Prieškariniai elektros apšvietimo stulpai, įstabūs šimtamečiai hidrantai su bareljefiniais įrašais, dujiniai žibintai, kanalizacijos šulinių dangčiai su garsiausios uostamiesčio laivų statyklos užrašais. Tokios miesto detalės dėl nesuprantamų priežasčių dešimtmečius buvo likusios paveldausauginių objektų užribyje, nesaugomos ir neinventorizuotos.
Situaciją susizgribta keisti tik pastaruoju metu, kai dauguma Mėmelio istorinių likučių jau sunaikinta ar išvogta. Gelbėti mažosios architektūros elementus ėmėsi net patys klaipėdiečiai.
Siūlo modelį
Yra išleistas ne vienas senųjų Klaipėdos vaizdų atvirukų albumas, ikonografinės nuotraukos saugomos įvairiuose fonduose, tad medžiagos apie prieškarinį uostamiestį – tikrai daug. Ji gausiai viešinama ir socialiniuose tinkluose, tad nesunku įsivaizduoti, kaip miestas atrodė iki Antrojo pasaulinio karo ir jį lydėjusios sovietinės okupacijos, kurios metu nuo žemės paviršiaus buvo nušluoti ne tik svarbūs pastatai (birža, senoji gaisrinė, muitinės pastatas ir t. t.), bet ir suardytas gatvių tinklas.
„Kai kurių elementų nebeatkursime, tačiau mieste yra likusios mažos smulkmenos, leidžiančios prisiliesti prie to autentiškojo vaizdo. Pavyzdžiui, Kalvos gatvėje yra išlikusi prieškarinių elektros stulpų linija. Vaikščiodami stoties rajone ir pažvelgę sau po kojomis pamatysime Pauliaus Lindenau laivų statykloje gamintus kanalizacijos šulinių dangčius su įrašais „LINDENAUWERFT-MEMEL“. Keliose vietose išliko hidrantai. Bėda ta, kad tokie objektai nyksta ir jie nėra įtraukti į kultūros paveldo registrą„, – „Savaitės ekspresui“ pasakojo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška.
Anot valdininko, kiekvienam apšvietimo stulpui ar kanalizacijos dangčiui teisinę apsaugą suteikti neįmanoma, todėl dabar klaipėdiečiai Kultūros paveldo departamentui (KPD) siūlo įvertinti situaciją specifinių teritorijų principu.
„Jei senasis dujinis žibintas yra paveldosauginio namo dalis, tai jis saugomas. Tačiau ką daryti su tais pabirusiais po miestą stulpais, kurie nėra nei prie saugomo namo, nei patys apsaugą turi? Mes siūlome visus tuos inžinerinius, technikos reliktus įvardyti kaip senamiesčio ir naujamiesčio, vadinamosios istorinės miesto dalies, teritorijų vertingąsias savybes. Tai yra labai svarbu dėl urbanistinių projektų. Juos vystant tie dangčiai, stulpai būtų apskaityti ir projektuojant kažką jau reikėtų turėti omenyje, kad toje gatvėje yra saugomų detalių. Dabar ir patys projektuotojai gali jų nežinoti ir padaryti taip, kad reliktai tiesiog būtų demontuoti“, – pasakojo specialistas.
Jis pateikė ir realų pavyzdį: neseniai tik dėl aktyvių klaipėdiečių dėmesio ir neabejingumo atsisakyta planų galimai sunaikinti prieškarinį elektros stulpą tvarkant Rumpiškės gatvę.
„Esame pateikę KPD sąrašą, įvardiję gatvių atkarpas, pavienius objektus. Mūsų manymu, tvarkant aplinką turėtų būti atsižvelgta į tą autentą, kuris buvo. Nes tai miesto istorija. Tarkime, nenaudoti stačiakampių kanalizacijos šulinių dangčių, kokie buvo sumontuoti Daržų gatvėje. Tie išlikę senieji turi diktuoti madą, pagal jų pavyzdžius ir naujus reikėtų gaminti, nes tai susiję su vyravusiomis tendencijomis prieškariu. Kaip ir senamiesčio apšvietimo niuansai: pagal senųjų žibintų pavyzdžius gaminami nauji“, – subtilybes dėstė V.Juška.
„Atrakina“ istoriją
Paklausti, kodėl svarbios tokios smulkmenos, pokalbininkai akcentavo ne tik pagarbą istorijai, bet ir kuriamą pridėtinę vertę vystant turizmą.
„Vedu ekskursijas po miestą daugiausiai vietiniams. Patikėkit, tas išlikęs inžinerinis, techninis paveldas žmonėms yra labai įdomus. Neretai net nesugeba identifikuoti, kad, štai, jo kieme stovi prieškarinis apšvietimo stulpas arba diena iš dienos praeina pro P.Lindenau gamykloje gamintą kanalizacijos šulinio dangtį. Kai tas smulkmenas parodai, papasakoji, ekskursantai net savo aplinką kitaip pradeda vertinti, labiau didžiuotis, saugoti reliktus. Tai yra mažos detalės, bet per jas gali daug papasakoti, atskleisti, savotiškai „atrakinti“ miesto istorijos niuansus“, – „Savaitės ekspresui“ sakė gidė Agnė Jonikaitė-Abramovičienė.
Anot jos, žmones žavi galimybė prisiliesti fiziškai prie sąlyginai nereikšmingo, nepastebimo paveldo, kuris susijęs su prieškariniais laikais ir galbūt išliko tik dėl laimingo atsitiktinumo.
Gidei antrino ir V.Juška, prisipažinęs, kad keliaudamas užsienyje, lankydamasis senuose miestuose visada ieško ir atkreipia dėmesį ne tik į didingus pastatus, bet ir į jų šešėlyje tūnančias smulkmenas.
„Jos irgi kuria tam tikrą istorinę aplinką, aurą. Koks nors senas grindinys, hidrantas, stulpas, žibintas... Sykiu tai ir dekoratyvūs urbanistiniai elementai, nes būna puošnūs. Ir sudėtingesnių formų nei dabartiniai. Praeini pro juos ir jauti, kad vaikštai po tikrai seną miestą„, – teigė jis.
KPD Klaipėdos skyriaus vyriausiasis specialistas Laisvūnas Kavaliauskas atkreipė dėmesį ir į tai, kad techninio paveldo objektai dažniausiai itin domina net filmų kūrėjus.
„Toks reliktas įdomus savo unikalumu, o Klaipėdoje jų išlikę labai mažai. Pagal vieną apšvietimo stulpą gali įsivaizduoti, kaip atrodė gatvė, kurią dabar matai tik senuose atvirukuose. Bet stulpas išliko. Tai ir suteikia miestui tam tikro šarmo, žavesio, nes elementai išliko per karus, visokias negandas“, – teigė L.Kavaliauskas.
Uostamiesčio Savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Masiliauskienė įsitikinusi, jog žavieji technikos paveldo objektai galėtų pasitarnauti turizmui panašiai, kaip ir Klaipėdos skulptūros.
„Yra įvairių žaidimų, kai svečiams siūloma rasti tam tikrus objektus. Manau, įdomu būtų pakeliauti po miestą ir aptikti elektros stulpus, net kanalizacijos dangčius. Privalome saugoti tai, ką turime, nes atkurti bet kada gali, tik reikia turėti ką atkurti. Per turizmą įmanoma sudominti žmones senuoju paveldu, jo aplinka. Žinoma, labai svarbu, kad ją saugotų ir vietiniai, todėl dėmesys detalėms gali paskatinti tai daryti“, – samprotavo D.Masiliauskienė.
Išliko nedaug
Kalbinant Klaipėdos istorija besidominčius specialistus niekas negalėjo atsakyti, ar yra išlikęs bent vienas tramvajaus stulpas. Panašu, kad jie sunaikinti.
Anot Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (MLIM) direktoriaus dr. Jono Genio, vien šis faktas atspindi esamą situaciją.
„Mažoji techninė architektūra Klaipėdai tuo ir svarbi, kad jos labai mažai turime. Juk išpjovė visus senuosius elektros stulpus uosto teritorijoje. Jie negalėjo būti perkelti į muziejų, jei kas taip pagalvotų. Šis paveldas turi likti savo pirminėje vietoje ir saugomas. Antraip kartosis tai, kas jau įvyko: jei trukdo kokiam projektui, jį tiesiog demontuoja. Apsauga turi būti disciplinuota, nes dabar matome, jog inžineriniai senosios Klaipėdos objektai liko paveldosauginės sistemos užribyje. Keista situacija... Tarsi buvo norima matyti saugomus tik didelius objektus, pastatus, tiltus. Tikiuosi, jog pavyks apsaugoti bent tuos trupinius, kurie liko“, – teigė J.Genys.
Iškalbinga yra vien tai, jog visame senamiestyje stūkso tik keturi prieškariniai apšvietimo stulpai: vienas – Turgaus aikštėje, kitas – pačioje Mėmelburgo piliavietėje, trečias – prie grandinių tilto, o ketvirtasis – net savotiškai užmaskuotas, nes yra nudažytas mėlynai, nebeatpažįstamas, stirkso buvusioje Senosios perkėlos aikštelėje.
„Kai prieš 35 metus atvykau gyventi į Klaipėdą, tikrai mačiau žymiai daugiau kanalizacijos šulinių dangčių su užrašu „Memel“. Dabar kelios dešimtys belikę. Išvogė metalo vagysčių vajaus metu. Kas į supirktuves gabeno, kas kolekcijon pasiėmė. Jei tie dangčiai būtų turėję teisinę apsaugą, gal ir supirktuvės savininkas, išvydęs įrašą „Memel“, būtų susimąstęs ir nepriėmęs tokio daikto“, – svarstė L.Kavaliauskas.
