Ir nors toks bendravimo būdas vienoje mažiausių Kanarų salų skaičiuoja šimtmečius, nuo 2009-ųjų jis atgaivintas iš naujo – taip siekiama išsaugoti senųjų salos gyventojų tradicijas ir nepamiršti to, kas kadaise buvo svarbu kiekvienam La Gomeros gyventojui.
„Susikalbėti švilpaujant mums įprasta. Tą darė mūsų protėviai, nenorime pamiršti ir mes, el silbo – unikalus palikimas, siekiame jį atgaivinti ir perduoti kitoms kartoms“, – besišypsodamos tikina salos gyventojos Lucia (27) ir Delioma (35).
Lucia švilpauti mokosi jau 20 metų. Delioma pradėjo būdama 8-erių, vėliau kelerius metus to nedarė, tačiau sulaukusi 21-ų vėl ėmė praktikuotis kasdien. Kaip pati tikina, nors įgytos žinios taip greit nepasimiršta, švilpavimo įgūdį, kaip ir bet kurį kitą, svarbu nuolat lavinti.
Šiandien merginos švilpaudamos gali be problemų ne tik apsikeisti bendromis frazėmis, bet ir užduoti bei atsakyti į sudėtingesnius klausimus. Vieną tokių pokalbių pavyko išgirsti ir savo ausimis. Nors gal tiksliau reikėtų sakyti pamatyti – vien klausant suprasti tą tarpusavio dialogą atrodo misija neįmanoma.
Viešint La Gomeros kalnų kaimelyje Agulo jos pademonstravo unikalų pokalbį, vienoje vietos kavinukėje besilankiusius svečius nusprendė įtraukti į smagų žaidimą. Delioma išėjo į lauką, o Lucia likusių paprašė išsirinkti kokį nors daiktą, kurį galėtų paslėpti. Nusižiūrėjome bičiulės skrybėlę, paslėpėme ją kavinukės kampe. Tuomet sugrįžusiai ir nieko apie šį planą nežinančiai Deliomai Lucia turėjo švilpaudama papasakoti, ką mes sumąstėme, paaiškinti, kas ir kur paslėpta, taip pat apibūdinti daikto savininkę, kuriai reikia tą paslėptą daiktą grąžinti.
Skamba sudėtingai, tačiau tik ne vietinėms. Ne veltui sakoma, jog taikli komunikacija atrakina visas duris – išsižioję stebėjome jų pasikalbėjimus: viena kažką sušvilpia, kita atsako, vėl sušvilpia, vėl atsako. Pačiais įvairiausiais garsais, lyg tikra paukščių kalba! Galiausiai Delioma linkteli parodydama viską supratusi, nueina į TĄ kampą, paima TĄ skrybėlę ir nužingsniuoja uždėti ją ant galvos TAI merginai.
Nepatikėjome ir įtardami klastą pabandėme pakartoti dar kelias simuliacijas. Tačiau kaskart žandikauliai tik dar labiau atvipdavo – kaip tai įmanoma?!
„Visa paslaptis – sąskambis. Kaip ir bet kurioje abėcėlėje, el silbo svarbus garsas. Nepratusiai ausiai iš pradžių atrodo sunku, o ir kai kurie žodžiai skamba labai panašiai, sunku juos atskirti. Bet kuo ilgiau to mokaisi, tuo viskas paprasčiau – pradžioje imi suprasti, o paskui ir pats įpranti švilpauti“, – tikina Lucia.
Ir nors tokia kalba iš pirmo žvilgsnio labiau primena žaismingą pramogą, joje užkoduota svarbi funkcija. Tuomet, kai saloje dar nebuvo civilizacijos, kai nebuvo ryšio priemonių, o ir kalvoto salos reljefo nejungdavo patogūs keliai, vietos gyventojai ją naudojo kasdieniams gyvenimiškiems pokalbiams – taip pranešdavo svarbias žinias, kviesdavosi pagalbos. Pasak vietinių, gerai pasitreniravusio švilpautojo burna išgautas garsas kalnais nuaidi net už 8 kilometrų.
„Dėl unikalios La Gomeros gamtos el silbo buvo kalnų gyventojų būdas komunikuoti, taip žmonės čia susikalbėdavo nuo miestelio iki miestelio, taip sklisdavo informacija. Švilpaujant senosios salos tautos siųsdavo žinutes kaimynams, išsikviesdavo gydytoją, pranešdavo apie nelaimes. Ir nors šiandien gyvename moderniai, 70 proc. salos gyventojų supranta šią kalbą, ypač vyresni žmonės, senjorai, jaunimas jos mokosi mokykloje, mums tai normalu“, – sako Delioma.
Pasak jos, sunkiausiai ši kalba suprantama vidutinio amžiaus žmonėms. Jos tėvai – vieni jų. Ir tai susiję su šiuolaikinių ryšio priemonių atsiradimu – seneliai kalbą visuomet puikiai mokėjo, o štai tėvai, pamatę patogesnio gyvenimo galimybes, nustojo jos mokytis, todėl daugelis dabartinių 40–60-mečių nors ir supranta, patys nemoka švilpauti. Priešingai nei jaunimas, kuris pastaruosius 14 metų to mokosi kasdien.
„Dabar jaunoji karta bando atgaivinti senąsias tradicijas ir tai yra nuostabu. Džiaugiamės, kad mokyklose tai tapo nebe pasirenkamu, o privalomu dalyku, net egzaminą reikia laikyti. Nors mūsų niekas mokytis nevertė, pačios norėjome išmokti“, – sako Lucia ir Delioma.
El silbo dabar jos vartoja kaip reprezentacinę kalbą, įvairių švenčių, renginių metu, kaip parodomąją šou programą turistams. „Tikrai namuose norėdami susikalbėti su artimaisiais nešvilpaujame, – juokiasi. Ir netrukus patikina: – Bet jei, pavyzdžiui, kalnuose nutiktų kokia nelaimė, ir šiandien ši kalba padėtų prikviesti pagalbą – kai kur neveikia telefono ryšys, todėl tai būtų vienintelis būdas.“ Nors tokių situacijų joms ir neteko išgyventi.
Į klausimą, kas sunkiausia mokantis šios kalbos, abi susižvalgiusios atsako: „Reikia stiprių plaučių. O techniką gali išmokti absoliučiai kiekvienas, tereikia praktikos.“
Kūdikio besilaukianti Lucia neabejoja, kad švilpauti mokys ir savo būsimą atžalą, tai esą svarbi išskirtinės Kanarų salos kultūros dalis.
TAIP PAT SKAITYKITE: La Gomera – turistų nepelnytai aplenkta Kanarų sala, UNESCO paveldu viliojanti net Holivudą
