Dviese su kuprinėmis
Visą gyvenimą sutalpinę į 40 litrų kuprines, išsiruošėme paskaityti gyvenimo knygos. Šįsyk nutarėme skaityti Pietų Amerikos epizodą.
Tokią kryptį pasirinkome, nes čia nebuvome. Atstumai rodės nedideli, o šalys turi viską, ko reikia keliautojui – dviejų vandenynų pakrantes, kalnus, ugnikalnius, vienus didžiausių ežerų pasaulyje, senąją ispanų architektūrą, džiungles, skanų maistą bei gėrimus ir draugiškus žmones.
Gyvenimą sudėjome į nedideles kuprines, nes ketinome keliauti visuomeniniu transportu, daugiausiai autobusais, kelionėse būti savo gidais ir vedliais.
Toks kelionės būdas yra ir lengvas, ir sunkus. Smagus, nes kiekvieną dieną nežinai, kur būsi rytoj. Kur nori būti rytoj, nusprendi vakarop sėdęs prie žemėlapio ir kompiuterio.
Nedidelė kuprinė leidžia būti labai lankstiems – staiga sėsti į žmonių prikimštą autobusą, laivą ar net važiuoti motoroleriu. Su nedidele kuprine galima ir paėjėti vieną kitą kilometrą savęs labai nenuvarginant.
Smagu, kad gali akimirksniu keisti planus – jeigu kalnuose sugedo oras, gali leistis žemyn, kur šviečia saulė, o jeigu sužinojai, kad tavo planuotas objektas nevertas dėmesio, rinktis kitą. Keliaudami dviese nesame priklausomi nuo kelionės draugų nuotaikų ir pageidavimų.
Sunku, nes turi nuolat galvoti – kur važiuoti, kur išlipti, kur rasti, ką aplankyti. Dėl to važiuodamas autobusu ar vakare viešbutyje skaitai apie objektus, į kuriuos važiuosi, ar šalį, kurioje esi. Blogai atlikęs namų darbus, susimoki, nes žinojimas kainuoja.
Su žmona nusipirkome bilietus į Meksikos sostinę ir atgalinius bilietus iš Panamos sostinės. Bilietų datos rodė, kad kelionėje galėsime praleisti 9 savaites. Tai bus didžiausia mūsų gyvenimo kelionė.
Prieš išvykdami rudens vakarus leidome skaitydami knygas apie minėtas šalis ir žiūrėdami „youtube“sukauptus kitų keliautojų įspūdžius. Deja, tai labai prasta produkcija, gal tik 10 procentų yra gražiai nufilmuoti ir sumontuoti reportažai. Daugelis kitų autorių stengiasi ne parodyti šalį, o save, pasimėgauti ne gamtos, o savo grožiu.
Bailieji amerikiečiai
Geriausia informaciją rinkti tinklalapiuose ir jų forumuose, tokiuose kaip lonelyplanet.com, arba pasinaudoti vietiniais kiekvienos šalies tinklalapiais, kurie yra ne tokie komercializuoti kaip tripadvisor.com. Puikus informacijos šaltinis yra feisbukas ir jam esančios grupės, tokios kaip „Backpacking Central America“ arba „Panamerican travelers association“. Čia keliautojai mielai dalijasi informacija ir atsako į bet kurį pateiktą klausimą.
„Tripadvisor“ yra neblogas tinklalapis vien dėl gausaus forumo. Tačiau turėkite galvoje, kad daugelis komentatorių yra amerikiečiai, paniškai bijantys Centrinės ir Pietų Amerikos. Jiems šios šalys atrodo pilnos pavojų.
Beje, amerikiečių baimės yra didžiulės, tad keliaudamas po bet kokį kitą žemyną – Afriką ar Aziją, kartais skaitysi jų komentarus apie tai, kaip ten viskas baisu: keliauti, vairuoti automobilį, valgyti.
Kolega keliautojas Audrius Sutkus, Amerikas pervažiavęs nuo Ušujos iki Aliaskos, sakė sutikęs daug amerikiečių, kurie stebėjosi, kad jis pervažiavo Lotynų ir Centrinę Ameriką ir stovi prieš juos sveikas bei gyvas.
Ar labai baisu?
Per 9 savaites mes nepatyrėme jokių pavojų, mūsų niekas neapvogė, neapiplėšė, negrasino. Žinoma, nebuvome tokie atsipūtę kaip kitose pasaulio šalyse, pavyzdžiui, Azijoje.
Galvojome, kur eiti ir kur ne, kur galima apsigyventi, o kur ne. Panašiai kaip Afrikoje. Taip, čia yra tam tikrų rajonų, kuriuose geriau nesilankyti. Arba bent jau nesilankyti naktį.
Rinkdamasis viešbutį perskaitai apie to miesto kriminogeninę situaciją. Pavojingesniame mieste tenka rinktis brangesnį viešbutį geresniame rajone, kad galėtum vakare išeiti pasivaikščioti, nueiti į kavinę. Taip elgėmės Salvadoro sostinėje, kuri garsėja dideliu nusikalstamumu.
Pro autobuso langą
Į didmiesčius, kurie yra labai kriminogeniški ir juose bėra jokių įdomybių, mes ten neužsukdavome. Pavyzdžiui, Managvą, Gvatemalos miestą, Jan Hosė matėme per autobusų langus.
Lygiai taip pat pervažiavome visą Hondūrą. Tas visas Hondūras – tai apie 150 kilometrų. Kolegos keliautojai mus atkalbėjo nuo vizito Hondūre, o ypač vakarinėje pakrantėje. Pasak jų, ten tikrai turistui nėra ką veikti. O į rytinę pakrantę neketinome važiuoti, nes ten rekomenduojama apsilankyti tik salose arba senoviniame… mieste. To mums nereikėjo. Tad su Hondūru labiausiai susipažinome muitinėje. Ji buvo pati keisčiausia iš visų šalių. Buvome priversti dvi valandas stovėti eilėje prie dviejų pareigūnų, kurie nuskenavo mūsų pirštų atspaudus. Po to per porą valandų pasiekėme Nikaragvos sieną.
Sapatistų valdose
Savotiškai įdomu buvo važiuoti autobusu Meksikoje, kai artėjant prie Gvatemalos sienos patekome į sapatistų valdomą teritoriją. Čia kabėjo raudonos vėliavos, agresyvūs užrašai.
Keliai buvo beveik tušti, jie driekėsi per džiunges ir baisias, skurdžias gyvenvietes. Sapatistai – Meksikos sukilėliai, iš dalies kontroliuojantys teritoriją prie Gvatemalos sienos. Sakoma, kad iš jų galima tikėtis visko. Na, bet mums pasisekė.
Sprogimai – kasdienybė
Atvažiavę prie Gvatemalos sienos ir išėję iš Meksikos teritorijos išgirdome šaudymus. Gvatemalos pusėje matėsi kylantys dūmai. Buvo smalsu ir nelabai jauku. Priėjus arčiau paaiškėjo, kad tai vietiniai gyventojai linksminasi šaudydami fejerverkus, kurie labai savotiški – ilga deganti juosta, kurioje kas keliasdešimt centimetrų yra nedideli sprogstantys užtaisiukai.
Tokie sproginėjimai mus lydėjo per visą Gvatemalą. Jau vėliau, apsigyvenę Atitlano ežero pakrantėje, girdėjome ne šaudymus, o sprogimus. Ištisomis dienomis, nuo ryto iki vakaro, vietiniai linksminosi sprogdindami. Garsas didelis, net ausis užgula, atrodo, lyg būtų sprogusi granata ar mina. Vaizdo jokio, tik dūmelis pakyla toje vietoje. Ko gero, vietinis jaunimas sprogdinamas savadarbius sprogmenis taip linksminasi. Panašios tradicijos buvo ir Nikaragvoje, tačiau važiuojant piečiau sprogimai nutilo.
Visą mūsų kelionę galima suskirstyti į tematinius etapus. Pavyzdžiui, Meksikos pradžioje buvo architektūros etapas. Žavėjomės Puebla, Ohoka, San Kristobal del las Kasas ir Meksikos sostinės grožybėmis.
Tuomet prasidėjo senovės miestų, šventyklų, kitaip sakant, griuvėsėlių etapas. Pradėjome nuo Monte Albano, lankėmės Palenkėje, po to Tikalyje. Pastarasis senovinis mietas Gvatemalos džiunglėse paliko didžiausią įspūdį – gal dėl piramidžių didumo, gal dėl jas supančios įspūdingos gamtos.
Ežerai ir ugnikalniai
Galima sakyti, turėjome ir ežerų bei ugnikalnių etapą. Jie turi daug bendro, nes didžiausi ežerai atsirado ugnikalnių krateriuose. Gyvenome prie Atitlano – vieno gražiausių pasaulio ežerų. Bent jau taip kažkas jį įvertino. Ežeras gražus tuo, kad jame „gyvena“ du dideli ugnikalniai, supa kalnai ir įdomūs pakrančių miesteliai. Dar vienas įspūdingo dydžio ežeras – Nikaragvos. Jo viduryje yra Ometepės sala, o joje stūkso du ugnikalniai.
Ugnikalnių čia gausybė. Kiekviena šalis giriasi, kad turi po 9 veikiančius ir porą dešimčių neveikiančių ugnikalnių. Dauguma šalių yra seisminėje zonoje, tad žemės drebėjimai čia kasdienybė. O turizmo agentūros vilioja turistus organizuojamais kopimais į ugnikalnius. Buvome prie dviejų. Pirmasis buvo šalia Antigvos miesto Gvatemaloje. Užsiropštėme gal į 1 800 metrų aukštį. Stovėjome šalia veikiančio ugnikalnio, girdėjome jo agresyvų urzgimą, matėme pasispjaudymą akmenimis. Buvo kiek nedrąsu, bet labai įspūdinga. Netoliese tyliai rymojo kitas gražuolis ugnikalnis, į kurį agentūros siūlo dviejų dienų kopimo turus.
Dar vienas mūsų aplankytas ugnikalnis buvo šalia Grenados miesto Nikaragvoje. Prie pat jo viršūnės galima privažiuoti automobiliu ir iš automobilių stovėjimo aikštelės žvelgti žemyn į kunkuliuojantį lavos katilą. Jausmas įdomus – jauti stiprų sieros kvapą, garus, sklindantį karštį, o lava, atrodo, prie pat. Tačiau iš tikrųjų ta pragaro skylė yra vieno kilometro gylio.
Alus, marihuana ir gitara
Ugnikalnių etapą mūsų kelionėje keitė paplūdimių dienos. Keletą dienų praleidome Zipolitės miestelyje Meksikoje. Tai labai laisvas ir demokratiškas pakrantės miesteliukas, turintis bene penkių kilometrų ilgio pliažą. Visas jis skirtas nudistams, tačiau nenorintieji nusirengti čia jaučiasi lygiai taip pat puikiai. Paplūdimiu dažnai praeina meiliai rankomis susikabinę vaikinai, tačiau tai nieko nestebina. Pakrantė nusėta įvairių viešbutėlių ir kavinių. Prabangos čia nerasi, viskas labai paprasta, kainos humaniškos, kurortas skirtas tikrai ne „Lexus“ savininkams, o laisvamaniškai tautai, mėgstančiai alų, marihuaną ir gitarų muziką.
Kitas mūsų išbandytas paplūdimys – Las Penitas Nikaragvoje. Tai labai ramus žvejų kampelis, taip pat turintis kelių kilometrų ilgio paplūdimį. Čia irgi demokratiška publika. Niekas nedemonstruoja savo apdarų. Drabužis vienintelis – maudymosi kostiumėlis, gėrimas – alus, sportas – banglentė.
Paskutinė vieta prie vandens – Atlanto vandenyno pusėje, Panamose esančios Bocas del Toros salos. Jų čia keliasdešimt, viena netoli kitos, tarp jų kursuoja vandens taksi, galima nuplaukti ir baidare. Čia gali rinktis – gyventi miestelio centre tarp restoranų arba užsidaryti saloje, kurioje nėra nė vieno kelio, nė vienos parduotuvės.
Gyvenimas džiunglėse
Ir paskutinis teminis etapas – džiunglės. Visą rytine Centrinės Amerikos pakrante driekiasi džiunglių linija. Ji prasideda Belize ir driekiasi iki pat Kolumbijos. Daugeliu atvejų tai yra neišvažiuojamos vietovės, retus pakrantės miestelius galima pasiekti tik laivais.
Mūsų žygyje džiunglės prasidėjo Kosta Rikoje. Ši šalis iš visų išsiskiria žaluma. Gamta tiesiog spindi, ryškios spalvos glosto akį. Apsilankėme Tortugero parke. Jis šiek tiek priminė mūsų Rusnės regioną su daugybe kanalų vietoj kelių, su daugybe laivų ir daugybe džiunglių. Į šią pakrantę atplaukia neršti dideli jūriniai vėžliai. Deja, nesutikome nė vieno, nes buvo ne tas metas.
Gamta čia labai graži, eini kilometrus tuščiu juodo smėlio paplūdimiu, nesutikdamas nė vieno žmogaus, o akys džiaugiasi gamta. Maudytis čia nerekomenduojama, nes turistus kartais užpuola rykliai.
Mūsų kelionės finišas turėjo būti Panamos mieste, po 9 savaičių. Tačiau mes aplenkėme savo grafiką, nes kai kuriose šalyse praleidome mažiau laiko nei planavome, taip pat „skipinome“ Belizą ir Hondūrą.
Tad artėdami prie finišo supratome, kad mums lieka dar dvi savaitės. Įlindome į kompiuterius ieškodami pigių skrydžių į aplinkines salas ir šalis. Ir radome. Nusipirkome du bilietukus į Kolumbiją, kuri buvo didžiausias mūsų kelionės delikatesas. Bet apie tai – kitame straipsnyje.
Apie pinigus
Daugeliui labai rūpi, kiek mes išleidome, kiek kainuoja tokia ilga kelionė, „iš kur jie gauna tiek pinigų“?
Keliaudami stengiamės, kad per vieną dieną dviese vidutiniškai išleistume ne daugiau kaip 100 eurų. Tai ir pavyksta. Jeigu vieną dieną išleidžiame daugiau, tai kitą dieną išlaidas sumažiname. Jeigu vieną dieną nueiname į restoraną, tai kitą dieną valgome gatvės maistą ar žmona pagamina gardžias salotas iš vietinių vaisių ir daržovių, kurių čia gausu ir kurie yra pigūs bei labai skanūs.
Gyvenome svečių namuose, viešbučiuose, kurie booking.com įvertinti ne mažiau nei 8 balais. Didelių reikalavimų nakvynei neturime, svarbu, kad būtų švaru, privatus dušas, tualetas, ventiliatorius arba kondicionierius ir svarbiausia – kuo geresnis „wi-fi“. Mat kiekvieną dieną po kelias valandas skyrėme darbui.
Daugelyje šalių už vieną naktį mokėjome apie 25 eurus. Pigiausia nakvynė – Kolumbijoje, kuri pakelės motelyje atsiėjo 7 eurus, brangiausia – Flores saloje – 70 eurų. Su nakvynėmis, kaip ir su maistu: jeigu vieną kitą dieną leidi sau daugiau, tai po to leidi mažiau ir t. t. Norint išleisti dar mažiau, galima taupyti gyvenant svečių namuose bendruose kambariuose, kuriuose nakvoja po 6–10 žmonių. Tokiose vietose nakvynė žmogui kainuoja keli eurai. Tačiau tai palikome jaunimui.
Pigiausios šalys – Meksika ir Nikaragava. Nelabai brangu ir Gvatemaloje. Tačiau Kosta Rikoje išlaidauti teko panašiai kaip Prancūzijoje. Panama – šiek tiek pigesnė, tačiau tikrai ne ką pigiau nei Lietuvoje.
Kelionės autobusais kainavo labai skirtingai. Meksikoje važiavome labai gerais autobusais, tačiau bilietų kainos nebuvo mažos. 100 kilometrų kelionė kainavo vidutiniškai 8–10 eurų. Panašios transporto kainos ir Panamoje, ir Kosta Rikoje. Pigiausias transportas Nikaragvoje.
Gvatemaloje viskas priklauso nuo to, kokiu transportu važiuosi – jeigu vietiniu „čikenbusu“, kelionė kainuos 1–2 eurus, jeigu rinksies patogesnį pirmos klasės autobusą, kainuos brangiau. Panašiai ir kitose šalyse.
Pigiausia keliauti vietiniais autobusais. Jie nėra labai patogūs, nėra greiti, dažnai sustojantys, tačiau gali pabendrauti su vietiniais žmonėmis, jei tik susikalbi ispaniškai.
Važiuodamas pirmos klasės autobusais arba turistiniais „šatlais“ pabendrauji su tokiais pat keliautojais iš viso pasaulio.
Bene patys brangiausi yra turistiniai autobusai, kurie veža nuo viešbučio iki viešbučio, vairuotojai padeda įveikti sienas ir pan.
Žmonės šiose šalyse yra gana šilti ir malonūs. Labiausiai rūstūs mums pasirodė meksikiečiai. Smagiausiai bendravo Nikaragvos ir Salvadoro gyventojai. Daugelyje paminėtų šalių sunku susikalbėti angliškai, čia labai praverstų ispanų kalba. Tačiau Kosta Rikoje ir Panamoje jau nemažai žmonių kalba angliškai.
Maistas visose šalyse manęs nežavėjo. Pernai keliavome po Pietryčių Aziją – maistas ten gerokai skanesnis ir pigesnis.
Tačiau Amerikoje galėjome pasimėgauti šviežiomis sultimis, skaniu alumi ir vietinės gamybos romu. Po dviejų savaičių atostogų iš aštuonių pasaulio šalių parsivežėme kalną įspūdžių, tad jais su jumis dalinsiuosi ir kituose savo straipsniuose.
