Vos už poros šimtų metrų nuo Romos simbolio stūkso verta dėmesio viena iš septynių Romos kalvų – Čelio (it. Il colle Celio).
Kalva turtinga skirtingų laikotarpių bažnyčių, parkų, įvairių laikotarpių griuvėsių, bet svarbiausia – čia paprastai nėra nė vieno turisto!
Trys bažnyčios vienoje
Niekas išraiškingiau neiliustruoja turtingos Romos istorijos nei XII a. San Clemente bazilika. Ji pastatyta ant IV a. bažnyčios griuvėsių, o pastarieji ant II a. pagonių šventyklos ir I a. romėnų namų. Šiuos kelių tūkstantmečių sluoksnius laiko dar prieš Romos imperijos laikotarpį iškasti pamatai.
Nusileidę pora tūkstančių amžių žemyn, girdėsite iki šiol veikiantį ir romėnų troškulį malšinusį viešąjį geriamojo vandens fontaną. Bažnyčios lankytojai gali atsigerti šio fontano vandens ir šiandien.
Parkas Villa Celimontana
Tai puiki vieta atsikvėpti po sausakimšo Koliziejaus lankymo. Renesanso laikų parkas Villa Celimontana iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti apleistas, bet savotiškai žavingas. Tokį įspūdį kuria neveikiantys arba pusiau veikiantys fontanai bei apdaužytos skulptūros tuščiame parke. Romiečiai čia renkasi iškylauti arba tiesiog pamedituoti.
Išėjus iš Renesanso laikus menančio parko, galima patekti tiesiai į antikinius romėnų namus (it. Case romane del Celio), esančius prie pat Šv. Jono ir Pauliaus bazilikos. Šie namai lankytojams atidaryti tik 2002 m. Čia, kaip ir San Clemente bazilikoje, galima pamatyti seniausias požemines Romos erdves su puikiai išsilaikiusiomis freskomis. Romėnų namuose yra per 20 freskomis dekoruotų kambarių.
Čelio kalvoje antikinių griuvėsių apstu ant kiekvieno kampo. Pavyzdžiui, antikiniai vartai į Romą Arco di Dolabella yra pirmosios Romos sienos VI a. pr. Kr. liekana.
Čia, virš arkos, matomas langas, kuriame XIII a. paskutinius savo gyvenimo metus praleido ir mirė Šventosios Trejybės ordino įkūrėjas. Dabar toje vietoje įrengta koplyčia.
Gyva viduramžių egzotika
Visai šalia šių antikinių vartų yra bazilika, originaliu pavadinimu Santi Quattro Coronati, ir garsėjanti oratorija bei vienuolių choru. Oratorija – nedidelė patalpa, skirta melstis privatiems asmenims, dažniausiai kilmingai šeimai ar tam tikrai bendruomenei.
Bazilikos oratorijos sienų freskos vaizduoja vieną garsiausių viduramžių istorijoje dokumentų suklastojimo įvykių – Konstantino auką (angl. The Donation of Constantine). Imperatorius Konstantinas tariamai sutinka vakarinę Romos imperijos dalį perduoti Popiežiaus valdžiai, bet šio sprendimo dokumentai buvo suklastoti.
Norint patekti į oratoriją, reikia paskambinti į vienuolyno duris ir palaukti, kol akmeninėje sienoje vienuolė pravers storomis grotomis įrėmintą langą. Lankytojui reikės sumokėti 1 euro auką, o tada jau sesuo nurodys, kur rasti oratoriją.
Po oratorijos apsilankykite ir viduramžių meno darbų turtingoje bazilikoje. Čia didžiausią įspūdį palieka hipnotizuojantis vienuolių choras, kuris gieda vakare 17 val.
Bažnyčia dekoruota kankinimo būdais
Nuošalesnėje Romos vietoje įsikūrusi antikinė bazilika Santo Stefano Rotondo verta dėmesio ne tiek dėl neįprastos apvalios formos su arkiniu kolonų fasadu, bet dėl vidaus grafinio sienų dekoro – XVI a. 34 freskos vaizduoja ankstyvųjų krikščionių kankinimo būdus. Iš esmės čia pavaizduoti visi to laikmečio kankinimo būdai.
Po kiekvienu paveikslu yra kankinimo scenos paaiškinimas – imperatoriaus, įsakiusio kankinimą, vardas ir citatų iš Biblijos.
