Šis straipsnis – Postimees.ee žurnalisto Jaanus Piirsalu ciklo iš Afganistano dalis.
Pradėkime nuo vaizdo gatvėse. Kabule moterų yra. Net stulbinamai daug.
Prieš atvykdamas į Afganistaną buvau susidaręs įspūdį, kad Talibanas įsakė visoms moterims likti namuose, bet, atrodo, kad taip nėra.
Ne visos moterys Kabule dėvi burką ar hidžabą. (Dar kartą patikslinkime sąvokas. Mėlyna (Afganistane) burka dengia visą moters kūną, jai į pasaulį tenka žiūrėti pro tinklinę širmą. Hidžabas (kai kuriose šalyse vadinamas nikabu) yra juodas rūbas, kuris taip pat dengia jį dėvinčiosios veidą, atviros lieka tik akys.)
Matėme daug moterų, vaikštančių atvirais veidais, tik apsigaubusių plaukus skarelėmis. Tiesa, daug moterų dėl akivaizdžių priežasčių dėvėjo medicinines kaukes. Kai veido kaukė juoda, iš tolo atrodo, kad jos dėvi hidžabą.
-
Afganistaną ką tik aplankęs 21-erių Andrius šioje šalyje išgyveno ilgiausias 10 minučių savo gyvenime
-
Iš Afganistano grįžęs D.Pankevičius – apie tai, kodėl šalis atiteko talibams, ir apie nevilties apimtų afganų prašymus
-
Kaimuose, prie kurių slapstėsi Osama bin Ladenas, žmonės tebegyvena kaip XIX amžiuje
Šios drąsesnės moterys taip pat dažniausiai segėdavo trumpesnius nei visą kūną dengiančius sijonus, iš po jų būdavo matyti batai su kulnais. Kabule tik labai jaunos merginos nešioja palaidus plaukus.
Džalalabade viskas visai kitaip. Čia moterys griežtai dėvi burkas arba hidžabus. Dažniausiai – burkas.
Džalalabadas yra į vakarus nutolusios Afganistano Nangarharo provincijos sostinė, prie pat sienos su Pakistanu.
Fotografuoti moteris nelengva. Pirmiausia dėl to, kad jos – nenorūs modeliai. Antra, tai – geras būdas suerzinti Talibano kovotojus. Mūsų vietiniai pagalbininkai perspėjo Eriką, kad, jei talibai pamatys, jog jis fotografuoja moteris, tai gali baigtis smurtu.
Kitaip nei paskutinį kartą, kai valdžioje buvo Talibanas, šįsyk moterims leidžiama dirbti mokytojomis ir gydytojomis. Tai, kad mokyklos ir ligoninės lieka uždarytos dėl mokytojų, gydytojų (ar valytojų) trūkumo, nes Afganistane šiuo darbus dažniausiai atlieka moterys, šalyje nebėra laikoma norma.
Mūsų vietiniai pagalbininkai perspėjo Eriką, kad, jei talibai pamatys, jog jis fotografuoja moteris, tai gali baigtis smurtu.
Nors šiuo metu mokyklos Kabule ir daugelyje kitų regionų uždarytos, taip yra todėl, kad nuo gruodžio iki kovo jos visada uždaromos dėl šalto oro – ugdymo įstaigose nėra šildymo sistemų.
Džalalabade, kur oras švelnesnis (pavyzdžiui, šiandien pavėsyje buvo 18 laipsnių, o saulėkaitoje – dar daugiau), visos mokyklos dirba.
Tačiau Talibanas išsiuntė namo moteris, kurios anksčiau dirbo vyriausybinėse įstaigose. Pavyzdžiui, vieną dieną mums teko apsilankyti Kabulo miesto savivaldybės turizmo ir kultūros skyriuje. Prieš Talibaną ten dirbo 40 moterų, kurios visos šiandien sėdi namuose.
Mums buvo pasakyta, kad jos dirba iš namų, nors darbas internetu man čia neatrodo labai tikėtinas. Ne dėl interneto ryšio trūkumo Kabule – mieste ryšio greitis neblogas – o dėl to, kad turizmo skyriaus biure trūko kompiuterių.
Didžioji dalis darbo vis dar atliekama naudojant popierinius dokumentus ir aplankus.
Taip pat nemačiau moterų biuruose, parduotuvėse ir užkandinėse gatvėse. Galbūt jų ir buvo kur nors patalpų gilumoje?
Sutikome prancūzų menininkę, kuri Kabule jau daug metų dirba su vietinėmis moterimis. Ji sakė, kad vis dar su jomis dirba – kuria meną ir rankdarbius, nors šiandien esama tam tikrų „ypatumų“. Ji nenorėjo leistis į detales.
Talibanas pažadėjo artimiausiu metu išleisti direktyvą dėl dirbančių moterų, o vietinės moterys tikriausiai neturi pagrindo dėti vilčių.
Visų pirma dėl to, kad talibai pažadėjo tai padaryti, kai situacija normalizuosis. Problema ta, kad vienas Alachas žino, ką jiems tai reiškia.
Taip pat aišku, kad net jei Talibanas leis moterims dirbti ne tik mokyklose ir ligoninėse, bet ir kitose vietose, daugelis profesijų joms vis tiek liks nepasiekiamos.
Daugybė valandų, praleistų įvairiose valstybės įstaigose, suteikė man galimybę pasiteirauti Talibano pareigūnų apie mergaičių mokyklas. Tai, ką jie sako, skamba protingai.
Net jei Talibanas leis moterims dirbti ne tik mokyklose ir ligoninėse, bet ir kitose vietose, daugelis profesijų joms vis tiek liks nepasiekiamos.
Kadangi Korane aiškiai parašyta, kad moterys turi būti išsilavinusios, jos gali lankyti mokyklą ir todėl mergaičių mokyklos yra atviros. Atrodo, kad problemų nebėra, o jei yra, tai dėl ko nors kito.
Sprendimas uždaryti mergaičių mokyklą per pirmąjį Talibano valdymo laikotarpį prieš 20–25 metus pirmiausia buvo aiškinamas tuo, kad moterims buvo apskritai uždrausta dirbti, o tai reiškė, kad nebuvo mokytojų (vyrams mokyti mergaičių neleidžiama).
Antra, sakoma, kad anuomet buvo kiti laikai, buvo daug sunkiau ir kad vėliau Talibanas suprato savo klaidas.
Atrodo, visi priima argumentą, kad anuomet buvo kiti laikai, nes tai – patogus būdas pateisinti daugybę dalykų. Kita vertus, jei kai kurios skriaudos buvo ištaisytos, žmonės negali pernelyg skųstis.
Talibanas neseniai paskelbė reglamentą dėl moterų. Moteris nėra niekieno, net vyro, nuosavybė (jie tikrai neskubėjo su tokiu pripažinimu!) ir turi teisę pati spręsti savo likimą – moters negalima versti nieko daryti.
Nors teoriškai tai skamba puikiai, sunku nuspėti, kokį faktinį poveikį tas reglamentas turės Afganistane. Kažkodėl nemanau, kad jis afganų moteris labai padrąsino. Nors galbūt kai kurios pasijuto tvirčiau, sunku pasakyti.
Neabejotina, kad šiandien Afganistane daug moterų yra laba prastoje padėtyje.
Moterų gyvenimas prieš ateinant Talibanui tikrai buvo laisvesnis ir geresnis (net jei šį kartą grupuotė elgiasi šiek tiek švelniau). Tačiau taip pat yra faktas, kad dabartinio Talibano režimo moterų padėtis yra geresnė (šiek tiek ar daug?) nei buvo jo pirmtako laikais.
Neabejotina, kad šiandien Afganistane daug moterų yra laba prastoje padėtyje.
Šiandien Džalalabade mums teko keletą valandų praleisti su Talibano kovotojais. Ne savo valia – mums reikėjo gauti vietos gubernatoriaus leidimą apsilankyti Džalalabado ligoninėje.
Mūsų įspūdis? Jie pasirodė gana malonūs, vaikiški ir nuoširdūs, nors aš su jais ir nevykčiau į žvalgybinę misiją.
Kad pasiektume gubernatoriaus kabinetą, mums reikėjo pereiti tris ginkluotus patikros punktus. Visur buvo minios ginkluotų vyrų.
Įdomu pastebėti, kad nors jų automatai dažniausiai buvo amerikietiški (tik keletas buvo ginkluoti kalašnikovais), kulkosvaidžiai ir RPG buvo seni geri sovietų gamybos ginklai.
Prieš patenkant pas gubernatorių, iš pradžių mudviems su Eriku reikėjo palaukti už paskutinių vartų, jaunųjų talibų sargybinių kompanijoje.
Mums buvo pasiūlyta stiprios žaliosios arbatos ir karamelinių saldainių. Iš pradžių sėdėjome vieni, tačiau netrukus jaunuolius įveikė smalsumas ir jie ėmė skirti mums daugiau dėmesio. Įsidrąsinome paprašyti nusifotografuoti su kulkosvaidininku.
Tuomet ir prasidėjo – talibai visiškai pamiršo apie sargybą, susižavėję galimybe su mumis nusifotografuoti. Po vieną ir grupėmis. Su manimi ir Eriku. Staiga visi mums šypsojosi.
Fotoaparatas tikrai gali daryti stebuklus – atrodė, lyg Johannesas Pääsuke prieš 100 metų būtų atvykęs į Estijos kaimą.
Tuomet ir prasidėjo – talibai visiškai pamiršo apie sargybą, susižavėję galimybe su mumis nusifotografuoti.
Erikas tapo tikra žvaigžde – visi norėjo pamatyti savo nuotrauką jo fotoaparate. Kai kurie net pasinaudojo savo telefonais, kad fotografuotų atvaizdus mažame Eriko fotokameros ekrane. Sujudimas baigėsi, kai mus pakvietė į kiemą.
Atrodė, tarsi laiko mašina būtume grįžę į septintąjį dešimtmetį, po kolonijinio laikotarpio. Stilingas karaliaus Zahiro Šaho laikų pastatas apsuptas vejos, kurią puošia dideli rožių krūmai – idiliškas vaizdelis, kurio iškart nesusietum su Talibanu.
Buvome paprašyti palaukti, nes pas vicegubernatorių viešėjo svarbus svečias (Pats gubernatorius buvo išvykęs į Helmando provinciją aplankyti savo šeimos).
Susėdome ant pievelės. Netrukus prie mūsų prisijungė ir akivaizdžiai smalsus jaunas sargybinis. Užmezgėme pokalbį (padedant vertėjui, nes talibai dažniausiai nekalba angliškai).
Shafi (21 m.) taip pat buvo kilęs iš Helmando ir prie Talibano prisijungė būdamas 15 metų. Jo senelis ir tėvas taip pat buvo modžahedai, kovoję prieš sovietus – natūralu, kad ir jis panoro kariauti.
Jis išvyko mokytis į medresę Pakistane, kad vėliau galėtų prisijungti prie Talibano ir dalyvauti šventajame kare prieš amerikiečius ir korumpuotą (Afganistano) vyriausybę.
Shafi buvo įsitikinęs, kad visi Afganistane džiaugiasi atsikratę amerikiečių ir senosios administracijos. Jis tvirtino, kad jo kaime nėra nė vienos šeimos, kuri nebūtų patyrusi artimųjų netekties per JAV operacijas.
Ilgai jį kamantinėjau, ką jis veikia laisvalaikiu. Shafi sakė, kad penktadieniai yra jo vienintelės poilsio dienos (penktadienis Afganistane – šventa diena, kai biurai nedirba).
Jis pasakojo, kad išeina į miestą susitikti su draugais, kurie taip pat yra talibai. Paprastai jie susėda restorane ar kavinėje ir kalbasi, dažniausiai apie darbą, pridūrė jaunasis sargybinis. Jo darbas įdomus. Shafi gyvena čia pat, gubernatoriaus kabinete.
Helmande jis turi žmoną ir sūnų, kuriuos paskutinį kartą matė prieš septynis mėnesius. Jis nesijaudina dėl savo šeimos ir sako, kad Alachas jiems padės.
Karys taip pat pasakė, kad pinigų namo nesiunčia, nes pats negauna jokio atlyginimo. Shafi tik kartą per pastaruosius tris mėnesius gavo 150 afganistaniečių (1,3 euro). Jis paklausė manęs, ar nenorėčiau duoti jam pinigų naujiems batams – tuo metu jis avėjo šlepetes, kurios, atrodo, yra Talibano uniformos dalis.
Erikas norėjo nufotografuoti Shafi ir, nors jis iš pradžių priešinosi, galiausiai tuštybė jį nugalėjo. Netrukus supratome, kad tai, kas nutiko už vartų, tebuvo preliudija. Staiga iš visų kampų ėmė plūsti talibai. Kai kurie atbėgo su automatiniais šautuvais.
Scena buvo tarsi iš kokios diplomų įteikimo ceremonijos. Jie norėjo nusifotografuoti atskirai, tada grupėmis po tris ar daugiau. Priešais gubernatoriaus kabinetą ir rožių krūmus su automatiniais šautuvais, pasikabintais ant krūtinės arba karingai nukreiptais į viršų.
Erikas nufotografavo juos visus. Visa tai baigėsi grupine 15 Talibano kovotojų nuotrauka priešais pastatą.
„Aš – kaip vestuvių fotografas“, – sakė Erikas. O galbūt – oficialus Talibano Džalalabado padalinio foto metraštininkas?
Tuo metu būtų buvę sunku rasti draugiškesnių vaikinų nei tie Talibo kovotojai. Visi bandė mane pakalbinti, traukdami iš atminties bet kokį anglišką žodį ir frazę, kad tik galėtų užduoti klausimą ir nusišypsoti.
Taigi, galime teigti, kad šis tinklaraščio įrašas atskleidžia švelnesniąją Talibano pusę.
Tikimės, kad vėliau mums neteks supažindinti ir su rūstesne jų puse.
