88 ha plotą užimanti Sacharos pelkė – tai prieš pusę amžiaus buvęs durpynas, kuriame buvo gaminamos kurui skirtos durpės. 37 kilometrų ilgio sausinamųjų griovių tinklas stipriai pablogino pelkės būklę: dėl pažemėjusio pelkės vandens lygio tipingos atviros aukštapelkių buveinės apaugo krūmais ir medžiais.
Prieš 40 metų nutraukus durpių gavybą, dalyje buvusios nusausintos durpinės dykros atsikūrė augalinė danga, pasižyminti Europos bendrijos svarbos saugomų buveinių bruožais. Aklinuose pelkių kasimo loviuose atsikūrė pelkių augalija, formuojasi ištisinė kiminų danga.
Senų žmonių pasakojimai byloja, kad maždaug prieš šimtmetį šalia esančiuose miškuose įsiplieskęs gaisras persimetė ir į šią samanomis apaugusią kupstotą pelkę – iš degančių duobių degėsiai rūko per visą žiemą. Kadangi tuos degėsius, kaip ir sausas durpes, pakilęs vėjas pustydavo kaip smėlį Sacharos dykumoje, vietos eiguliai šį nenaudojamą, samanų kupstais apaugusį miško plotą pradėjo vadinti Sachara. Ilgainiui šis pavadinimas prigijo: durpynas pradėtas vadinti Sacharos durpynu, o pelkė – Sacharos pelke ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir oficialiuose dokumentuose.
Šiuo metu didžiąją atsikuriančios pelkės dalį – 28 ha arba beveik 44 proc. – dengia degradavusių aukštapelkių buveinės. 24 proc. pelkės ploto sudaro pelkinių miškų buveinės, o 14 proc. – tarpinės pelkės ir liūnai.
„Planuojame šioje teritorijoje vykdyti biologinės įvairovės palaikymo kirtimus – tai paspartins Sacharos pelkės atsikūrimą ir pagerins jos ekologinę būklę. Sausinimo pažeistoje aukštapelkėje augantys medžiai, ypač beržai, taip pat krūmai, spartina durpių klodo skaidymąsi ir išgarina nemažai drėgmės“, – sako Valstybinių miškų urėdijos Kraštotvarkos skyriaus vadovė Viliūnė Naureckaitė.
Pasak specialistės, lapuočiais medžiais apaugusi pažeista aukštapelkė praranda kur kas daugiau drėgmės nei atviros aukštapelkės su ištisine kiminų danga, tipingais žoliniais augalais ir puskrūmiais.
Aukštapelkių buveinių atsikūrimą apsunkina ne tik medžių išgarinama drėgmė. Mokslininkai nustatė, kad dėl beržų, kaip ir kitų lapuočių bei krūmų, lapų nuokritų mažėja durpių rūgštingumas, o nukritusių lapų danga užklotos aukštapelkėms tipingos samanos bei žoliniai augalai praranda gyvybingumą ir nunyksta.
„Pašalinti sumedėjusią augaliją svarbu ne tik siekiant atkurti ir palaikyti pelkėdarai palankų hidrologinį režimą pelkėje, bet ir atkuriant aukštapelkėms būdingas atviras erdves. Tokios erdvės yra itin svarbios retiems pelkių paukščiams perėti“, – teigia Lietuvos gamtos fondo projekto gamtosaugos specialistas, ornitologas Žydrūnas Sinkevičius.
Visoje Sacharos pelkės teritorijoje numatyta iškirsti 32 ha sumedėjusios augalijos, daugiausia – lapuočių medžių, tarp kurių vyrauja paprastasis ir plaukuotasis beržai bei krūmai. Biologinės įvairovės kirtimai bus vykdomi degradavusios aukštapelkės, taip pat atsikuriančiose pelkinėse buveinėse. Jose paliekami paprastosios pušies pelkinių formų medeliai. Kirtimai turėtų būti įvykdyti iki 2020 metų.
Sumedėjusios augalijos kirtimus pagal trišalio bendradarbiavimo sutartį įgyvendins Lietuvos gamtos fondas ir Valstybinių miškų urėdijos Rokiškio regioninis padalinys. Darbų priežiūrą atliks Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcija, atsakinga už Sacharos pelkės apsaugą.
Žaliavinę bei dalį likvidinės medienos, pavyzdžiui, malkinę medieną, kurią bus įmanoma išgabenti iš pelkės, numatyta realizuoti rinkoje – tai padės sumažinti gamtotvarkos kaštus. Likusi nukirstos medienos dalis bus suguldyta į griovius: tokiu būdu bent iš dalies bus palygintas sausinimo pažeistas pelkės reljefas, o medžių šakos taps substratu pelkių augalams įsikurti.
Nukirtus sumedėjusią augaliją, bus įrengta apie 200 įvairios konstrukcijos užtūrų, kurios patvenks sausinamuosius griovius bei pakels vandens lygį pelkėje.
„Siekiama, kad gruntinis vandens lygis laikytųsi ne žemiau kaip 30 cm nuo pelkės paviršiaus. Pakilęs pelkės vandens lygis ne tik paskatins pelkėdarą, pristabdys sumedėjusios augalijos įsikūrimą bei durpės skaidymąsi, bet ir sumažins šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Tad tuo pačiu švelninsime klimato kaitą“, – sako Lietuvos gamtos fondo projekto projektų vadovas Nerijus Zableckis.
Miškotvarkos projekto keitimą vykdo Valstybinių miškų urėdijos Kraštotvarkos skyrius. Projekto pakeitimas finansuojamas Lietuvos gamtos fondo ir partnerių vykdomo tarptautinio Europos Sąjungos LIFE programos Klimato politikos poprograminės Klimato kaitos švelninimo projekto „CO2 emisijų sumažinimas atkuriant degraduojančius durpynus Šiaurės Europos lygumose“ lėšomis.
Valstybinių miškų urėdija vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą ir yra svarbi šalies miškų ūkio sektoriaus plėtros dalyvė. Įmonė rūpinasi šalies miškingumu, diegia pažangias miškų įveisimo, atkūrimo, apsaugos, tvarkymo ir išteklių naudojimo technologijas, prižiūri valstybiniuose ir privačiuose miškuose esančius kelius ir saugo miškus nuo gaisrų.
Šiuo metu vienas pagrindinių Valstybinių miškų urėdijos veiklos prioritetų – vidinės miškotvarkos projektuose suprojektuotų specialios gamtinės aplinkos tvarkymo ir apsaugos priemonių, skirtų palankiai saugomų rūšių, bendrijų, buveinių ir ekosistemų apsaugos būklei, jų ilgalaikiam išlikimui ir plėtrai užtikrinti, sėkmingas įgyvendinimas.
