„Laisvė“ – tvirtai taria broliai Os Gemeos, paklausti, kas juos įkvepia kurti. Ir priduria: „Daug išmokome keliaudami, sutikome įvairiausių žmonių ir kultūrų“.
Sapnų vizijomis išreikštais darbais neišskiriami menininkai jau 20 metų įkvepia gyvybės niūrioms San Paulo sienoms.
Į šį miestą atvykome penktą mano kelionės Brazilijoje dieną. Koks bus kitas lankytinas taškas po Rio de Žaneiro ilgai svarstyti neteko.
7 metus užsitęsęs pažadas San Paule aplankyti ten gyvenantį draugą, duoda mūsų nuo aplinkybių priklausomam maršrutui postūmį – važiuojame didžiausio Brazilijos miesto link.
Nekantrauju išvysti betonines džiungles, regėtas tik dokumentiniuose filmuose. Pakeliui galvoju, kas gali traukti žmones į 11 mln. gyventojų maitinantį smoge paskendusį miestą, keistai nuo jūros nutolusį apie 100 km.
Po 7 valandų kelionės mus pasitinka plačiai besišypsantis Denisas. Jo teigimu, San Paulo miestas, net tokį senbuvį kaip jis, gali nustebinti kasdien. Mane šis megapolis sužavi iškart – dar tik pirmi šimtai metrų, o miesto energija skverbte skverbiasi, be to, jauti, kad čia – kur kas saugiau nei Rio de Žaneire.
San Paule praleisti nutarėme tik tris dienas, tad nieko nelaukusios geriame miestą į save.
Gyvenimas ant miesto sienų
Žinojau, kad San Paulas garsus savo grafičiais. Bet nesitikėjau, kad juos galima rasti kone ant kiekvieno namo kampo. Vien dėl spalvingų piešinių ir užrašų miesto gatvės tampa gyvos, pilnos istorijų, žinučių, formų ir spalvų.
Pravažiuojame pastatą, kurio sieną margina augalais nupieštas paveikslas. Kertame visų nekenčiamo virš miesto pastatyto greitkelio kolonas – kiekviena jų turi savo personažą ir charakterį.
San Paulo architektūra iš tiesų slegianti ir sunki. Pakeliui – daug apleistų, apgriuvusių namų. Bet gatvės menas tokiems miesto trūkumams suteikia neįtikėtinai daug žavesio.
Pagaliau pasiekiame 23 de Maio alėją, kur išsižioti priverčia įspūdingo dydžio garsiųjų brolių dvynių Os Gemeos darbas. „Jis simbolizuoja miesto valdžios atsiprašymą“, – paaiškina Denisas. Ir tuoj pat papasakoja visą istoriją.
Prieš grafičius nusiteikusi miesto valdžia ėmė masiškai ir be atrankos naikinti priešinius ant sienų – tiesiog dažė juos pilkai. Natūralu, kad tai kėlė menininkų pyktį.
Neiškentę atviro teroro broliai Os Gemeos ant vienos iš megapolio arterijos sienos nelegaliai nutapė 60 metrų ilgio paveikslą. Ilgai nelaukus valdžia jį, žinoma, uždažė. Taip parodydama, kad netoleruos jokių grafičių.
Tačiau nesitikėjo, kad įspūdingo gyventojų pamilto darbo sunaikinimas sukels tikrą nepasitenkinimo bangą mieste. Tuo pačiu laikotarpiu Os Gemeos populiarumas ėmė gana stipriai plisti didžiuosiuose pasaulio miestuose ir metė rimtą šešėlį San Paulo valdžiai.
Galiausiai, atsiprašyti menininkų teko pačiam merui. Maža to, jis sutiko finansuoti naują Os Gemeos piešinį mieste. Tačiau Os Gemeos nesustojo – reikalavo pataisų, leidimų ir laisvės visiems San Paulo menininkams. Nors grafičių autorių ir valdžios kovos tęsėsi ir toliau (greičiausiai jos niekada ir nesustos), tačiau nuo to laiko pilkai betoninio miesto įvaizdžio San Paulas atsikratė – mieste šiuo metu daug spalvingų piešinių.
„Tai žvėris, augantis be jokios kontrolės. Norime pabėgti nuo San Paulo chaoso, todėl renkamės grafičius“, – yra sakę broliai Os Gemeos. Belieka jiems už tai padėkoti. Nes be grafičių San Paulas būtų visiškai kitoks.
Sekti „We Are Molicheras“ nuotykius galite feisbuke.
