Prieš tai, aišku, čia buvo atlikti kruopštūs archeologiniai tyrimai, suteikę naujos informacijos tiek apie šio piliakalnio, tiek apie netoliese esančių vietovių praeitį. Dabar žinoma, jog čia stovėjusį ir pietiniams kuršiams priklausiusį statinį juosė mediniai gynybiniai įtvirtinimai, saugojo pylimai su užtvaromis ir gilūs gynybiniai grioviai. Apie Kartenos pilį, stūksojusią pačiame aukštumos viršuje, o apačioje saugotą tekančios upės, savo 1253 metų raštuose rašė Kuršo vyskupas Heinrichas. Dabar manoma, jog pilis buvo sugriauta 1263-aisiais. Ją sunaikino, malšindami sukilusius kuršius, Livonijos ordino riteriai.
 |
| Laimutės Vasiliauskaitės-Rožukienės nuotr. /Nuo Kartenos piliakalnio gausu besižvalgančiųjų |
Salantų regioninio parko kultūrologas, istorikas ir archeologas Julius Kanarskas, aprodydamas Kartenos piliakalnį, pabrėžė, jog iš kitų jis išsiskiria labai patogia įsikūrimo vieta. Senovėje ji buvo nelengvai prieinama, taigi protėviams – Ceklio žemės gyventojams – visus įtvirtinimus ir paaukštinimus iškyšulyje tarp Minijos ir Kūlupio upių įrengti buvo ne taip jau ir sunku, pati gamta padėjo. Archeologiniai kasinėjimai atskleidė, jog pilies karkasas buvo rąstinis, o sienos pagamintos iš moliu aplipintų virbų.
O koks gi piliakalnis be legendos? Sklando jinai ir apie šį. Pasakojama, jog ant aukšto kalno prie Kartenos stūksojusią pilį, valdomą žemaičių valdovo, ne sykį yra puolę švedai ir rusai. Vienąkart priešai nesutarę, kuriems iš jų pirmiesiems šią pilį pulti, ir susimušę tarpusavyje. Jų kovas nuo pilies kuorų stebėjęs valdovas savo pavaldiniams sušuko: „Veizėkiet, kare tenaa! („Žiūrėkit, karas tenai!”). Nuo šio posakio vietovei ir prigijęs Kartenos vardas.
Patogiais laiptais užkopus į piliakalnio viršų, yra kur paganyti akis: atsiveria gražiausias slėnis. Ten, piliakalnio papėdėje, dabar sudarytos visos sąlygos karteniškiams rengti šventes ir šiaip kultūringai ilsėtis: sutvarkytas paplūdimys, įrengtos pavėsinės, pastatyti stalai, suoliukai, dviračių stovai, tualetas, norintiems maudytis – persirengimo kabinos. Automobiliams pasistatyti taip pat yra numatyta aikštelė.
Neužilgo lankytojus pakvies ir Imbarės piliakalnis
Tai – vienas didžiausių piliakalnių Šiaurės Vakarų Lietuvoje. X – XIII amžiuje ant jo stūksojusi pilis ten gyvenusių kuršių buvo laikoma itin svarbia. Aplink piliakalnį buvusioje gyvenvietėje archeologinių kasinėjimų metu aptikta gatvių sistema leidžia daryti prielaidą, kad jau ankstyvaisiais viduramžiais Imbarė jau turėjo šiokių tokių miestui būdingų bruožų. Ir apskritai piliakalnį supa kompleksas visais atžvilgiais reikšmingų objektų – senosios kultinės vietos, senovinis kapinynas, dvarvietė ir kt.
 |
| Salantų regioninio parko direkcijos archyvo nuotr./Darbu metu Imbare |
Istorikai mano, jog pilį kuršiai apleido per savo 1260 – 1263 metų sukilimą. XVI – XVII amžiuje ant Imbarės piliakalnio buvo įsikūręs dvaras, tačiau vėliau jis užėmė kitą teritoriją – ant netoliese esančios Dvarlaukio kalvos.
Dabar šis archeologinis kompleksas tvarkomas, tad netrukus žmonės nuo pilies aukštumos jau galės apžvelgti atsiveriančių apylinkių grožį. Lankytojų patogumui tiesiami nauji takai, įrenginėjami laiptai, tilteliai, užtvaros, statomi informaciniai stendai, rodyklės, suoliukai, daromos poilsio ir automobilių aikštelės.
Aišku, ši pilis taip pat turi savo legendų. Viena iš jų byloja, kad pilies valdovas turėjęs dukrą, kuri pamilusi pilies bokšte kalėjusį kryžiuotį ir padėjusi jam pabėgti iš nelaisvės. Už tai dukterį prakeikusi (žemaitiškai „inbarusi“) jos motina. Užkeikimo atsikratyti buvę galima tik vienu būdu: jeigu atsirastų koks drąsus smuikininkas, užsuktų pas nelaimingąją ir jai prisiektų amžiną meilę. Ir ką gi – vienąsyk toks drąsuolis ėmęs ir atsiradęs. Ilgai grojęs jis savo išrinktajai, liedamas jausmus, tačiau vienąsyk neištvėręs ir sugriežęs melodiją pro šalį traukusiam jaunimėliui. Deja, tuoj pat suveikęs prakeiksmas: pilis prasmegusi, kalne palikdama gilią duobę. O vietos gyventojai tą vietą ėmę vadinti Inbare. Žodis vėliau transformavosi į „Imbarę“ ir prigijo kaip piliavietės ir visos apylinkės pavadinimas.
Esama ir kitos legendos. Esą kažkada čia gyvenę švedai, dviejų brolių vadovaujami. Jie pasistatę pilies įtvirtinimus ir apjuosę šį statinį pylimu. Tačiau vėliau, jau praturtėję, pasidalinę pilį per pusę ir vienas nuo kito atsiriboję, supildami kitą pylimą – skersinį. Vienąkart vyresnėlis sumanė užgrobti jaunėlio pilies dalį ir kitus turtus. Patykojęs nužudė brolį ir iš pilies išvijo jam tarnavusius riterius. Pasigrobęs visa, kas iki tol priklausė broliui, pasuko atgal. Bet vos tik žengė per skersinį pylimą, prasivėrė žemė ir jis prasmego į jos gelmes su visu prisiplėštu geru. Nuo to laiko toje vietoje telkšo vanduo.
Visas slėnio grožis – kaip ant delno
Imbarės piliakalniu grožėjomės, užlipę į penkiolikos metrų aukščio apžvalgos bokštą. Į jį ėjome pėsčiųjų taku, besidriekiančiu nuo Kalnalio vietovėje esančios senovinės šv. Lauryno bažnyčios, ja iki soties prisigrožėję ir prifotografavę. Apžvalgos bokštas prieš septynerius metus iškilo regioninio parko direkcijos iniciatyva. Žvilgsnį nudžiugino nuo jo atsivėręs ne tik minėtojo piliakalnio, bet ir puikaus Salanto upelio slėnio vaizdas.
 |
| Laimutės Vasiliauskaitės-Rožukienės nuotr. /Apylinkės nuo Kalnalio apžvalgos bokšto atsiveria visu savo grožiu |
Kaip papasakojo regioninio parko direkcijos vyr. ekologė Asta Bagočienė, visa nuo bokšto matoma aplinka – kažkada besitraukusio ledyno suformuota. Tai jo dėka gimė 58 km. ilgio, apie puskilometrio pločio plokščiadugnis Erlos – Salanto – Minijos klonis. Salantų regioniniame parke yra pati vaizdingiausia šio klonio dalis, nusitiesusi 32 km. nuo Mosėdžio iki Kartenos šiaurės – pietvakarių kryptimi.
Salanto upelio slėnis garsus tuo, kad čia peri griežlės – reti Lietuvos paukščiai, įrašyti į Raudonąją knygą.
Pasak regioninio parko specialistų, bokštą kasmet aplanko daugybė poilsiautojų, traukiančių po šias vietoves automobiliais ir dviračiais. Prie šio statinio įrengti informaciniai stendai, pastatyti suoliukai, šiukšledėžės, nors pastarųjų kai kurie lankytojai tarsi ir nepastebi: meta popierius, butelius, maišelius, kur pakliuvo. Tad bokšto aplinką tenka nuolat švarinti, šienauti aplink augančias žoles, prižiūrėti čionai vedantį pėsčiųjų taką. Tiesa, kartais šiuos darbus padeda nudirbti iš rajoninės darbo biržos siunčiami gyventojai.
Senasis parkas pamažu tampa tikra poilsio oaze
Salantų dvaro parkas, įsikūręs ant vaizdingo Salanto upelio kranto, savo amžių skaičiuoja šimtmečiais. Manoma, jog pradžią jam galėjo duoti vietos didikų Vainų XVIII a. čia pasodinti vaismedžių sodai. Vėliau, nuo XVIII a. pab. iki XIX a. vidurio, Salantų dvarą valdė didikai Gorskiai, taigi ir jie galėjo jį užveisti. Juo labiau, kad vienas iš šios giminės atstovų, Konstantinas Gorskis (1823 – 1864) garsėjo kaip gamtininkas. Jo 1852 metais sudarytas dvaro valdos planas susidėjęs iš dviejų dalių. Šiaurės vakarinėje parko dalyje driekėsi tiesios alėjos, apsodintos medžiais, o šlaite su terasomis augo mišrūs medžiai ir vingiavo takai. Parke būta dviejų tvenkinių.
 |
| Salantų regioninio parko direkcijos archyvo nuotr./Salantu dvaro parkas |
Čia auga valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas – Salantų kaštonas. Manoma, kad jį, kaip ir kitus dvaro parko medžius, pasodino dvarininkas Konstantinas Gorskis. Tai pats storiausias Lietuvos kaštonas, jo skersmuo siekia 1,53 cm., apimtis – 4,8 m., o aukštis – 28 m.
Praeityje šeimininkų puoselėtą parką stipriai pakeitė istoriniai kataklizmai. Kažkada ant Salantos upelio kairiojo kranto stovėję Salantų dvaro rūmai buvo nugriauti per Pirmąjį pasaulinį karą. Parkas ypač nukentėjo sovietmečiu, kuomet negailestingai buvo kertama jo augmenija, asfaltuojami takai, įrengtas miestelio stadionas. Dvaro sodybos vietoje iškilo internatinė mokykla, šalia jos – žaidimų aikštelė, taigi kažkada buvusio parko harmonijos ir vientisumo nebeliko. O prie Salanto upės anksčiau veikęs malūnas buvo pertvarkytas į gyvenamąjį namą.
 |
| Salantų regioninio parko direkcijos archyvo nuotr./Salantu dvaro parkas |
Dabar šis parkas atnaujinamas: grindžiami pėsčiųjų takai, tvarkomi medžiai ir kiti želdiniai, gerinamas įėjimas į šią teritoriją. Netrukus lankytojus pasitiks sutvarkyti privažiavimo keliai automobilininkams ir dviratininkams, įrengti nauji tilteliai ir apsauginiai atitvarai, nauja apšvietimo sistema. Visur atsiras informacinių stendų, nuorodų, bus pastatyti patogūs suoliukai, šiukšlių dėžės, pasirūpinta tvenkiniais...
