Pachamama – taip vadinasi Jeano Pierre'o Pereso ir jo žmonos Irinos Zolotariovos nuosava salos dalis. Pasmalsavau, ar į šią nuošalią vietą buvo įkėlęs koją bent vienas lietuvis? Ne, pasirodo, nebuvo. Tą akimirką šiek tiek pagailo, kad neturiu su savimi Lietuvos vėliavos.
Vietovės pavadinimas Pachamama – tai inkų kultūros pėdsakas. Šiuo vardu čiabuviai pagerbė Vaisingumo deivę, dar vadinamą Žeme motina, kuriai, tikėdamiesi gausaus derliaus, aukodavo aukas. Ekvadore Pachamama ir dabar kai kuriems čiabuviams ne šiaip metafora, o kasdienis atsidavimas žemei. Su ja siejamas socialinis, kultūrinis, ekonominis gyvenimas. Paprastais žodžiais – Pachamama – tai geras gyvenimas.
Pavargo nuo artisto karjeros
Į šį gerą gyvenimą prancūzų artistai Jeanas Pierre'as su Irina, pavargę nuo įtempto darbo Europoje, pasinėrė prieš ketverius metus. Tik ar negaila gana sėkmingo, net 25 metus trukusio gyvenimo scenoje?
„Visada troškau būti arčiau gamtos. Net gyvendami Liono priemiestyje turėjome savo mažą sodelį, – šypsosi Irina. – Gyvenimas saloje – tarsi mažos mergaitės vaikystės svajonė, kuri išsipildė – gyvenu po kokoso medžiais vandenyno pakrantėje, kur visada puikus oras, ramybė. Aš čia laiminga, mane supa tokia gamtos didybė!“
„Jau nebežvilgčiojame į praeitį, – tikina Jeanas Pierre'as. – Gyvename dabartimi, nuostabioje saloje, kurioje visko per akis. Nebuvome labai dideli menininkai. Tai – magijos seansai, akrobatika, klounada, vaikščiojimas ant vaikštynių. Su įvairiomis programomis apkeliavome visą pasaulį, bet jo nė nematėme. Prisimenu, nuvykę į Katarą, surengėme keliolikos minučių pasirodymą, o po jo – vėl lėktuvas, vėl į kitą šalį.
Ištvėrėme ir penkių koncertų turą penkiuose skirtinguose pasaulio miestuose per penkias dienas. Gyvenome, žinoma, gerai. Bet jau buvome pavargę. Man, 55 metų žmogui, vaikštinėti vaikštyne kelių metrų aukštyje pasidarė sunku. Tiesa, nieko nesustabdėme.
Gyvename dabartimi, nuostabioje saloje, kurioje visko per akis.
Sūnūs vis dar rengia keletą pasirodymų, kuriems aš jiems diriguoju nuotoliniu būdu. Mat kažkada, užuot įdarbinę nepažįstamus žmones, mudu pasitelkėme savo vaikus, ir jie, būdami dar maži pypliai, vaidino drauge kaip profesionalai. Svarbu, jiems patiko.“
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Nors Jeanas Pierre'as patikino, kad nežvilgčioja į praeitį, vis dėlto rūpėjo išgirsti ir Irinos, rusės iš Permės, istoriją. Pasirodo, ji, 25-metė, nuo pat vaikystės svajojusi apie šokį, teatrą, įgijo klasikinio šokio specialybę Permės choreografijos mokykloje. Šoko ir Rusijoje, ir užsienio šalyse.
Vienos kelionės Prancūzijoje metu Irinos trupė įsiliejo į tą pačią įstaigą, kurioje dirbo Jeanas Pierre'as. Žybtelėjo meilė, ir po kelių mėnesių jaunuoliai susituokė. O kai du artistai krūvoje – tai jau ir nedidelio, nuosavo teatro pradžia. Taigi, pora nusprendė suburti nuosavą trupę – teatrą, kuriame abu buvo viskuo.
Jeanas Pierre'as organizavo, užsiėmė programomis, Irina siuvo kostiumus, kūrė scenografiją, abu vaidino, šoko. Artistais dirbo ištisus 25-erius metus su nuolatinėmis gastrolėmis po užsienį. Užaugo du sūnūs: Irinos Nikita, kuriam tebuvo ketveri, kai ji atvyko į Prancūziją (šiuo metu 32) ir mažasis Viljamas, šiandien 26 metų jaunuolis. Abu turi savus gyvenimas – vyresnysis muzikuoja, jaunėlis, baigęs studijas, dirba kinų medicinos srityje.
Žavėjo tradiciniai palmių šakų stogai
„Mus traukė Centrinė Amerika, – tikina Jeanas Pierre'as. – Dairėmės Meksikoje, Dominikos Respublikoje. Internate radę skelbimą apie sklypą nuošalioje Panamos saloje, pasiėmėme atostogas ir – į žvalgybą. Čia radome smarkiai apleistus banglenčių stovyklos pastatus, bet dengtus tradiciniais, nors ir labai skylėtais, palmių stogais.
Svarbiausia – čia mus pasitiko laukinė gamta ir neįtikėtinos galimybės. Šią vietą įsimylėjome dar prieš atvykimą į salą, plaukdami laivu. Pasakėme: norime čia gyventi. Apsisprendėme staiga. Spalį pasirašėme pirkimo–pardavimo sutartį, o jau kovą stovėjome šiame kieme vos su dviem lagaminais.
Žinoma, kurdami turizmo verslą, labai daug dirbome, bet tai jau buvo kitoks darbo pobūdis. Jei iki šiol mes, artistai, eidavome į žmones, tai dabar priimame žmones čia, Pachamamoje.“
Pirmieji darbai – palmių stogų rekonstravimas (beje, tai tenka atlikti nuolat) ir geriamo vandens paieškos. Jeanas Pierre'as maloniai nustebo sužinojęs, kad maždaug už dviejų kilometrų, Canas kaime, kuriame gyvena apie 400 žmonių, yra tiekiamas puikus kalnų vanduo. Beliko pasirūpinti prisijungimu. Taip po truputį šeima įsigyveno į buitį, kasdienybę.
Jeanas Pierre'as užsiima fiziniais darbais, be to, pasitinka (motorine valtimi pasiima iš uosto) ir išlydi (nuveža į uostą) turistus, praveda ekskursijas po salą. Irina nuolat turtina savojo restorano meniu – juk svečius labai svarbu skaniai maitinti. Daugybė patiekalų yra jos sukurti naudojant vietinę žaliavą.
Irina nuolat turtina savojo restorano meniu – juk svečius labai svarbu skaniai maitinti.
Pavyzdžiui, iš citrinų ji išgauna puikų limonadą, kokosų medžiai dovanoja ne tik palmių šakas statyboms, bet ir vaisių sultis, o kur dar žuvis, jūros gėrybės, kiaušiniai, kuriais šeimą apdalija čia laisvai vaikštinėjančios vištos.
Žinoma, kaipgi be problemų – elektros gedimai, geriamo vandens stygius, interneto trikdžiai. Bet šeima atremia ir tai – įsirengė atsarginius rezervuarus, turi šulinį, kuris gali tiekti nedideles vandens atsargas, be to, papildomas baterijas, įkraunamas fotovoltinėmis plokštėmis.
Per metus sala susiaurėja keturiais metrais
Tiesa, bene didžiausia problema – kasdien siaurėjanti salos dalis, kur įsikūrusi Pachamama. Liūdna regėti su visomis šaknimis išrautus ir nuvirtusius kokosų medžius. Dar prieš metus šie medžiai, augdami nuosavame sklype, džiugino šeimos akis. Per metus dėl erozijos sala susiaurėja maždaug keturiais metrais, ir tai, žinoma, visuotinio pasaulio atšilimo rezultatas.
„Suprantame, kad smėlio salos išnyks, – liūdnai taria Jeanas Pierre'as. – Bet gal bent mūsų gyvenimui salos užteks. Atsodinti mangroves augalais, paversti kieta žeme ne taip lengva. Jaunus augalus išplauna potvyniai ir atoslūgiai. Panamos pareigūnai tikina, kad vienintelis būdas – įleisti akmenų. Tai didžiulis darbas, kurį turėtų atlikti administracija.
Ekologinė policija pataria iškirsti kai kuriuos medžius, nes jie krisdami suardo krantą, išplėšia daug žemės. Bandžiau kovoti – trūkstant dirvožemio, ėmiau kompostuoti nukritusius lapus. Iš kokoso medžių, kurie Panamoje nelaikomi medžiais, pagaminau polius ir įkasiau giliai į pakrantės žemę. Deja.“
Krokodilai mielai pozuoja fotografams
Dairėmės toliau, ką šeimininkai siūlo svečiams. Be pagrindinio pastato, kuriame įsteigtas restoranėlis, jie pastatė naujų gyvenamųjų namelių, o vieną didesnį pastatą baigia paversti šeimos studija: su virtuve, dušu, lauko terasa. Turint gėlo vandens, nebuvo sunku įrengti keletą paprasčiausių dušų.
Prie namelių – hamakai, kuriuose daugeliui svečių patinka pernakvoti, o iš ryto panirti į Ramiojo vandenyno bangas šeimininkų nuosavame pliaže, į kurį, pasak jų, niekad neužklysta krokodilai.
„Neseniai su dviem viešniomis išplaukėme į Tonosi upę stebėti krokodilų, – šypsosi Jeanas Pierre'as. – Visą dieną sukinėjomės apie krantus kirsdami mangroves. Salos teritorijoje – nuo žemyninio uosto iki salos pabaigos – daugybė mangrovių. Čia daug žuvies. Jūros pusėje sugaunama tunų ir korvinų, žemyninėje dalyje – pargo.
Žinoma, priplaukėme visai arti šalia dviejų gražių krokodilų, leidusių juos nufotografuoti. Ne, ką jūs, mūsų pliaže, o ir visoje saloje, krokodilų nėra. Jiems reikia gėlo vandens ir šilto smėlio žemyno pakrantėje, nes jie šalto kraujo gyvūnai.“
Bėda, kad vėžliai laikomi afrodiziaku
Jeanas Pierre'as ir Irina rūpinasi ne vien turistais. Bene didžiausia jų grąža šiai nuostabiai vietovei už jos teikiamus malonumus – sparčiai nykstančių vėžlių globojimas. Nors teigiama, kad pasaulyje galima aptikti net 360 vėžlių rūšių, įskaitant septynias jūrinių vėžlių rūšis, kurių gausu tropikuose, vis dėlto šie gražūs padarėliai, kurie laikomi išminties, ilgaamžiškumo, stabilumo simboliu, sparčiai nyksta.
Ir vien dėl to, kad jūrinių vėžlių kiaušiniai bei vėžlių sriuba daugelyje šalių laikomi delikatesu ar net afrodiziaku.
Šeimininkas mums aprodo savo vėžlių karalystę, tiksliau – rezervatą, kurį pavadino „el vivero“ (darželiu). Smėlio plotas suskirstytas mažais kvadratėliais. Dosnaus derliaus periodu čia, karštame smėlyje, slypi vėžlių kiaušiniai, iš kurių išsirita vėžliukai. Paprastai kiaušinių dėjimo laikotarpis trunka nuo liepos iki gruodžio mėnesio.
Būtent šis paplūdimys laikomas svarbiausiu Panamoje, į kurį vėžliai atplaukia dėti kiaušinių, mat čia švaru, nuošalu, ramu bei nėra dirbtinės šviesos.
„Tai gražioji pusė, – liūdnai dėsto Jeanas Pierre'as. – Kita pusė – valdžios institucijos leidžia vietiniams gyventojams rinkti vėžlių kiaušinius, kas vadinama pragyvenimo teise, nes žmonės čia skursta. Tiesa, jie neturi teisės jų parduoti, išvežti iš salos. Tačiau to nepaisoma. Kiekvieną naktį einama į paplūdimį ir plėšiami lizdai.
O jei vietiniai turi teisę juos rinkti, kad suvalgytų arba brangiai parduotų užsieniečiams, kurie įsitikinę, kad tai afrozidiakas, tai ir aš turiu teisę juos rinkti, jog apsaugočiau. Surinkę kiaušinius iš paplūdimio, susukame naujus lizdus savo darželyje taip juos tarsi „persodindami“. Šiuo metu karštame smėlyje po dėže saugojame tik 104 vėlyvo vėžlio, atkeliavusio per Kalėdas, kiaušinius.
Dėžė – tai apsauga. Mat kūdikiai gimsta naktį. O jei ne mūsų sargi akis, jie taptų jauku ne tik brakonieriams, bet ir pelikanams. Naujagimių turėtume sulaukti vasario viduryje. Kai mažyliai gims, juos iškart palydėsime prie jūros. Instinktyviai, per kelias sekundes vėžliukai išmoksta kvėpuoti, plaukti, o kad atpažintų savo gimimo vietą, jiems svarbu drauge su mumis, globėjais, pasivaikščioti paplūdimiu.“
Ar iš tiesų po mūsų nebebus mūsų?
Pasak šeimininkų, čia atkeliauja keturios iš septynių jūrinių vėžlių rūšių. Labiausiai paplitusios rūšys yra golfas, negras, verde ir caretta. „Persodindamas“ kiaušinius, Jeanas Pierre'as juos kruopščiai suskaičiuoja, užsirašo rūšį, datą. Šiais metais į jūrą palydėjo apie 6 tūkst. mažų vėžliukų.
„Deja, tai niekis, palyginus su tuo, ką sunaikina žmonės, – atsidūsta pašnekovas. – Jei ne tas mitas apie afrodiziakus... Taip ir įsivyravo juodoji rinka, panašiai, kaip su ryklio pelekais ir raganosio iltimis. Neseniai sala Canas tapo nacionaliniu parku, deja, nesuprantu, kodėl iki šiol leidžiama naikinti laukinius gyvūnus.
Kituose paplūdimiuose už brakonieriavimą gresia laisvės atėmimo bausmės, steigiamos vėžlių gelbėjimo draugijos, kurias netgi remia valstybės (mokamas atlyginimas bent vienam įdarbintam asmeniui). Čia mums niekas nepadeda.“
Liūdnoka patirti, kad tokią nuošalią salą pasiveja ir persekioja pasaulio problemos – klimato atšilimas, laukinės faunos nykimas. Na, nebent Andų deivė Pachamama, garsėjanti vaisingumu bei gausiu derliumi, neleis išnykti šiai gražiai smėlio salai, neleis išnykti ir gal net globos dorų žmonių gerus darbus joje.
