Šis straipsnis – Postimees.ee žurnalisto Jaanus Piirsalu ciklo iš Afganistano dalis.
Abdulas (39) su šeima gyvena būste, kurį aprašyti nėra sudėtinga. Jame nėra nieko – tik antklodė, pagalvės ir keli indai. Languose net nėra stiklų.
Betoninės 25–30 kv. m dydžio kambario sienos – plikos. Pusė betoninių grindų uždengtos dviem plono audinio kilimais, kurie nesuteikia jokios realios apsaugos nuo besiskverbiančio šalčio. Du dideli langai pridengti skylėtomis polietileno skiautėmis. Šviesu jame tik dieną, nes nėra elektros. O vienas stogo kampas užkaišytas juoda antklode.
Ant didelio čiužinio kampe po antklode glaudžiasi trys Abdulo vaikai (17, 11 ir 6 metų amžiaus) ir žmona. Po ja jie laiko plastikinį butelį su karštu vandeniu, prispaudę jį prie pėdų. Tai vienintelis šilumos šaltinis kambaryje. Lauke popiet – apie 7 laipsniai šilumos, bet nakčia temperatūra nukrenta žemiau nulio. „Saulė nesuteikia šilumos čia net ir dienomis, nes jos spindulius uždengia aplink esantys pastatai“, – sako Abdulas, kuris neturi absoliučiai jokių pajamų.
-
Afganistaną ką tik aplankęs 21-erių Andrius šioje šalyje išgyveno ilgiausias 10 minučių savo gyvenime
-
Iš Afganistano grįžęs D.Pankevičius – apie tai, kodėl šalis atiteko talibams, ir apie nevilties apimtų afganų prašymus
-
Kaimuose, prie kurių slapstėsi Osama bin Ladenas, žmonės tebegyvena kaip XIX amžiuje
Galiu jausti į kaulus besiskverbiantį šaltį ant vėsių grindų pasėdėjęs vos 10 minučių, bet aš dėviu šiltus rūbus. Abdulas šalia manęs sėdi basas.
Nors kampe guli keli maišai anglių, kambaryje nėra krosnies. Nėra net kamino. Abdulo žmona Fatima maistą gamina ant nedidelio dujų degiklio, kuris nesuteikia jokio juntamo karščio. Ant jo vos vos užverda vanduo, bet tik tiek ir tereikia – paprastai nėra jokio maisto, ką būtų galima paruošti. Šeima dažniausiai teturi arbatos ir vietinės duonos naan. Kartą per dieną jie išverda šiek tiek ryžių. Šeima turi vieną keptuvę, vieną puodą, vieną didelį dubenį ir šešias lėkštes (gali net sulaukti ko nors svečiuose).
Galiu jausti į kaulus besiskverbiantį šaltį ant vėsių grindų pasėdėjęs vos 10 minučių, bet aš dėviu šiltus rūbus. Abdulas šalia manęs sėdi basas.
Abdulas sako, kad visi trys jo vaikai serga, bet jau net nebesvajoja patekti į ligoninę. Vyriausiam vaikui – 17 metų, bet atrodo lyg būtų 10.
Talibano kerštas
Abdulą kamuoja ne tik žlugdantis skurdas, bet ir dar viena problema. Jis bijo dėl savo gyvybės, nes anksčiau dirbo antiteroristiniame dalinyje JAV remiamos valdžios policijos pajėgose. Jis gyveno ir dirbo netoli šiaurės Afganistano miesto Mazar-i-Sharif. Prieš trejus metus jo pirmoji žmona Zaina, kuri taip pat dirbo antiteroristiniame dalinyje, dingo pakeliui iš darbo į namus. Talibanas buvo siuntęs jai grasinančius laiškus, kuriuose žadėjo nužudyti moterį, jeigu ji nesiliaus „dirbti amerikiečiams“. Po dingimo nerasta jokių Zainos pėdsakų.
„Ji tikriausiai buvo nužudyta. Ir jie nužudys mane, jeigu suras“, – sako Abdulas. Dėl to mes neminime Abdulo pavardės.
Po to, kai Taibanas užgrobė valdžią, Abdulas pabėgo iš Mazar-i-Sharif į Kabulą, tikėdamasis išvykti iš šalies, bet sako, kad tai buvo neįmanoma. Tai padaryti dar sunkiau šiandien.
Afganams, kurie ankstesniuose režimuose dirbo policijoje ar kariuomenėje, puikiai suprantama sunki Abdulo situacija – tiek kalbant apie skurdą, tiek apie pavojų gyvybei. „Nėra jokių šansų, kad JAV ar sąjungininkai padėtų pabėgti iš šios vietos man ar kitiems, tokiems kaip aš“, – sako jis.
Jo šeima, ateitį matanti juodesnę nei Afganistano naktis, yra tipiškas daug visiškai nuskurdusių afganų pavyzdys.
Daug žmonių neteko savo pajamų šaltinio, kai valdžią užėmė Talibanas. Viešojo sektoriaus darbuotojai negavo nė cento rugpjūčio–spalio mėnesiais, nes visas Afganistano turtas ir užsienio sąskaitos buvo įšaldytos paskelbus JT sankcijas šaliai. O 40 metų trunkantys konfliktai ir karas išsunkė visus vidinius šalies rezervus. Dalis pareigūnų pirmą kartą užmokesčio sulaukė lapkričio mėnesį, bet, pavyzdžiui, mokytojai dar nematė nė cento iš valdžios.
Verslininkas Zabihullahas kasdien vargstantiems žmonėms išdalija 200 maisto davinių, bet tai lyg vienas vandens lašas Sacharos dykumoje.
„Daug šeimų tegyvena gerdami arbatą ir vandenį, ir pasiseka, jeigu retkarčiais turi duonos. Jos neturi vilties, kad galės maitintis geriau, – sako jis. – Pietums – arbata, vakarienei prie jos – dar šiek tiek duonos, jeigu pasiseka. Žmonės gyvena siaubingomis sąlygomis.“
Daug šeimų tegyvena gerdami arbatą ir vandenį, ir pasiseka, jeigu retkarčiais turi duonos.
Zabihullah, kuris prieš savaitę lankėsi savo gimtajame kaime Badachšano provincijoje, sako ,kad situacija ten tokia pat siaubinga. Kaimuose žmonės dažniausiai maitinasi tik juoda arbata, pienu, druska ir naan, – pasakoja verslininkas. – Situacija tokia pat bloga, kaip ir daugelyje provincijų.“
Nėra klientų
Kabulo gatvėse nusidriekusios eilės žmonių, kurie pardavinėja savo daiktus, kad gautų bent šiek tiek pajamų. Visi turi ką nors, ką nori parduoti, bet beveik nėra pirkėjų. Niekas neturi pinigų.
Visi kartoja tą patį – nors gyvenimas tapo saugesnis atėjus Talibanui, bet žmonės tapo absoliučiais skurdžiais, ir jų vienintelis troškimas – pabėgti į užsienį. Tolyn iš čia – lyg chorą Postimees žurnalistai girdėjo visur, kur benueitų.
Nors gyvenimas tapo saugesnis atėjus Talibanui, bet žmonės tapo absoliučiais skurdžiais, ir jų vienintelis troškimas – pabėgti į užsienį.
Rohallahas (35), pardavinėjantis karštą arbatą ant žiemą nusekusios Kabulo upės kranto, sako, kad jis anksčiau dirbo statybose ir uždirbdavo apie 5 tūkst. afganių (45 Eur šiandien, 55 Eur prieš metus) per mėnesį, ir to pakako sudurti galą su galu. Dabar jis ir jo 14-metis sūnus Amanalas per dieną uždirba apie 100 afganių (0,85 Eur), jeigu prekyba arbata gerai sekasi.
Už tai gali nusipirkti vieną kepalą naan duonos (10 afganių) ir šiek tiek daugiau nei pusę kilogramo ryžių (kilogramo kaina – 150 afganių). Rohallahas turi septynis vaikus namuose, ir jo gaunamų pinigų toli gražu neužtenka išmaitinti visą šeimą.
Kabule pilna ne tik savo turtą ant šaligatvių išklojusių prekeivių, bet tūkstančiai žmonių po miesto gatvėmis stumdo ir vežimėlius, vildamiesi gauti bent 20 afganių (17 euro centų), kad galėtų nusipirkti kelis gabalėlius duonos. Postimees kalbėjosi su keliais, kurie jau diena po dienos neuždirbo nė cento.
Rohallahas įsitikinęs, kad pabėgimas iš Afganistano yra vienintelis būdas pagerinti gyvenimą. „Čia neįmanoma gyventi. Visi nori pabėgti, – sako jis. – Aš asmeniškai norėčiau išvykti į Prancūziją.“
Jis taip pat pripažįsta, kad jo svajonė yra iš esmės nepasiekiama, nes už vieno žmogaus kelionę į Europą per Iraną ir Turkiją prašoma 12 tūkst. JAV dolerių. Kad visą savo šeimą išgabentų į Europą, Rohallahas turėtų gauti 108 tūkst. JAV dolerių.
Kilimų pardavėjas Muhammadkarimas (50) taip pat turi 7 vaikus, bet sako matantis realią galimybę išvykti. Jis dirbo apsaugos darbuotoju Kanados ambasadoje, kai valdžią kontroliavo buvęs režimas. Sako, kad Kanados valdžia pažadėjo padėti jam emigruoti. Kanada buvo viena iš daugiausiai pabėgėlių iš Afganistano priimdavusi šalis dar iki Talibano valdžios užgrobimo. „Nenoriu išvykti, bet neturiu kitos išeities, – sako jis. – Praradau pajamas, kurių reikia man šeimos išmaitinimui.
Kad visą savo šeimą išgabentų į Europą, Rohallahas turėtų gauti 108 tūkst. JAV dolerių.
Muhammadkarimas per dieną parduodavo vieną ar du kilimus. Bet visą praėjusį mėnesį pardavė tik vieną. Dar daugiau – kilimai net nėra jo gamybos, jis uždirba tik komisinius.
Talibanas kone visiškai atsitolino save nuo katastrofiškos šalies žmonių situacijos. Jų oficiali pozicija – jie įvykdė pažadą išvyti JAV pajėgas iš šalies, o žmonėms padėti jau turi Alachas.
„Pasaulis turėtų mums padėti, – sako Muhammadkarimas. – Mes visi juk esame žmonės tame pačiame pasaulyje.“
Šis straipsnis – Postimees.ee žurnalisto Jaanus Piirsalu ciklo iš Afganistano dalis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaimuose, prie kurių slapstėsi Osama bin Ladenas, žmonės tebegyvena kaip XIX amžiuje
