„Supratau, kad mus ketino užmūryti. Taip išsigandau, kad pradėjau verkti. Roman Polanski, 9 m.“ Tokį raštelį galima pamatyti Krokuvos Oskaro Schindlerio fabriko patalpose, kuriose įrengta ekspozicija „Krokuva – okupacija 1939-1945“.
Viena iš stotelių
Tai yra viena iš stotelių keliaujant žydiškosios Krokuvos keliais. Šiame muziejuje pasakojama apie Krokuvą ir jos lenkų bei žydų gyventojų likimus Antrojo pasaulinio karo metais, o taip pat apie vokiečius, kurie čia pasirodė 1939 m. rugsėjo 9 d. ir brutaliai nutraukė ne vieną amžių trūkusią lenkiškai-žydiškos Krokuvos istoriją.
Didžioji istorija čia kryžiuojasi su kasdienybe, asmeninis gyvenimas – su tragedija, kuri palietė visą pasaulį. Taip rašoma muziejaus pristatyme. Ir išties, kai kurios detalės gniaužia gerklę. Kaip ir R.Polanskio rašteliai. O tokių raštelių išdėliota ne vienas, gal tik kitų autoriai mažiau žinomi.
R.Polanskis gyveno Krokuvos gete kartu su savo tėvu, čia prarado motiną. Todėl, kai jam pirmajam pasiūlė kurti filmą apie O.Schindlerį, pavadintą „Šindlerio sąrašas“, jis atsisakė – per daug gerai atsiminė tą laiką. Filmą režisavo Stevenas Spielbergas.
O.Schindleris – legendinė asmenybė Lenkijoje, Izraelyje ir tarp viso pasaulio žydų bei žmonių, kuriems Holokaustas nėra tik seniai buvęs ir pamirštas istorijos puslapis. Jis vienas iš Pasaulio Tautų teisuolių, miręs Vokietijoje 1974 m. ir palaidotas Jeruzalėje, kur lankėsi ne kartą ir turėjo daugybę draugų. Antrojo pasaulinio karo metais jis gelbėjo Krokuvos žydus duodamas jiems darbo.
Atvyko karui prasidėjus
„Dabar esame priešais Schindlerio fabriką. Tai pastatas, kurį Oskaras Schindleris nusipirko per Antrą pasaulinį karą. Jis atvyko į Krokuvą 1939-ųjų rugsėjį, praėjus vos kelioms dienoms po karo paskelbimo, ir liko čia iki 1944 metų spalio. 1944-aisiais jis skubiai išvyko iš miesto, nes artinosi rusų armija, o jis buvo vokietis“, – pasakojimą apie muziejų prie jo durų pradeda gidė Paulina Kasperek.
O.Schindleris nesirinko Krokuvos galvodamas apie tai, kaip galėtų pagelbėti žydams. Jis čia atvyko uždirbti pinigų. Todėl nusipirko seną gamyklą pavadinimu „Record“, anksčiau priklausiusią trims verslininkams žydams, bet bankrutavusią 1939 m. liepą. Prasidėjus karui, vokiečiai viską konfiskavo, taigi O.Schindleris nusipirko šį fabriką iš nacių, o ne senųjų savininkų.
„Tolėliau už manęs esančiame pastate buvo gamybinės patalpos, kuriose buvo gaminami emaliuoti indai. O pastatas, esantis iškart už manęs, pastatytas jau paties O.Schindlerio 1940 m., buvo skirtas administracijai – jame įrengti biurai, veikė buhalterija, saugoti archyvai ir įvairūs dokumentai. Čia buvo ir paties O.Schindlerio kabinetas, – toliau pasakojo gidė. – Šį fabriką O.Schindleris turėjo iki 1944 m., kai jam teko skubiai bėgti, kadangi artėjo Raudonoji armija. Jis nusprendė visus darbuotojus pasiimti su savimi ir taip padėjo jiems išvengti mirties stovyklų.“
Į Krokuvą niekada negrįžo
Karui besibaigiant O.Schindlerio fabrike dirbo apie 900-950 darbuotojų, iš viso nuo mirties jis išgelbėjo mažiausiai 1,1 tūkst. žmonių. Tarp jų buvo ne tik fabrike dirbusieji, bet ir darbuotojų giminaičiai, šeimų nariai, draugai ar kaimynai.
Kartu su savimi išsivežęs darbuotojus O.Schindleris juos įdarbino kitame fabrike, Bmeneco mieste Čekijos Moravijoje. Čia perkėlus fabriką, buvo tęsiama emaliuotų indų gamyba – daugiausia gaminti puodai, lėkštės ir šaukštai Vermachto kariuomenei. 1945-ųjų gegužę jo darbuotojai iš fabriko buvo „išlaisvinti“ Raudonosios armijos.
Į Krokuvą O.Schindleris niekada negrįžo. O jam priklausantis fabrikas irgi išgyveno įvairius laikus.
„Pastatas po Antrojo pasaulinio karo buvo apleistas ir nusavintas valstybės, kaip ir kita nuosavybė į valdžią atėjus komunistams. Čia įsikūrė įmonė, pavadinimu „Telpod“, gaminusi telefonų dalis. Kai griuvo komunizmas, ši gamykla taip pat žlugo. Kai aš pradėjau dirbti gide, o tai buvo 2003 m., šiame pastate dirbo kelios privačios įmonės, nuomojusios patalpas biurams iš valstybės. Po kiek laiko jų buvo paprašyta išsikraustyti, o pastatas atiduotas Krokuvos istorijos muziejui. Ekspozicija čia duris atvėrė 2010 metais“, – kaip ši vieta tapo muziejumi, pasakojo P.Kasperek.
Čia pasakojama ir apie O.Schindlerio veiklą, bet ekspozicija gerokai platesnė. Kas vyko Krokuvoje karo išvakarėse, pirmomis karo dienomis, vokiečiams atėjus. Parodomas ir intelektualų bei žydų bendruomenių persekiojimas, geto atsiradimas, žydų perkėlimas į jį, galiausiai – gero likvidavimas ir žydų žudynės, sudėliotos pirmosios komunizmo dienos mieste.
„Tai gana didelis muziejus, kuriame galima daug ką pamatyti. Mūsų skaičiavimais, jame reikia praleisti bent pusantros valandos, tačiau žinau ne vieną atvejį, kai lankytojai ten praleisdavo ir tris, ir šešias valandas, skaitydami viską. Abu pastatai yra autentiški išlikę. Dabar administraciniame pastate veikia Krokuvos istorijos muziejus, o gamybiniame pastate įrengta šiuolaikinio meno ekspozicija“, – pasakojimą tęsė gidė.
Kodėl padėjo?
Kodėl O.Schindleris nusprendė padėti žydams? Anot P.Kasperek, to nežinome. Gal dėl to, kad juos mėgo, gal dėl to, kad buvo geras žmogus, o gal ir dėl to, kad jam jų reikėjo. Būtent žydų darbas leido O.Schindleriui uždirbti didžiulius pinigus. Aišku, jis juos uždirbo ir dėl to, kad gamino būtent tuos daiktus, kurių labiausiai reikėjo vykstant karui, nes visokiausius puodus ir kitus indus jis pardavinėjo daugiausia vokiečių kariuomenei, Vermachtui.
Kodėl O.Schindleris nusprendė padėti žydams? Gal juos mėgo, gal dėl to, kad buvo geras žmogus, o gal ir dėl to, kad jam jų reikėjo.
Kaip jis juos gelbėjo? Kai O.Schindleris nusprendė persikelti į kitą vietą, į nedidelį Čekijos miestelį, jam daugybę kartų aiškino, kad savo darbuotojus žydus turės palikti čia ir jie bus išsiųsti į vieną iš koncentracijos stovyklų, būtent – į mirties stovyklą. Tačiau O.Schindleris atšaudavo, kad jo darbuotojai labai geri ir labai gerai išmokyti, todėl jis negali sau leisti jų netekti ir mokyti naujus žmones naujoje vietoje. Žinoma, tai tebuvo pretekstas.
„Tą pretekstą visi žinojo, bet leido jam taip pasielgti – neva jei jie tokie geri darbuotojai ir jau jų taip reikia, turėtų už juos susimokėti. Tai turėjo atbaidyti O.Schindlerį nuo noro tuos žmones išgelbėti ir išsivežti, tačiau jis sutiko ir pasakė, kad sumokės. Tam jam reikėjo sudaryti sąrašą su vardais ir pavardėmis visų žmonių, kuriuos norėjo išgelbėti, nes už kiekvieną asmenį turėjo sumokėti. Būtent šis dokumentas vėliau ir gavo Schindlerio sąrašo pavadinimą. Pavardžių ten buvo 1100“, – pasakojo P.Kasperek.
„Pirmaisiais mėnesiais, nepaisant spontaniško teroro laikotarpių, getas buvo lyg ir miestas mieste, kur žmonės užsiėmė savo reikalais, flirtavo, tuokėsi, priiminėjo svečius, patys svečiavosi“, – dar vienas tuo metu aštuonmečio R.Polanskio raštelis, eksponuojamas muziejuje, nukeliančiame į skaudžias praėjusio amžiaus dienas.
Dabar Krokuvoje gyvena apie 500 žydų. Ateinančių pasimelsti į sinagogą nėra nė šimto.
Žurnalistų kelionę į Lenkiją organizavo Lenkijos institutas Vilniuje.
