Vaizdai čia verčia aikčioti – didžioji upė iš vienos pusės, piliakalniai, pilys, dailios kaimo turizmo sodybos iš kitos. Tačiau važiuojant darbo dieną, gegužės vidury, kai gamta besiskleidžiančią žalumą papuošė baltu sniegu lyg cukraus pudra, sutikti kitą automobilį pasiseka retai. Ir savaitgaliais žmonių mažoka, sako vietiniai.
Atrodytų, šioje vietoje nieko netrūksta – gamta nuostabi, prie kelio į dangų stiebiasi Panemunės, Raudonės pilys, pasitinka piliakalniai ir kalnai. Visa tai žavi ir traukia, tik žmonės kartais pasigenda kasdienio komforto. Tarkim, tarp Kauno ir Jurbarko degalinė vos viena. Ir vietų, kur galėtum išgerti kavos, nėra daug, nors tai po truputį keičiasi.
Pietų ir paplaukioti
Šalia Nemuno kaimo turizmo sodybą atidariusi Grumuldžių šeima karantino pažymėtą šiltąjį sezoną pasitinka su atsargiu optimizmu: sodyboje vestuvių ir pokylių jau turėjo būti nuo Velykų, tačiau vis dar tylu. Tikimasi, kad svečiams plačiai duris atverti pavyks po Joninių.
Tačiau jau antrą sezoną šeima turi naujus „vaikus“ – maisto vagonėlį „Kipšiukas“ ir laivą „Bisena“. „Kipšiuką“ valdo šeimos moterys – Raimonda Grumuldienė ir dukra Ieva. Jos abi sukasi vagonėlyje, vaišina svečius sumuštiniais, kuriuos, kaip sako pačios, stengiasi tiekti kuo natūralesnius, su savo darže užaugintomis daržovėmis, vafliais, kava.
Šeimos galva Antanas Grumuldis yra kapitonas – laivu „Bisena“ plukdo svečius. Pavadinimas, kuris vienija ir šeimos sodybą, ir laivą, nėra išgalvotas. Antanas sako, kad XIII a. jų sodybos teritorijoje, ant piliakalnio, stovėjusi Bisenės pilis.
„Gal net ją atstatysime kažkada – būtų puikus objektas Panemunėje“, – pažada Antanas, sulaukdamas šalia įsitaisiusių abiejų sūnų šypsnių.
O laivas pasiruošęs plukdyti svečius. „Laivą pastatė Lietuvos įmonė Klaipėdos rajone, jie stato pontoninius laivus, tokius pramoginius, kurių grimzlė nedidelė. Mano laivo tik 40 cm, tai galiu plaukti, sausros nebaisios, kad ir Nemunas nusektų, vis tiek galiu plukdyti keleivius.
Pagrindinis maršrutas čia vietoje tarp pilių ir dvarų – Raudonės pilis, Panemunės pilis, Gelgaudiškio dvaras, įvairūs piliakalniai. Kadangi grimzlė laivo nedidelė, pagal pageidavimus perkeliu į kairį Nemuno krantą, grįžtam į dešinį. Taip ir plaukiojam tarp tų pilių“, – apie vandens pramogas pasakojo kapitonas.
Jeigu keleiviai pageidautų, jis pasiruošęs plaukti ir į Jurbarką, laivas yra stovėjęs Drevernoje, Uostadvaryje, Kaune.
Antano sūnus Julius pasakoja apie dar vieną naują pramogą: „Šiemet paleidžiame tokią gal labiau pasyvią pramogą – sugrįžti į vaikystę, juk turbūt visi esame su plaustais plaukę. Siūlysime tokį turistinį žygį su viena ar dviem nakvynėmis nuo Kauno arba nuo Seredžiaus link Jurbarko. Esame įsigiję du šešiaviečius plaustus, dvi didesnės šeimos gali leistis. Patys išbandėme, pasaka.“
Gidu Jurbarke dirbantis Ričardas Vainikonis pritaria kolegai: „Gulbes galima glostyti, nes jos nebijo, kai susitinkame Nemune.“
Tiltų miestas
Visiškai ties Jurbarko riba kaimo turizmo sodybą „Jurodis“ turinti Kristina Vančienė sako, kad Jurbarke tikrai yra ką pamatyti – trijų dienų miestui ir rajonui neužtenka.
„Yra labai daug ką pamatyti, daug ką sužinoti. Fantastiška Karšuvos giria. Va anądien rodo per televiziją kurtinius – o tą kurtinį važiuojant per mūsų Karšuvos girią neretą kartą pamatysi. Net Jurbarko-Klaipėdos kely esu keletą kartų mačiusi, tik Viešvilę pravažiuoji. Ne patelės, o patinai ir visai prie kelio jie ten sau demonstruojasi, kraiposi, sukinėjasi. Viešvilės rezervatas – kokia įdomybė.
Jeigu ten eitumėte su gidu, gali pasinerti iki krūtinės ir aukštapelkėje, ir žemapelkėje. Lipi ant kupsto – ir pasineri su visu kupstu. Jeigu svoris lengvas, tai iki juosmens. Jeigu didesnis, apie 100 kg, tai iki pažastų. O Sudargo piliakalniai... Jeigu laiveliu praplauktume, o plaukti jau yra kuo – ir lėtaeigiai kateriai, ir greitesni, pažiūrėti į viršų, o paskui nuvažiuoti ant Sudargo piliakalnių labai įdomu. O dar kiti piliakalniai, Smalininkai su muziejumi. Matavimo stotis kokia įdomybė, man atrodo, Europoje tik keli tokie egzemplioriai likę“, – nesustodama Jurbarko krašto lankytinus objektus vardijo ponia Kristina.
Gidu Jurbarke ir jo krašte dirbantis Ričardas Vainikonis įsitikinęs, kad žmonės čia važiuoja ir važiuos, nes galima pamatyti ir daug istorinių vietų, ir aktyvus poilsis čia galimas. Jurbarke ir aplink yra apie 35 km dviračių takų, kai kur jie pereina į miško takus, kuriais irgi smagu minti. Kasmet atsiranda naujų trasų tiek važiuoti dviračiu, tiek eiti pėsčiomis.
Ir pačiame Jurbarke atrakcijų esama. „Tiltų, kuriais galima pereiti iš vieno vandens telkinio į kitą, yra 28 Jurbarko teritorijoje. Tiltai, tilteliai, pėsčiųjų, automobilių. Jeigu prie šviesoforo stovėsite šalia Stoties, tai ten aplinkui yra septyni tiltai. Tais tiltais galima pravažiuoti dviračiu, dviračių takas eina panemune iki Raudonės ir per miestą eina Imsrės pakrantėmis. Imsrė, vietinės reikšmės upeliukas, 18 km, mūsų rajone prasideda ir baigiasi, labai vingiuota. Per Imsrę yra iš viso 18 tiltų. O kiti – didysis per Nemuną ir per Mituvą. Tai reikia pamatyti“, – tikino gidas.
Anot K.Vančienės, gamtinis, istorinis turizmas traukia žmones. Yra ir kulinarinio paveldo. Vienas iš išskirtinių patiekalų šiame krašte – ant laužo kepti žiobriai. Pirmą kartą juos valgyti truputį nepatogu, nežinia, nuo galvos ar nuo uodegos pradėti reikėtų, tačiau labai skanu.
Žiobrinių šventė
Prieš keletą metų Jurbarko krašte turizmo klasteris „Panemunių turai“, vienijantis Jurbarko ir Šakių rajonų verslo atstovus bei įmones, ėmėsi gaivinti kažkada buvusią tradicinę Žiobrinių šventę.
„Kadangi buvo daug žvejų, žiobriai ateina dabar, pavasarį, nes nuo gegužės vidurio jų negalima žvejoti, nes neršia. Balandžio pabaigoje ar pačioje gegužės pradžioje būdavo ta šventė. Žvejai susikviesdavo savo draugus, pažįstamus į vieną būrį, susirinkdavo šimtas ar dar daugiau žmonių, degdavo daug laužų ir kepdavo žiobrius.
Sudarydavo komisiją, kuri eidavo prie kiekvieno laužo ir ragaudavo žiobrį, tada išrinkdavo tų metų žiobrio kepimo karalių. Paskutiniais metais prieš karą, gal apie 1936 metus, buvo išrinkta moteris – žiobrių kepimo karalienė, Onutė Mikutaitytė. Kaip ir dabar mes mėginame girtis, kuo esame ypatingi, taip buvo ir tarpukariu. Atvažiavo prezidentas Antanas Smetona į Jurbarką, jį pavaišino keptais žiobriais, po to prezidentas Onutę kvietė į prezidentūrą, kur ji kepė ir užsienio svečiams“, – apie šią seną Jurbarko krašto šventę pasakojo R.Vainikonis.
Šventė paprastai vyksta pirmąjį gegužės šeštadienį, planuota ir šiemet, tik dėl karantino neįvyko. Norintiems, tiesa, tereikia susisiekti ar su Ričardu, ar su ponia Kristina ir susitarti – ne tik žiobriai bus iškepti, bet ir vakaronė surengta.
Sovietmečiu tradicija gyvavo tik šeimose, tarp draugų, rengti didesnę šventę drausta. Bet šventės šventėmis, o atvažiavus paprastą dieną turistai nori ir pavalgyti, ir kavos išgerti. Gidas Ričardas sako, kad Jurbarke tokių vietų jau tikrai yra.
„Pavyzdžiui, yra tokia atrakcija – kepsnio kepimas ant lavos akmens. Duoda gabalą jautienos, ant įkaitinto iki 400 laipsnių lavos akmens pats kepiesi ir valgai. Visi išvažiuoja su dideliu įspūdžiu, paskui grįžta, – nusijuokia Ričardas. – Turime bent dvi gražias kavines, kitos paprastesnės, bet žmonės įvairūs, poreikiai skirtingi. Tikrai jokių problemų.“
Gidas sako dažnai sulaukiantis skambučių iš žmonių, kurie nori aplankyti Jurbarką – pasiūlytas kompleksas priklauso nuo to, ką žmogus nori veikti ir kuriam laikui atvykti. Į klasterį susibūrę verslininkai sako, kad kartu veikti jiems lengviau. Žinodami, ką kiekvienas turi pasiūlyti geriausio, gali rekomenduoti ir svečiams, gali tai pasiūlyti atvykstantiesiems.