– Koks yra jūsų santykis su Vilniaus miestu?
– Kai manęs klausia, iš kur esu, niekada nežinau, ką atsakyti. Iki šešiolikos metų gyvenau Ignalinoje, o mokyklą baigiau jau persikrausčius į Vilnių, čia gyvenau daugiau metų nei gimtajame mieste. Visgi tapatybė turbūt formavo mano mažas miestelis, kur viskas yra pasiekiama ranka ir pan. Tai nebuvo tipinė situacija, kai, baigus mokyklą, persikraustai į sostinę, aš lyg ir neužtvirtinau pirmojo etapo. Gal dėl to ir Vilnius man gerai „prilipo“.
Sostinėje gyveno mano močiute, tad ir prieš tai čia leisdavau vasaras – Vilnius man visuomet buvo pakankamai asmeniškas miestas. Aš niekad neturėjau galimybės gyventi bendrabutyje, visuomet buvau čia su šeima, tai turbūt irgi keičia santykį su miestu ir jo studentiškus atradimus. Kai iš užsienio grįžtu į Lietuvą, man labai natūralu, kad Vilnius yra mano miestas, mano namai.
Ypač šį ryšį pajutau, kai apsigyvenau Naujamiestyje ir pradėjau po miestą vaikščioti pėsčiomis. Juk gyvenant miegamuosiuose rajonuose, atkeliauti į Vilniaus centrą reikalauja kažkokio pasiruošimo, lyg ir progos. Man tas važiavimas „į miestą“, gyvenant mieste, yra gan keistas. Taigi, įsikūrus centrinėje dalyje Vilnius tarsi labiau tampa tavo gyvenimo dalimi.
Apie penkerius metus gyvenome Lazdynuose ir, kai man reikėdavo išsiųsti laišką, visuomet važiuodavau į centrinį paštą. Turbūt tik paskutiniais metais gyvendama ten atradau, kad visiškai man po langais yra pašto skyrius. Miegamajame rajone tie ryšiai su vieta klostosi sunkiau, bet galbūt dabar situacija po truputį keičiasi.
Tuo tarpu Italijoje gyvenant bet kuriame miesto taške tu turėsi savo mėgstamiausią kavinę, savo geriausią ledainę, dažniausiai lankomą parką – kitaip tariant, savo netolimoje aplinkoje turėsi visą infrastruktūrą. Tenka pripažinti, kad Vilniuje dar yra gana ryški atskirtis tarp centro ir, vadinkime, periferijos.
– Kalbant apie Vilniaus identitetą, ar jo suvokimas pasikeitė, kai atsirado fizinė distancija?
– Kadangi į Vilnių dažniausiai grįžtu kultūros reikalais, lydėdama šios srities atstovus iš Italijos, tai labai keičia mano santykį su miestu. Studijuodama domėjausi sovietmečio modernizmu, tad svečiams tiesiog negaliu neparodyti, sakykime, Vilniaus santuokų rūmų, buvusių Sporto rūmų ir pan. Kuomet pasakoji pastato istoriją, papasakoji ir mūsų istoriją, prapleti kontekstą.
Lyginant Lietuvą ir Italiją, pastarosios šalies gyventojai itin domisi savo aplinka, jos istorija. Jei esi romietis, tau Roma bus kraujyje iki gyvenimo galo: žinai visas gatves, visas bažnyčias, vis ieškai kažko naujo. Kitaip tariant, labai gerai orientuojasi mieste ir žinai, kas, kodėl, kurioj vietoje įvyko. Pastebėjau, kad dabar ir Vilniuje jau atsiranda to gyvo domėjimosi, organizuojamos ekskursijos, žmonės pradeda susigyventi su savo aplinka. Istorija žadina smalsumą ir kuria identitetą.
Tuo pačiu, man regis, mūsų santykis su paveldu dar yra labai keistas, mes dar neatskiriame tikro daikto nuo imitacijos, galbūt dėl to santykis su miestu dar nėra visiškai nusistovėjęs, aiškus. Mes džiaugiamės, kad Vilnius yra dinamiškas, kosmopolitiškas, bet identiteto prasme tai kiek iškreipia miesto veidą, sunku atrasti tikruosius dalykus. Man atrodo Vilniuje labai vertingi yra visi architektūriniai sluoksniai: lenkiško periodo, sovietmečio, naujoji, ypatinga medinė architektūra.
Visi jie, taip pat vietų istorijos formuoja identiteto supratimą. Atvažiavusi su svečiais iš Italijos, pradėjau netgi matyti, kad pas mus yra kitokia šviesa. Šviečiant saulei, šviesa nėra ryški, bet jos labai daug, tad italai pas mus keliasi anksčiausiai ryte ir, fotografuodami tą šviesą, sako, kad ji magiška. Tam pastebėti taip pat prireikė distancijos.
– Ko mes galėtume pasimokyti iš Italijos miestų?
– Iš dalies, man labai patinka, kad norime pasimokyti iš kitų, iš kitos pusės, kai labai metamės į kažkokias tendencijas, jų tinkamai neadaptuodami, patys sau darome meškos paslaugą. Kontekstas yra labai svarbus, tad turi itin jautriai žiūrėti į vietą, pasimokyti principų, bet neperimti visko tiesiogiai.
Deja, Roma šiuo metu yra negyvenamas miestas, jis yra baisioje krizėje: šiukšlės, neprižiūrėtos gatvės, neveikianti infrastruktūra. Patys romiečiai, kurie myli šį miestą ir kuriems išeiti už miesto sienų net prireikia paso, kaip patys juokauja – nebegali jame gyventi. Valdžia prieš kokį dešimtmetį nepriėmė svarbių sprendimų, o dabar yra per vėlu tai padaryti. Įlipti į kažką nekvapnaus tapo visiška Romos kasdienybė ir ilgainiui tai pradeda erzinti. Tuo pačiu metu jų požiūris į paveldą yra sektinas, italams paveldas yra pirmoje vietoje.
Visgi, netgi ir tai turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Paveldas juos labai slegia tiek ekonomine, tiek kitomis prasmėmis. Ypač tai jaučia jaunimas, kuris negali čia nieko naujo kurti, o juk norisi kažko šviežio, šiuolaikiško – paveldo pilname mieste tiesiog trūksta santykio su šiandiena. Labiausiai iš italų reikėtų mokytis to mano minėto gyvo domėjimosi savo aplinka, savo miestu bei artimesnio socialinio gyvenimo savo mieste. Gatvės erdvės Italijoje tampa tavo namų pratęsimu, ten vyksta labai didelė dalis gyvenimo, daug bendravimo, o tai skatina visai kitokį santykį su aplinka ir su žmonėmis, kitokį gyvenimo būdą.
– Kaip manote, koks tuomet gyvenimo būdas miestiečiams diktuojamas Vilniuje?
– Man labai sunku įvertinti, kadangi jau ketvirtus metus nesu tikra šio miesto gyventoja. Vilniaus socialinėje struktūroje matau, kad yra labai didelė atskirtis tarp tų, kurie gali sau kažką leisti, ir tų, kurie negali. Yra tam tikri kostiumuotųjų kvartalai, jaunimas su savo madingomis kavinėmis, žmonės, kurie gali sau leisti vakare išeiti į miestą išgerti kokteilio, o kur dedasi visi kiti?
Didelė miegamųjų rajonų gyventojų dalis greičiausiai neleidžia sau išeiti pasižmonėti, sakykime, šeštadienio vakarą. Mano akimis, miestas sluoksniuojasi, atsiskiria elitinės, aukštos ir žemos kultūros vietos. Žinoma, tokios iniciatyvos kaip Open House Vilnius, Street Art, Gatvės muzikos diena ir panašiai priartina kultūrą prie masių. Tai, kad kultūra tampa ne tokia elitinė, artėja prie masių, yra labai didelis privalumas. Daugėja ir nemokamų ekskursijų, renginių, kuriuose reikia tik turėti noro dalyvauti, taigi, judama teisinga linkme.
– Kokias didžiausius Vilniaus minusus įžvelgiate?
– Vilnius yra labai išskydęs miestas, o, kai trūksta tankumo, sudėtinga turėti ir gerą infrastruktūrą. „Sodybų Lietuva“ – terminas, kalbantis apie tai, kad kiekvienam reikia namo, miško, privatumo. Tai irgi yra potencialiai didelė problema, nes skatina socialinę atskirtį, žmonės tampa priklausomi nuo automobilio ir pan. Jaunos šeimos, išsikeldamos gyventi į priemiesčius, tarsi ieško gyvenimo kokybės, bet labai daug ką dėl to paaukoja. Man labai įdomu, kokį santykį su miestu ir kitais žmonėmis turės karta, auganti pakankamai izoliuotai nuo miesto centro. Visgi, lyginant su ta pačia Roma, Vilnius yra labai patogus miestas: grynas oras, atstumai nėra dideli, jis yra prižiūrėtas.
– Kaip vertinate Vilniaus pokyčius, per, sakykime, pastaruosius 15 metų?
– Galbūt esu net per jauna apie tai kalbėti, bet, mano akimis, Vilnius labai pasikeitė. Atsirado daug naujos architektūros, Vilniaus žalios erdvės šiltuoju metų laiku yra užpildytos, gyvos. Seniau turbūt niekas nebūtų net pagalvojęs eiti į pievą prie Neries iškylauti, degintis, leisti laiką. Žmonės laisvėja. Ta pati Lukiškių aikštės istorija, kurią dar daug ateinančių kartų nagrinės kaip mistifikuotą ir kartu tiek daug apie mus pačius papasakojantį atvejį. Jis tiesiog labai gerai atskleidžia didelius socialinius pokyčius. Tose vietose yra užkoduota daug istorinių sluoksnių, kuriuos gali lengvai perskaityti, jei turi nors truputėlį žinių. Turbūt prieš penkiolika metų būtų neįmanomas ir protesto Reformatų skvere atvejis, kuris man yra labai gražus labai aktyvios, aiškios ir labai kūrybiškos miestiečių iniciatyvos pavyzdys.
– Na, ir paskutinis klausimas – kokią Vilniaus miesto viziją matote?
– Kai grįžtu į Vilnių mano noras yra, kad jis liktų toks, koks yra dabar – labai patogus gyventi. Tiesiog labai norėčiau, kad mažėtų socialinė atskirtis. Šiuo metu įsigyti būstą centre yra išrinktųjų, elito privilegija, o tai ir sukuria atskirties situaciją. Manau būtina, kad miegamieji rajonai rastų naują būdą gyventi, kad miestas veiktų ne taškiniu, o tęstiniu principu.
Šis tekstas – straipsnių ciklo „Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
