Visų pirma – nepelnytai mažai žinomas Buivydiškių dvaras, kaip teigiama, vienas seniausių Vilniaus apylinkių dvarų, pastatytas ant specialiai supiltos kalvos. Pasidomėjusi dvaro praeitimi sužinau, kad dvaras minimas dar XV a. šaltiniuose, tik, žinoma, iš anų laikų nieko neišliko – dabar Buivydiškėse stovi daug naujesnis, klasicistinio stiliaus pastatas. Beje, jis dabar gerokai apleistas ir anaiptol nespindi prabanga, tačiau besidomintieji Lietuvos dvarais sutiks, kad Buivydiškių dvaro istorija itin spalvinga.
Štai ką matė ši dvarvietė: nuo XVI a. ilgą laiką Buivydiškių dvarą valdė didikų Radvilų šeima, vėliau jame įsikūrė pastatus išsinuomoję vienuoliai jėzuitai. Dėl skolų dvaras buvo užstatytas, pakeitė keletą savininkų, kol galiausiai jį nusipirko Rusijos imperijos karininkas Dmitrijus Buturlinas kuriam valdant dvarą nutiko tragiškas incidentas, atkreipęs ano meto visuomenės dėmesį į Buivydiškes.
1910 metais buvo paslaptingai nunuodytas Dmitrijaus sūnus, vienintelis paveldėtojas Vasilijus Buturlinas. Galiausiai buvo atskleista, kad vaikiną nunuodijo Buturlino svainio pasamdytas užsienietis gydytojas – štai kokia liūdnai pasibaigusi intriga! Buturlino giminaičiai gyveno dvare iki pat XX amžiaus pradžios.
Vėliau dvaro paskirtis buvo visai neromantiška – sovietmečiu čia veikė Buivydiškių tarybinis ūkis, vėliau – Buivydiškių aukštesniojo žemės ūkio mokykla, kuri galiausiai tapo Vilniaus kolegijos dalimi (Agrotechnologijų fakultetu). Dabar čia glaudžiasi dvi ugdymo įstaigos, tame pačiame pastate veikia Buivydiškių darželis ir pagrindinė mokykla.
Koridoriuje sutikta mokytoja, sužinojusi, kad domiuosi pastato istorija, maloniai pakviečia apžiūrėti dvaro-mokyklos patalpas ir lyg atsiprašydama nusišypso. „Griūvantis tas mūsų dvaras“, – prataria. Sutinku – pastatui žūtbūt reikalingas remontas, o kol kas bendruomenė išnaudoja tai, ką turi – skaisčiomis spalvomis ištapytose sienose išsaugoti senojo mūro fragmentai, o erdvus dvaro parkas mokyklos auklėtiniams puikiai tarnauja kaip futbolo aikštelė. Kažin, koks likimas dvaro laukia toliau?
Pro Buivydiškes teka Sudervėlės upelis, kurio tvenkiniai supa dvarą. Gamtos mylėtojams patiks šios apylinkės – aplink tvenkinius gražu pasivaikščioti visais metų laikais, dvelkia ramybe, vaikštinėjant po kalvotą parką net sunku patikėti, kad sostinės šurmulys – vos už kelių žingsnių! Matyt, gamtos pavilioti Buivydiškes renkasi gyvūnų draugai – atrandu, kad čia įsikūręs ir Vilniaus jojimo klubas, ir gyvūnų prieglauda „Lesė“.
Apylinkių gyventojai tvenkinius išnaudoja, kaip tik gali – juose žvejoja, o didžiausiame tvenkinyje vasarą net maudosi (ar švaru ir saugu, sunku pasakyti, bet, atrodo, vidurvasarį sukaitusiems buivydiškiečiams tai nė motais – teko matyti, kad karštą vasaros dieną ant kranto būna tiršta žmonių)…
Beje, ramus ir provincialus Buivydiškių veidas pamažu keičiasi – čia dygsta naujos statybos modernūs namų kvartalai, kurie vilniečiams pristatomi kaip kone tobula užmiesčio ramybės oazė tarp parkų ir tvenkinių vos už kelių žingsnių nuo tikrojo miesto. Kuo virs Buivydiškės ateityje, pamatysime, kol kas tai tebėra savotiškai įdomi gyvenvietė sostinės pakraštyje, sauganti mažai kam žinomą margą istoriją.
