E.Garnelytės nuotr./Vietinių ir turistų itin mėgstami „pintxos“ |
200-asis miesto gimtadienis prasidėjo vėliavos pakėlimu šeštadienio vidurnaktį, kuomet nuskambėjo pirmieji būgnų garsai. Jie nenutilo nė minutei iki sekmadienio vidurnakčio, kai miesto vėliava buvo nuleista, o šventė baigėsi.
E.Garnelytės nuotr./Šventės atidarymas |
Tamborada, pažodžiui išvertus iš ispanų kalbos, būtų kažkas panašaus į „būgninės“ – bene didžiausia ir svarbiausia San Sebastiano šventė. Šventė žavi tuo, kad neturi kažkokios didelės prasmės.
E.Garnelytės nuotr./„Tamborrada“ miesto centre |
„Vieni gali sakyti, kad tai patriotiškumo išraiška, kiti, kad taip paminimi istoriniai faktai ir prisimenamas palikimas, bet tiesa yra tokia, kad būtent ši šventė atsirado tiesiog dėl noro linksmintis. O jaunimui tai dar viena proga išgerti“, – sako Iñaki, daugiau nei dešimtmetį buvęs vienu iš gausybės eisenų dalyvių.
Kas ta tamborada“? Prieš du šimtus metų Napoleono kariuomenei įsiveržus į Baskų kraštą, pastariesiems į pagalbą suskubo anglai ir portugalai. Ši kompanija iki pamatų sudegino miestą ir pasišalino. Dėl šios priežasties dabar čia yra du senamiesčiai – „Casco viejo“ ir „Antiguo“.
Tai – du rajonai, pastatyti skirtingu metu, bet turintys panašų pavadinimą.
E.Garnelytės nuotr./Šventės metu vyrai persirengia virėjais, moterys – vandens nešėjomis |
Taigi jau gerą šimtmetį baskai mini miesto sudeginimo metines surengdami didžiulę šventę, kurios metu dalis žmonių persirengia kariškiais, dalis virėjais bei vandens nešėjomis. Šventės metu skirtingos miesto bendruomenės organizuoja eisenas, keliauja vien per savo rajonus, kur groja miesto himną, dainuoja liaudies dainas. Tačiau svarbiausias yra būgnų skambesys.
E.Garnelytės nuotr./Vaikų „tamborrada“ |
Tad tamborada yra muzikantų eisena, kurios metu jie dainuoja, kartais šoka ir sustoja prie savo bendruomenių būstinių išreikšti joms padėką už buvimą kartu.
Šiais metais tokių bendruomenių buvo per 600. Be to, būgnais mušė ir gatvėmis ėjo dar ir vaikai. O jų buvo apie 5000. Šventės metu dangus nepagailėjo stipraus lietaus ir vėjo, todėl vienu metu svarstyta atšaukti mažųjų pasirodymą. Galiausiai nutarta, kad vaikams mušti būgnais bus ir džiaugsmas, ir garbė, todėl galiausiai eisena įvyko.
„Mes labai linkę burtis į bendruomenes, dėl to mieste nėra vienos tamborados. Bendruomenės skirstosi įvairiai, jos gali būti susijusios per maistą, sportą ar kitus dalykus“, – pasakoja Mirari.
E.Garnelytės nuotr./Muzikantai |
Iñaki priduria, kad vieno rajono bendruomenė neina į kitos teritoriją. Panašus skirstymasis į grupes būdingas baskams ir ne švenčių metu.
Kiekviena bendruomenė, nepaisant to, kad groja tas pačias dainas, kurias mokosi tris keturias savaites prieš šventę, turi savo aprangą. Visi dalyviai persirengia taip pat, tačiau juos vienus nuo kitų skiria įvairūs simboliai – skirtingos emblemos ant virėjų švarkų ar skirtingos „prancūzų“ karininkų kepurės.
E.Garnelytės nuotr./Dalyviai |
Be skirtumų, egzistuoja ir tai, kas jungia visus žmones, tai – meilė ir ištikimybė San Sebastianui. Gegužės 31-osios gatvėje susirinkusi minia akimirkai nutyla. Dirigentas prašo tylos minute pagerbti vienintelę miesto gatvę, kuri prieš du šimtus metų kilusio gaisro metu nesudegė. Urgulo kalno papėdėje prisišliejusi gatvė buvo paskutinė, prie kurios sėlino ugnis, tačiau ją spėta užgesinti.
Po tylos minutės trenkia būgnai, gaudžia trimitai ir visa minia gieda miesto himną:
„Sebastian bakar bat,
Da zeruban
Ta Donosti bakar bat
Munduban.
Zer santuba ta!
Zer erriya ta
Zar gaur egun guziko alegriya!“ (Euskera kalba)
Lietuviškai smabėtų maždaug taip: „Yra vienintelis San Sebastianas danguje ir vienintelis San Sebastianas pasaulyje. Jis šventas, jis mūsų, šiandien mus aplankė džiaugsmas!“
E.Garnelytės nuotr./Šventės uždarymas |
Šioje vietoje pradeda lįsti politika ir Baskų krašto padėtis Ispanijos karalystėje, visi širdies sopuliai, vienaip ar kitaip paveikiantys bet kurį baską ir padalijantys žmones į priešingas stovyklas. Tačiau tamborada – tai vieta ir laikas, kur susitinka skirtingi to paties miesto žmonės, siekiantys saugoti savo miestą.