Mergaitės gyvenimas buvo trumpas, tačiau kupinas sunkaus darbo ir didelių vilčių. 14-metė Beenish taip norėjo tapti medicinos sesele ar gydytoja, kad dažniausiai mokydavosi iki išnaktų. Kai dingdavo elektra, o Pakistane tai nutinka labai dažnai, mergaitei knygas apšviesdavo deglas. Savo klasėje ji visuomet buvo viena iš geriausiai besimokančių.
Beenish mirė ant savo tėvo Akbaro, dirbusio rikšos vairuotoju Lahoro mieste, rankų. Jis davė Beenish ir dviem jos seserims nuodų, o vėliau jų prarijo ir pats. Kol Akbaras nuodijo savo vyriausias dukras, trys jauniausi vaikai miegojo lovoje šalia jo.
Kai Akbaras ruošėsi išžudyti savo šeimą, jo žmona Muzammil lauke sėmė vandenį. Vyras porą sykių išsiuntė žmoną iš kambario, paprašydamas ką nors atnešti, kad galėtų įvykdyti savo planą. Moteris sugrįžo tuo metu, kai prabudo jos septynmetė neįgali dukra Kainat. Akbaras bandė ir jai įduoti nuodų, tačiau mažoji atsisakė juos praryti, sakydama: „Nenoriu, smirda. Nenoriu jų valgyti“.
Supratusi, ką jos vyras siekė padaryti, Muzammil pradėjo klykti, bandydama išgauti iš vyro atsakymą, kodėl jis ryžosi išžudyti savo vaikus. Vyras atsakė: „Daviau joms nuodų todėl, kad jei mes mirsime, jos be mūsų neišgyvens“. Tuomet Akbaras bandė įtikinti savo žmoną, kad ir ji privalo išgerti nuodų. Tačiau Muzammil nuodų neprarijo. Ji juos po kurio laiko išspjovė. Taip Muzammil pavyko išgyventi.
Nematomi vargšai
Pakistano parlamentaras neseniai pareiškė, kad savižudybės yra Dievo valia, o informacijos ministras vargingai gyvenančioms šeimoms patarė savo vaikus atiduoti į vaikų namus, jei jos neišgali tų vaikų išmaitintiPraleidusi kelias dienas ligoninėje, šiuo metu moteris gedi savo dukterų ir vyro, kuris, pasak Muzammil, visuomet buvo švelnus ir mielas, tačiau prislėgtas finansinių problemų ir prastos sveikatos. „Anksčiau jis niekada nieko nebuvo nuskriaudęs. Jis buvo toks rūpestingas ir mylintis. Tarp mūsų niekada nekildavo jokių konfliktų“, – verkdama BBC žurnalistui pasakojo pakistanietė.
Tačiau ji taip pat pabrėžė, kad vyras rimtai nesutarė su savo šeima dėl skolos, kurios pora negalėjo išmokėti. Dėl jos Akbaras nuolat pykosi su savo tėvais. Po paskutinių iš šių pykčių namo sugrįžęs Akbaras nužudė pusę šeimos ir pats nusižudė.
Skola, kainavusi tiek daug gyvybių, siekė 60 tūkst. Pakistano rupijų. T. y. apie 1 925 litus. Mirtyje, kaip ir gyvenime, Pakistano vargšai dažniausiai yra nematomi.
Akbaro šeimos istorija atsidūrė pirmuosiuose šalies laikraščių puslapiuose. Tačiau savižudybėms, kurias iššaukia skurdas, aprašyti vietos dažniausiai atsiranda tik keliose paskutinių laikraščių puslapių eilutėse.
Vienas iš didžiausių Pakistano laikraščių neseniai penkias savižudybes aprašė vos penkiose pastraipose.
Dievo valia
Muzammil gydęs daktaras, prof. Javedas Akramas BBC pasakojo, kad kiekvieną dieną susiduria su maždaug dešimčia bandymų nusinuodyti. „Seniau žmonės šokdavo iš pastatų. Dabar jie tiesiog išgeria nuodų, kurie yra labai pigūs“, – sakė J.Akramas.
Pasak jo, finansai neabejotinai yra svarbiausia daugelio mirčių priežastis. Kaip teigė profesorius, didžioji dalis nusižudančių yra didelį nepriteklių jaučiantys žmonės.
Žymi žmogaus teisių aktyvistė ir teisininkė Hina Jilani teigia, kad Pakistanas per daug pinigų skiria gynybai ir per mažai nepriteklių jaučiančių žmonių gynimui. „Kilus didelei isterijai dėl saugumo, pamiršome žmogų. Gėda, kad būdami branduolinė valstybė nesugebame pamaitinti savo žmonių“, – sakė H.Jilani.
Jungtinių Tautų teigimu, beveik pusė pakistaniečių valgo vos vieną kartą per dieną, nors per pastaruosius kelerius metus Pakistanas įvairios pagalbos, paskolų ir skolų atidėjimo forma gavo milijardus.
Alkaniems gali būti atleista už klausimą, kur dingo visi pinigai. Tačiau jų politinių lyderių atsakymai daug paguodos neteikia. Antai vienas Pakistano parlamentaras neseniai pareiškė, kad savižudybės yra Dievo valia. Tuo tarpu Pakistano informacijos ministras Qamaras Zamanas Kaira vargingai gyvenančioms šeimoms patarė savo vaikus atiduoti į vaikų namus, jei jos neišgali tų vaikų išmaitinti.
Tarsi nujautė mirtį
Muzammil dabar galės aprūpinti savo gyvus likusius vaikus. Po to, kai jos gyvenimo tragedija atsidūrė laikraščiuose, provincijos valdžia jai suteikė nemažą pašalpą. Už ją moteris planuoja pastatyti mažą namą ir pradėti verslą. Moters medicininės išlaidos yra apmokomos, jos gydytojas teigia ir toliau ketinąs ja rūpintis.
Tačiau Muzammil turės gyventi be savo vyro, kurį mylėjo, ir trijų vyriausių mergaičių. Pakistanietė prisimena, kad prieš mirtį jos dukterys buvo neįprastai rūpestingos savo motinai, ragindamos ją pailsėti ir labai daug padėdamos, nors paprastai namuose jos nesidarbuodavo.
„Tarsi jos būtų žinojusios, kad netrukus bus iš manęs atimtos“, – atsidūsta Muzammil.
