Šios muziejaus ekspozicijos autorius – Lenkijoje gerai žinomas romų istorijos ir gyvenimo būdo tyrinėtojas, Tarnuvo žydų kultūros paveldo apsaugos komiteto vadovas dr. Adamas Bartoszas. Paklaustas, kas paskatino jį įkurti tokį muziejų, pasakoja studijų metais Krokuvoje susidomėjęs romais, apie šios tautybės žmones Karpatų apylinkėse jis rašęs ir baigiamąjį darbą.
Padėjo patys romai
„Ieškojau muziejui tinkamos vietos, o vienas senas romas man pasakė – jei gyveni Tarnuve, tai ir muziejų čia kurk. Dirbau asistentu muziejuje, o 1979 metais surengiau pirmą didelę parodą, skirtą romams Lenkijoje. Ja susidomėjo daugybė žmonių iš visos Europos ir muziejaus, kuriame dirbau, direktorius, nutarė nuolat eksponuoti romams skirtą parodą. Ir šiandien tai ne atskiras romų muziejus, o romų kolekcija etnografiniame muziejuje, kuris yra Regioninio Tarnuvo muziejaus padalinys“, – apie muziejų pasakojo A.Bartoszas.
Surinkti šią kolekciją nebuvo lengva, kadangi romų istorijos tyrinėtojų nėra daug, jų istorija primiršta, dažnai ir patys romai mažai žino apie savo tautos praeitį. O ir rinkti eksponatus sunku – tarkim, su būrimui naudojamais daiktais romės moterys išsiskiria itin nenoriai.
Man labai svarbi vežimaičių kolekcija, – sakė A.Bartoszas.
Vis dėlto pagalbos jam sulaukti pavyko – vyresni romai padėjo surasti senųjų romų transporto priemonių. „Man labai svarbi vežimaičių kolekcija. Ji tikrai išskirtinė. Radau vagonus nenaudojamus, nes 1964 metais romams buvo uždrausta keliauti ir jie apsistojo gyventi vienoje vietoje, palikę karavanus, arba gyveno pačiuose karavanuose. Septinto dešimtmečio pabaigoje radau paskutiniuosius karavanų vagonus. Šią kolekciją sudaro tipiški romų karavanų vagonėliai, kokiais keliaudavo patys turtingiausi romai. Vargingesni naudojo gerokai paprastesnes, neišsiskiriančias transporto priemones“, – apie išskirtinę kolekcijos dalį pasakojo ekspozicijos kūrėjas.
Šventė atminčiai
Šie vagonai stovi muziejaus kieme – atnaujinti, traukiantys akį savo spalvomis. Nuo 1996 m. kartą metuose, liepos pabaigoje, Tarnuve rengiama šventė „Tarptautinis romų atminties taboras“, į kurią kviečiami romai iš Lenkijos ir viso pasaulio. Tada į miesto gatves išvažiuoja ir šie vežimaičiai.
Skolinamės arklius, kviečiame romus ir keliaujame, pakeliui aplankydami tas vietas, kur naciai žudė romus.
„Skolinamės arklius, kviečiame romus ir keliaujame, pakeliui aplankydami tas vietas, kur naciai žudė romus. Tai edukacijos forma, nes romai Lenkijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, neturi savo visuotinės švietimo sistemos. Romų vaikai, kaip, beje, ir suaugusieji, nesusiduria su formalizuotu švietimu – istorijos, kalbos, kultūros. Jie turi savų tradicijų, jų laikosi, bet nesupranta, iš kur tai atsirado. Jeigu mes nevaikščiotume į mokyklą, irgi nežinotume, kodėl puošiama eglutė, marginami kiaušiniai. Kalba romų kalba, bet nežino, kad yra gramatika, kad galima šia kalba rašyti, bet niekas to jų nemoko“, – pasakojo A.Bartoszas.
Muziejaus viduje ekspozicija apie romus užima kelias sales. Čia ir akį džiuginančios spalvos, ir stereotipiški romų gyvenimo vaizdai, ir skaudūs Antrojo pasaulinio karo puslapiai.
Mitai, virtę tikrove
Stereotipų išvengti rengiant tokią ekspoziciją, kaip sako A.Bartoszas, nepavyko: „Neįmanoma papasakoti apie visuomenę ir kultūrą nepaminint stereotipų. Lenkijoje, kaip ir kitur Europoje, populiariausi du klaidingi įsitikinimai. Vienas jų – labai senas ir labai negatyvus – kad visi romai vagys, kad jie nenori dirbti, elgetauja gatvėse ir yra pavojingi žmonės. O antrasis stereotipas – itin šviesus – kad romai – laisvi žmonės, kad jų tautos merginos labai gražios ir gražiai šoka bei dainuoja prie laužų. Tiesą sakant, pas mus labiau akcentuojamas antrasis, būtent per jį lenkų ir kitų europiečių galvose kuriame romų paveikslą.“
Kas keisčiausia, kaip sako A.Bartoszas, pastarasis mitas tiek įsitvirtinęs visų galvose, jog net patys romai jau sako, kad būtent tokie jie ir yra – šokantys ir dainuojantys. Taip mitas tam tikra prasme virto tikrove.
Vienas jų stereotipas – kad visi romai vagys, nenori dirbti, yra pavojingi žmonės. O antrasis stereotipas – kad romai – laisvi žmonės, kad jų tautos merginos gražiai šoka bei dainuoja prie laužų.
Jis pats tikina jau niekuo nebesistebintis šios tautos kultūroje, nes šalia tų žmonių gyvena daugybę metų – egzotikos nebelikę. „Tiesa, kol dar studijavau universitete, viskas mane tiesiog stulbino. Egzotiška buvo ir jų kalba, ir daiktai, ir visas gyvenimas, o dabar turbūt niekas taip nebestebina. Tačiau įdomiausia ir išskirtiniausia romų kultūroje man atrodo jų šeima ir jos gyvenimas. Visi romai jaučiasi tarsi būtų viena šeima. Jei susitinku jaunesnį romą, jis, kaip ir visi likusieji jaunesni už mane, mane vadina „kako“ – dėde. O aš visus jaunesnius turėčiau vadinti „čhevo“ – sūnumis. Tai tik vienas iš pavyzdžių“, – pasakojo romų ekspozicijos įkūrėjas.
Romai ar čigonai?
Ar galime šios tautybės žmones vadinti čigonais? Toks žodis yra Lietuvių kalbos žodyne, šis žodis yra ir lenkų kalboje. A.Bartoszas sako buvęs vienas iš tų žmonių, kurie į lenkų kalbą įvedė žodį „romas“. Tačiau pats esą linkęs juos vadinti čigonais. O ir tarp pačių romų pasitaiko įvairiai – jauni aktyvistai labai pyksta pavadinti čigonais, o vyresnieji, ypač kalbantys lenkiškai, patys save vadina čigonais.
„Terminas „romas“ romų kalboje reiškia žmogus. Labai daugelyje kalbų šis etnonimas reiškia žmogų“, – pasakojo romologas, paminėdamas, kad iš esmės tik patys čigonai gali save taip vadinti.
Lenkijoje gyvena dvi romų grupės. Pirmoji, senesnioji, gyvena sėsliai Lenkijos pietuose, netoli Karpatų, jie ir vadinami Karpatų romais arba bergitka romais, kas romų kalba reiškia – „nuo kalnų“. Kitą grupę sudaro daug smulkesnių grupelių, juos vienija tradicijos, jie turi savo tradicinius teismus, kodeksą.
Žudyti nevežant į lagerius
Antrojo pasaulinio karo metais romai išgyveno Holokaustą, apie kurį iki šiol kalbama mažokai. Tarnuve liepos pabaigoje rengiamas „Tarptautinis romų atminties taboras“, skirtas būtent tiems istorijos puslapiams atminti. Vietos, kur romai buvo žudomi, įamžinamos, kai kur pastatyti paminklai.
Romus iš Vakarų vežė į mirties stovyklas Lenkijoje. O rytinėse teritorijose romai žudyti vietoje. Kodėl? Nes romai labai neorganizuoti, jie kiekviena proga bandė pabėgti, kovoti.
„Mano kolegė Natalia Gancarz visoje Europoje inventorizuoja tas romų žudynių vietas, kurios kokiais nors būdais yra įamžintos – lentelės, paminklai, kažkokie įrašai. Grįžome iš Ukrainos. Europoje tokių vietų yra apie 200, Ukrainoje – gal 8. Bet žudynių vietų yra kur kas daugiau, nes kone kiekviename kaime, miestelyje vokiečiai žudė žydus ir čigonus. Įamžinimas tik prasideda. Lietuvoje kol kas turbūt nėra nė vieno tokio ženklo, net Paneriuose romai nepaminėti“, – apie romų genocido vietų įamžinimą kalbėjo A.Bartoszas.
Daugiausia tokių įamžinimo ženklų yra Vokietijoje, Nyderlanduose.
Tiksliai pasakyti, kiek Lenkijoje (ir kitose Europos šalyse) išžudyta romų, niekas negali. „Prieškario Lenkijos teritorijoje naciai žudė romus pagal savotiškas dvi sistemas. Romus iš Vakarų – Olandijos, Čekijos, Belgijos, Vokietijos – vežė į mirties stovyklas Lenkijoje, daugiausia į Aušvicą, ten net buvo atskiras „čigonų lageris“, kur suvežta per 20 tūkst. romų, visi buvo nužudyti. O rytinėse teritorijose, kai vokiečiai užpuolė Sovietų Sąjungą, ten romai žudyti vietoje. Lenkijoje – irgi, nevežė jų į lagerius. Kodėl? Nes romai labai neorganizuoti, jie kiekviena proga bandė pabėgti, kovoti. Tai daugelyje vokiečių dokumentų įrašyta, kad kaip lengva yra sutelkti žydus ir vesti sušaudyti, taip su čigonais yra problemiška. Todėl naciai nevežė jų niekur, kur sugaudydavo, ten ir nužudydavo“, – kalbėjo A.Bartoszas.
Todėl nėra žinoma, kiek romų žuvo Antrojo pasaulinio karo metais, žinomos tik žudynių vietos. Lenkijoje prieš karą gyveno apie 50 tūkst. romų, po karo, kai sumažėjo ir pati Lenkija, jų buvo keliolika tūkstančių. Dabar Lenkijoje romų priskaičiuojama kiek daugiau nei 20 tūkst., jie sudaro vos 0,03 proc. visų gyventojų. Nuo 1980 metų romai masiškai ėmė traukti į kitas šalis, dabar didelės jų kolonijos gyvena Vokietijoje, Anglijoje, Švedijoje.
Žurnalistų kelionę į Lenkiją organizavo Lenkijos institutas Vilniuje.
