pinigų, o dabar greitai apsisukome iš savų, nes reikėjo išgyventi, užsakymų pablevyzgoti nuo scenos per karantinus mažėjo“, – paaiškino Šarūnas, mums lipant į plaukiojančią trobą.
Tiek atsišvartuoti, tiek vėliau prisišvartuoti Šarūnui padėjo jo septynmetis sūnus Dominykas ir dukra Skaistė. Vaikai čia laimingi, nes nereikia už vandens pramogas mokėti – paaiškino, paklausus, kodėl.
„Čia Kauno marių pradžia ar vis dar Nemunas? – staiga manęs pasiteiravo Šarūnas. – Žvejai tikina, kad Kauno marios prasideda nuo Prienų tiltų, nors man iš Kauno marių regioninio parko direkcijos aiškino, kad Kauno marios prasideda ten, kur yra pirmasis inžinerinis statinys, saugantis marias nuo užtvindymo, tai, vadinasi, Kauno marios prasideda pas mus – nuo Darsūniškio pradžios“.
Vis dėlto, Šarūnas savo įmonę pavadino „Nemuno pramogomis“, o ir vietiniai sako, kad eina maudytis į Nemuną, o ne Kauno marias.
Paklaustas, kokią viziją mato čia gyvendamas, Šarūnas šyptelėjo – nuveikti jam norisi daug.
„Noriu, kad vanduo būtų įveiklintas, kad čia važiuotų žmonės turistauti, ilsėtis, nes poilsiui čia – puiki vieta. Arčiausi konkurentai su vandens pramogomis – Kauno jachtklubas arba Birštonas, o aš įsikūręs per vidurį, taigi konkurentai nutolę vandeniu maždaug apie 30 km atstumu.
Tiesa, Nemune ir Kauno mariose – vargas su baidarėmis. Turėjom pernai tris baidares, išnuomojom aplinkinių kaimų kompanijai. Įmetėme juos į vandenį Prienuose. Išplaukė labai energingi, laimingi, bet kai jų sulaukėm čia, veidai buvo pasikeitę. Kas nutiko? Kol mojuoji irklais – plauki, tik nustoji – vėjas iš priešingos pusės pučia ir neša atgal. Prieš tą vėją jie sunkiai yrėsi iš visų jėgų. Sunki ta jų kelionė baidarėmis buvo“, – ypatingą šios vietos aurą nubrėžė Šarūnas.
