Daugiau kelionės į Everestą įspūdžių ir nuotykių rasite puslapyje „Everesto link“
Išskirtinės kelionės dienoraščiu S.Vyšniauskas sutiko pasidalyti ir su 15min skaitytojais.
Nerami kelionės pradžia
Balandžio 22 d.
Rašau šį laiškelį Dingboche kaime (Nepalas), esančiame 4 410 m virš jūros lygio. Tačiau apie viską iš eilės.
Informuoti apie kelionę norėjau jau prieš išvykdamas, tačiau dėl prietarų bei esant neaiškiai padėčiai dėl COVID, kai bet kuriuo momentu gali neišvykti, dėl savo sveikatos – kaip tik prieš kelionę sustiprėjo kairio peties tirpimas, o atvykus dar prisidėjo kirkšnies išvarža, taip pat dėl kiekvieną dieną besikeičiančio „Turkish Airlines“ skrydžio laiko bei karo padėties Ukrainoje, nesinorėjo skubėti.
Tačiau skrydis pavyko sklandžiai. COVID nesutrukdė. Jėgų yra, tikiuosi, sveikata irgi nepaves, kelionė „Everesto link“ prasidėjo. Nors suprantu, kad bet kuriame etape ji gali ir pasibaigti.
Kelionės tikslas – skleisti žinią už taiką
Balandžio 24 d.
Turiu siekį, kad labiau suprastumėte alpinistus, kodėl einame į kalnus, į aukštus kalnus. Nes kažkur esu skaitęs, jog yra dviejų tipų žmonės – alpinistai ir tie, kurie jų nesupranta.
Tačiau šios kelionės vienas pagrindinių tikslų yra kitas. Į šią kelionę turėjau vykti su trimis draugais alpinistais iš Ukrainos. Jie šiuo metu dėl visiems gerai žinomų priežasčių kopti negali, tik palaikome artimą kontaktą. Nusprendėme skelbti žinią „Alpinizmas už taiką“. Draugai ukrainiečiai šiam tikslui paruošė vėliavą.
Nuotraukose kartu su „Seven Summit Treks“ įmonės vienu iš įkūrėju. Tai jauniausias žmogus, įkopęs į visas 14 viršukalnių virš 8 km. Taip pat matoma, kaip tradiciškai pasitinkami alpinistai su geltonu kaspinu.
Kas yra alpinizmas?
Balandžio 25 d.
Alpinizmas gali būti įvairus. Gal geriausia orientuotis į Lietuvos alpinizmo federacijos nuostatas.
Alpinizmas gali būti: žygiai, techninė klasė, ledo laipiojimas ir aukštuminė klasė. Techninėje bei ledo klasėse nesu sukaupęs daug patirties, nes labiau prie dūšios aukštuminė klasė. Tad šios kelionės pasakojimas bus aukštuminio alpinizmo pristatymas, taip, kaip aš jį suprantu bei matau.
Ši kelionė prasidėjo jau seniai. Tai tikrai nėra svarbiausia viršukalnė, į kurią norėčiau įkopti. Tačiau kiekviena viršukalnė verta pagarbos, nes tiesiog gali tavęs neprisileisti.
Norint kopti, kad ir į Everestą, privalai įgyti patirties (nors man baisu, su kokia patirtimi žmonės eina į Everestą, gal apie tai vėliau papasakosiu).
Įkopi į mažesnius, lengvesnius kalnus, kad galėtum kopti į sudėtingesnes viršūnes. Kaip ir daugumoje kitų sričių, patirtis čia yra labai svarbi. Tačiau jei jūsų paklausčiau, kas svarbiausia, kad įkopimas į Everestą būtų sėkmingas, manau, dauguma pagalvotume apie fizinį pasiruošimą bei oro sąlygas. Aš procentiškai taip suskirstyčiau visumą:
- 25 proc. – fizinis pasiruošimas
- 30 proc. – oro sąlygos
- 20 proc. – psichologinis pasiruošimas
- 15 proc. – patirtis
- 10 proc. – atsparumas ligoms ir visiems kitiems nelabiesiems
Be abejo, čia yra sąlyginis palyginimas. Gali būti, kad ir pats geriausias pasiruošimas, tačiau jei nebus tinkamo oro, niekas neišeis. Taip pat ir kiti dalykai gali labai skirtis.
Tarkim, jei kelionę organizuojamės patys, patys kabiname virves, patys trypiame sniegą ir t. t. Svarbiau tampa patirtis bei fizinis pasiruošimas. Jei eini kartu su šerpu ir virvės pakabintos (tai būdinga viršukalnėms virš 8 km), tada techninė patirtis tampa beveik neaktuali (nors su tuo iš dalies nesutikčiau).
Jei nebus tinkamo oro, niekas neišeis.
Visgi, kalbant apie aukštuminį alpinizmą, yra labai, labai daug niuansų ir visko aprašyti tiesiog neįmanoma. Viskas tampa svarbu: kokia komanda, kokia viršukalnė, kokie pinigai, kiek deguonies balionų, ar be jų, kiek šerpų, koks tavo pasiruošimas ir kiti veiksniai.
Pavyzdžiui, pernai (2021 m.) kopiant į Manaslu viršukalnę (8 163 m), teko stebėti alpinisto be kojų kopimą. Viską daro su rankomis. Ir nuomonių buvo labai įvairių, kam rizikuoja gyvybe, vieni pyko, kiti didžiavosi. Bet turėdamas 5 šerpus bei nemažą komandą, į Manaslu įkopė. Šaunuolis, nors, mano manymu, per daug rizikavo savo ir kitų gyvybėmis.
Taigi, aukštuminis alpinizmas – kalnai virš 6 km, kopimas trunka nuo 2 iki 7 savaičių (Everesto atveju). Tai priklauso nuo daugelio dalykų.
Rodos, 2015 m., kopiant į Ismoilo viršukalnę Tadžikistane, laikas buvo suplanuotas 4 savaitėms, tačiau dvi savaites laukėme malūnsparnio, kurį Tadžikistano prezidentas naudojo savo reikmėms, tad reikėjo įtilpti į 2 savaites.
Įvairių priežasčių pasitaiko. Visada reikia turėti daugiau laiko arba atgalinį bilietą su galimybe keisti grįžimo datą, nes dažniausiai nesuplanuotą laiką sąlygoja oras. Aklimatizaciją gali suplanuoti, o oro sąlygų – ne.
Aklimatizacija
Aukštuminiame alpinizme daugiausia laiko atima aklimatizacija. Kuo aukščiau, tuo deguonies mažiau, tad kūnui reikia priprasti.
Gal dažnas esate patyrę tai, kai pakylate į, tarkime, 3 km aukštį virš jūros lygio, jau jaučiamas galvos svaigimas, pykinimas, blogai miegasi ir panašiai. Turėkite omenyje, kad pakilti nuo 1 km iki 3 km gali pakakti 1–3 dienų, priklausomai nuo žmogaus, tačiau pakilti tuos 2 km nuo 6 km iki 8 km gali reikėti papildomos savaitės.
Kas yra aklimatizacija ir kaip ji atliekama? Yra keletas būdų. Apie tai kituose įrašuose.
Taip pat, priklausomai nuo kalnų, labai svarbu finansai. Kopiant į daugumą 7 km viršūnių, galima apsisukti su 1–3 tūkst. eurų, o kopiant į viršūnes, kurios yra virš 8 km aukščio, finansai žymiai didesni.
Pavyzdžiui, brangiausias Everesto leidimas (vien tik leidimas be kitų išlaidų) gaunamas Nepalo valstybei sumokant, rodos, apie 11 tūkst. dolerių. Čia, žinoma, brangiausias variantas, kiti leidimai žymiai pigesni.
Tačiau kas yra virš 8 km, tai – komercija kartu su alpinizmu.
Daug labiau patinka kopti žemiau nei 8 km, nes ten pats viską darai: virves kabini, sniegą mini, kuprinę tempi (kuri gali sverti iki 40 kg) ir, žinoma, turi turėti komandą. Čia, kitais žodžiais sakant, dūšios daugiau. O virš 8 km ir publika kita ir dūšios mažiau. Didžiausią svorį neša šerpai, jie dažniausiai pakabina virves.
Kas yra virš 8 km, tai – komercija kartu su alpinizmu.
Žinoma, išimčių tikrai yra. Tačiau man, įkopus į daugumą viršūnių iki 8 km ir pernai pabandžius Manaslu 8 163 m viršūnę, į tai labiausiai atkreipiau dėmesį.
Pavyzdžiui, kadangi virš 8 km yra komercija, bazinėje stovykloje yra internetas. Tad dauguma sėdi telefonuose, kai tuo tarpu jo nėra pigesnėse ekspedicijose, kuriose tuomet kažkas veikiama bendrai: gitaros, kortos ar šiaip pokalbiai, daugiau bendravimo.
Be to, ta pati komanda (draugai) ne visi gali į ekspedicijas investuoti daug pinigų, tad visiems susirinkti sunkiau. Bet nepriimkite to už gryną pinigą, nes tikrai būna išimčių. Pavyzdžiui, komanda suranda rėmėją ir gali visi keliauti ir į virš 8 km aukščio esančias viršūnes.
Kelionės eiga
Balandžio 26 d.
Balandžio 6 d. – skrydis per Stambulą. Nuotaikos nekokios, taip visada būna. Liūdna, nerimas ir baimė.
Balandžio 7 d. atvykstu į Nepalo sostinę Katmandu. Susitikimas su draugais, apsipirkimas.
Patarimai. Vykstant į Nepalą, tikrai nereikia visko vežtis, kadangi čia galima rasti trūkstamų daiktų už labai gerą kainą, o jei kopimui įranga nėra labai svarbi, pvz., kaip miegmaišis bazinei stovyklai, gali nusipirkti padielką, minus 30 laipsnių temperatūrai ir kaina tik 40 dolerių. Žinoma, tik geras vietas reikia žinoti.
Balandžio 8 d. Labai svarbu turėti viską, ko reikia ir ne per daug (dėl svorio). Nes būtų labai gaila, jei kopimas nepavyktų dėl kokio nors daikto. Pavyzdžiui, Kirgizijoje, brendant per upę, mane pradėjo nešti srovė ir pamečiau savo akinius nuo saulės. Gerai, kad kitus turėjau, nes be jų kopti tokioje aukštų kalnų saulės šviesoje būtų neįmanoma.
Dėl bet kokios smulkmenos, viskas gali nepavykti. Todėl yra labai svarbu viską susiplanuoti ir apgalvoti. Viską. Įranga, kremai, drabužiai, vaistai.
Šiuo metu mano problema kirkšnies išvarža. Ką daryti? Reikia tvirtinti. Reikia pleistro arba „tape“ pleistro. Plius, įvertinu situaciją, jei pleistras neatlaikytų, pasirūpinau Katmandu viešbučio plastikine kortele (banko kortelės gaila). Tuo atveju tarp pleistrų dėsiu kortelę, turėtų atlaikyti. Čia pavyzdys, kaip viską reikia apgalvoti.
Kitas pavyzdys, užkopus į viršūnę, norisi nusifotografuoti. Ką daryti, kad pirštai nenušaltų. Irgi reikia viską apgalvoti.
Balandžio 9 d. oro uoste laukiam skrydžio skristi į kalnus. Dėl blogo oro kalnuose, nepavyksta išvykti.
Balandžio 10 d. 5 val. ryte išvykstam į oro uostą. Su malūnsparniu skrendame į Phakding, 2 610 m virš jūros lygio esantį kaimelį. Jis yra trasoje link Everesto bazinės stovyklos. Čia prasideda kelionė link Everesto bazinės stovyklos. Tuo pačiu atliekame aklimatizaciją.
Katmandu yra maždaug 1 100 m aukštyje. Mes atsirandame 2610 m aukštyje, skubėti nereikia. Beje, viena kuprinė su savimi. Kita kuprinė atskrido kartu su malūnsparniu. Ją neš nešikas. Kita kuprinė (dar mes jas vadiname baulais) bus pristatyta tiesiai į Everesto bazinę stovyklą.
Šią dieną prieiname Namče Bazarą (3 440 m). Čia apsistojame. Šeimininkė atsisveikindama ir palinkėdama sėkmės, užkabina ant kaklo pakabuką. Nesu tikras, kaip jis tiksliai vadinasi.
Balandžio 11 d. Kadangi peraukštėjimas, lyginant su Katmandu, buvo nemažas, niekur neiname, tik einame į kalnų kavinę 3 860 m aukštyje aklimatizacijai. Iš čia atsiveria nuostabus vaizdas į Amą Dablano kalną, pamatau ir Everesto viršūnės dalį.
Balandžio 12 d. atvykstame į Deboche (3 860 m) kaimelį. Aplankome tibetiečių vienuolyną. Gauname dovanų pakabuką sėkmei. Esmė – besimelsdamas lama (tibetiečių šventikas) užmezga sėkmės mazgą.
Balandžio 13 d. ateiname į Dingboche (4 410) m kaimelį. Čia taip pat apsistosime 2 dienoms. Tą pačią dieną aklimatizacijai pakylame į 4 600 m aukštį. P. S. einant šiuo maršrutu link Everesto bazinės stovyklos, sutinkame daug turistų, jakų bei arklių, tikriausiai jie į bazines stovyklas ir vietiniams neša krovinius.
Nuolatos skraido malūnsparniai, jie tai tikrai tik bazinėms stovykloms pristato krovinius. Yra internetas, pradedu rašyti.
Balandžio 14 d. aklimatizacijai pakylame į 5 030 m aukštį. Tikslas – dabar negalvoti apie Everesto šturmą, neplanuoti, o tiesiog mėgautis laiku, kaip sakoma, viską daryti mažais etapais, nepamirštant tikslo. Reikia nepamiršti, kad tai atostogos.
Balandžio 15 d. pakylame į Lobuche (4 910 m) kaimelį. Palikę daiktus kartu su draugu iš Vengrijos aklimatizacijai pakylame į šalia esančią viršukalnę (apie 5 250 m). Labai neblogas pakilimas, smagus. Nuo viršūnės pamatome Everesto bazinę stovyklą (mūsų kitą tikslą). Įspūdingi vaizdai. Beje, jau nuo 14 dienos pakilime visiškai pasikeičia aplinka, nėra medžių.
Tik labai daug turistų, nes dauguma į Everesto bazinę stovyklą paėmę kaip treką. Tad viskas susimaišę, malūnsparniai, jakai, nešikai, turistai.
Prasideda sloga bei įtariu gal šiek tiek yra temperatūros, tikiuosi, ne COVID, nes kvapus užuodžiu. Eisiu anksčiau miegoti, gal ryt bus geriau. Vis tiek privalau pasiekti bazinę Everesto stovyklą. Viskas bus gerai...
Balandžio 16 d. Sloga nesiliauja, bet atrodo viskas gerai, turi būti gerai. Einame link bazinės stovyklos. Akmenys, kalnai ir daug jakų, nešikų ir turistų. Sutinku lietuvių merginų grupę, kurios trekino iki bazinės stovyklos, atrodo žvalesnės nei aš, gal joms geriau eiti į Everestą. Smagu buvo sutikti lietuvių.
Atėjus į bazinę stovyklą, apsistoju savo naujuose namuose (palapinėje), kur praleisiu gan daug laiko. Naujos pažintys su tais, kas keliaus į Everestą. Visą dieną maudė galvą, dėl aukščio, link vakaro viskas stojosi į savo vietas. Dieną būna gan nešalta, tačiau naktimis palapinėje iki minus 10 laipsnių.
Balandžio 17 d. Visa naktį skaudėjo smilkinius galvoje, tai normalu. Aklimatizuojuosi. Reikia gerti labai daug vandens. Tada atsiranda kita problema, naktį 4 kartus ėjau ten, kur karaliai eina pėsti... Temperatūra palapinėje naktį apie minus 13 laipsnių. Tad, kaip matosi nuotraukoje, viskas užšalę.
Visą dieną bimbinėjimas. 12 val. prasideda Pudža (nežinau kaip tiksliai rašosi). Atvyksta budistų lama ir pašventina mus bei mūsų įrangą. Nunešam ką nors iš savo įrangos. Aš nunešiau kates, batus ir apraišus. Gale apeigų ir mes esame pašventinti.
Per apeigas veidus kažkuo ištepa, duoda išgerti, duoda vėl laimingą pakabuką. Gale apeigų labai patiko, kaip vietiniai šoka bei dainuoja. Reikia daug judėti, tai svarbu aklimatizacijai, bei gerti daug skysčių.
Praeina galvos skaudėjimas, viskas gerai. Su savo šerpu Nima aptariame kopimo planą. Kopimo planą aptarsiu atskirame įraše.
Draugas iš Meksikos parodo toliau nuo bazinės stovyklos ant kalvos esantį akmenį, nuostabi vieta meditacijai.
Daugiau kelionės į Everestą įspūdžių ir nuotykių rasite puslapyje „Everesto link“
