Devintas pagal aukštį pasaulio kalnas Nanga Parbatas dažnai vadinamas „kalnu žudiku“, kopimas į jį laikomas vienu sudėtingiausių. Prieš dešimt metų pasiekti jo viršūnę rengėsi du lietuvių alpinistai – S.Damulevičius ir Ernestas Markšaitis. Deja, ekspediciją nutraukė bazinėje stovykloje įvykęs teroristų išpuolis prieš alpinistus. Tarp vienuolikos žuvusiųjų buvo ir E.Markšaitis. Kaip sako S.Damulevičius, tąkart tarsi pats kalnas apsaugojo jį nuo teroristų – kai įvyko tragedija, jis su kitais alpinistais buvo vienoje aukštuminių stovyklų.
Šių metų birželį S.Damulevičius su bendražygiais grįžo prie Nanga Parbato – su tikslu prisiminti ir pagerbti žuvusiuosius bei pasiekti viršūnę. Tačiau šiųmetės ekspedicijos sėkmingą baigtį pakoregavo komandos nario mirtis. Besileidžiantį nuo viršukalnės lenkų alpinistą Pawelą Tomaszą Kopecą užklupo ūmi aukštuminė liga. Saulius su bendražygiu bandė padėti, bet didžiuliame aukštyje dviejų žmonių pagalbos neužteko. Lenkų alpinisto gyvybė užgeso S.Damulevičiaus glėbyje.
Kaip viskas vyko, ką teko patirti ir kaip po sukrečiančių įvykių pratęsus ekspediciją sekėsi pasiekti kito aštuoniatūkstantininko – Gašerbrumo I – viršūnę, pasikalbėjome su alpinistu S.Damulevičiumi.
– Kai pernai po sėkmingai pasibaigusios ekspedicijos į K2 ir Brod Piką kalbėjomės 15min studijoje, sakėte, kad šios vasaros ekspedicijos planas nulemtas prieš dešimt metų nutikusių įvykių Nanga Parbato bazinėje stovykloje. Su kokiu jausmu ir mintimis ruošėtės šiai ekspedicijai ir kodėl ten sugrįžti prireikė dešimtmečio?
– Tai, kas nutiko prieš dešimt metų, buvo didžiausia istorijoje su terorizmu susijusi nelaimė kalnuose. Tie įvykiai man paliko stiprų randą visuose prisiminimuose, susijusiuose tiek su kalnu, tiek su Pakistanu – kurį laiką jo vengiau, todėl vykau kopti į Nepalą, Tadžikiją ir kitas valstybes. Per tą laikotarpį terorizmas tapo globaliu reiškiniu – išpuoliai Paryžiaus gatvėse, Londono oro uostuose, kitose vietose, šiandien tai gali nutikti bet kur.
