Važiuodama į šiaurinę Rusijos sostinę Sankt Peterburgą jaudinausi kaip prieš pasimatymą. Tiek girdėjusi apie šio miesto grožį ir aurą, buvau tikra – vos išlipsiu iš traukinio, tuoj pat ir visam gyvenimui įsimylėsiu šį miestą. Ar taip nutiko? Ne... Gal tam paprasčiausiai pritrūko laiko, todėl esu tikra, kad į Peterburgą sugrįšiu dar ne kartą.
Išlipus traukinių stotyje apėmė keistas jausmas – viskas čia atrodė paprasta ir stebuklais net nekvepėjo. Važiuojant viešbučio link supratau viena: vairuoti automobilio šiame mieste net labai nesinorėtų, nes eismo spūstys atrodė nesibaigiančios.
Jokių dangoraižių
Kartais atrodė, kad vienas Peterburgo pastatas yra tokio ilgio, kaip pusė kurios nors Vilniaus Senamiesčio gatvelės.
Tačiau netrukus pajutau, kad Sankt Peterburgas mokės ir maloniai nustebinti. 1703 metų gegužės 27 dieną Rusijos caro Petro I įkurtas miestas pasirodė pavydėtinai vientisas – jokių stiklinių dangoraižių ar naujai pastatytų, visiškai senamiestyje nederančių namų. Ir nors Sankt Paterburgo vyriausybė yra išsakiusi pageidavimą iš Vilniaus pasimokyti paveldo apsaugos subtilybių, man pasirodė, kad čia galioja griežtos taisyklės ir niekas iki šiol nesiveržia sulaužyti apie 300 metų senumo nuostatos, kai reikalauta, jog pastatai nebūtų aukštesni už Žiemos rūmus.
Daugelis namų fasadų, ypač tie, kuriuos matai važiuodamas pagrindinėmis Sankt Peterburgo gatvėmis, plaukdamas laivu turistiniu maršrutu, atrodo tik vakar nudažyti. Atnaujinimo darbai Peterburgą buvo apėmę ruošiantis 300-ajam miesto gimtadieniui. Tačiau įsižiūrėjus į šių pastatų langus apima jausmas, kad kad nemaža dalis pastatų, dailių iš lauko ir turinčių turtingą istoriją, stovi tušti, gyvenimas verda nebent pirmuosiuose jų aukštuose.
Senųjų rūmų didybė vis dėlto negali nežavėti. Kartais atrodė, kad vienas Peterburgo pastatas yra tokio ilgio, kaip pusė kurios nors Vilniaus Senamiesčio gatvelės, o kvartalas tokio dydžio, kaip bet kuris Lietuvos sostinės miegamasis rajonas.
Tiltų didybė
Labiausiai šiame mieste norėjau pamatyti naktį pakeliamus tiltus. Nepamiršau, kad šis miestas turi sukaupęs didžiulį meno kūrinių lobyną, bet naktį apšviesti tiltai, pakilę virš Nevos, man atrodė tai, be ko Sankt Peterburgas būtų ne Sankt Peterburgas.
Ir man pavyko. Ne tik pamatyti kylančius tiltus tiek nuo kranto, tiek plaukiant laivu, bet ir nusileisti į vieno iš tiltų atramą – „koją“. Nevos gylis šalia šio tilto yra apie 9 metrai, o mes nusileidome į 10 metrų gylį. Užplūdo išties keistas jausmas...
 |
| Violetos Grigaliūnaitės nuotr./Pakeliami tiltai jau nuo seno yra vienas iš Peterburgo simbolių. |
Žemyn į Troickio tilto (Троицкий мост) vidų lydintis darbuotojas pasakojo apie tilto mechanizmus, siurblius, pakeliančius tilto dalį, kad galėtų praplaukti dideli laivai. Laivybos sezonas Nevos upe prasideda balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje, tai priklauso nuo oro sąlygų. Pernai sezonas atidarytas balandžio pabaigoje, šiemet – tik po gegužės 9-osios švenčių.
Ir nors tiltai pakeliami visada tuo pačiu metu, apie 1.30 val., procesą prižiūrintys darbuotojai atlaidžiai šypsosi – smalsuolių, kurie nespėja grįžti į jiems reikalingą krantą vis dar pasitaiko. Kaip ir skubančių paskutinę akimirką pereiti ar pervažiuoti tiltą. Todėl likus keliolikai minučių iki tilto pakėlimo darbo imasi apsaugos darbuotojai – sustatomos tvorelės, žmonėms ir automobiliams paprasčiausiai neleidžiama judėti tiltu.
Laivyba klesti
Suvaidinusi vieną pagrindinių vaidmenų 1917 metų revoliucijoje „Aurora“ tebestovi išdidi.
Per vieną naktį po pakeliamais Nevos tiltais praplaukia nuo kelių iki trisdešimties didelių laivų, kuriems plaukti dieną trukdo per žemi tiltai. Naktį, kai stebime tilto pakėlimą, praplaukti turi net 29 laivai. Tiesa, šis reginys nėra toks įspūdingas, kaip tikėjomės. Laivai – krovininiai, tad tamsioje upėje nelabai ir matomi, nežiba įvairiaspalvėmis švieselėmis, kaip pramoginiai laiveliai.
Pastarųjų miesto upėse ir kanaluose – begalė. Vieni visai maži, kiti – dideli. Peterburgiečiai juokauja: vasarą spūstys jų mieste susidaro ne tik gatvėse, bet ir vandenyje.
Pakrantėje yra ir restoranų, įsikūrusių laivuose, net sporto salė. Taip pat vienoje pakrantėje stovi legendinė „Aurora“. Suvaidinusi vieną pagrindinių vaidmenų 1917 metų revoliucijoje ir šiandien „Aurora“ stovi išdidi, tebelankoma turistų.
Meno šedevrai
Neišsemiamais Ermitažo lobias gėrėtis galima būtų bent kelias dienas. Užburia ne tik meno kūriniai – paveikslai, skulptūros, milžiniškos dekoratyvinės vazos, bet ir rūmų sienų, lubų dekoras. Ermitaže dirba net per 200 restauratorių, kurių darbas – atnaujinti rūmų vidaus dekorą, papilkėjusį nuo laiko dulkių.
Puošnumu pribloškia ir Rusijos valdovų pastatyta vasaros rezidencija Peterhofe. Milžiniško skaičiaus turistų sulaukiantis objektas žėri auksu. Rūmų puošybos elementai išraižyti iš liepos medienos, o paskui padengti aukso sluoksniu, kuris plonesnis už žmogaus plauką.
 |
| Violetos Grigaliūnaitės nuotr./Fantastiški fontanai Peterhofe |
Turiu prisipažinti, kad ilgai vaikščioti tiek Ermitažo, tiek Peterhofo salėmis ir koridoriais paprasčiausiai nepakako laiko. Todėl vargu ar išvardinsiu matytus meno kūrinius. Užtat puikiais atsimenu ir visiems, kas tik nori klausyti, pasakoju apie įstabaus grožio fontanus, puošiančius Petergofo parką.
Nuolat apgailestaudama, kad Vilnius vis dar neturi įspūdingų vasariškų puošmenų, galėjau tik aikčioti žiūrėdama į švytinčias vaivorykštes, saulės spinduliams apšviečiant trykštantį vandenį. Fontano viduryje priešais Peterhofo rūmus stovi auksinis Samsonas, o pats parkas – prižiūrėtas ir išpuoselėtas, nors gegužės viduryje tikrasis turistinis sezonas dar nėra prasidėjęs.
Naujas uostas ir bevizis 72 valandų režimas
Ir kas žino, gal man ten pasivaidens vieniša Raskolnikovo dvasia...
Turistai Sankt Peterburgą mėgsta. Skaičiuojama, kad per metus jų čia apsilanko net iki 7 mln. Specialiai keleiviniams laivams miestas pastatė beveik pusę milijardo eurų kainavusį uostą. Anksčiau jiems buvo skirta vietos pramoniniame uoste, dabar keltai, kruiziniai laineriai švartuojasi uoste šalia specialiai supiltos salos.
Jau apie dvejus metus veikiantis uostas 2011 metais sulaukė 214 kruizinių laivų ir 113 keltų, kuriais atplaukė per 520 tūkst. keleivių. Šiemet skaičiai, planuojama, augs, nes Sankt Peterburgas turistus vilioja ne tik savo turtais, bet ir galimybe be vizos pamatyti gabalėlį Rusijos.
Jūra į Sankt Peterburgą atplaukę turistai turi teisę 72 valandas be vizos lankytis Rusijoje. Trijų parų kai kuriems atvykėliams užtenka ne tik apžiūrėti Peterburgą, bet ir dienai nuskristi į Maskvą.
Uostas savo modernumu daro įspūdį. O grįžus į miestą pasijuntu lyg grįžusi bent 20 metų atgal – šalia dabartinės miesto vyriausybės Smolnyje tebestovi ir ranka į „šviesią ateitį“ teberodo Leninas! Tokį jį jau miglotai prisimenu iš savo vaikystės Vilniaus. Pačiame Smolnyje vis dar galima pasidairyti po Lenino darbo kabinetą, poilsio kambarį, kur jis mėgdavo prigulti papietavęs, butą, kuriame gyveno su Nadežda Krupskaja.
Šįkart Sankt Peterburge pamačiau daugiausia turistams skirtų objektų. Išvažiuodama sau pažadėjau – kitą kartą apsilankysiu tokiose vietose, kurios turi ypatingą istoriją, tačiau ne visada įtraukiamos į vadovus turistams. Tarkim, būtinai susirasiu kažkuriame Peterburgo priemiestyje tebestovintį gyvenamąjį namą, kurį savo romane „Nusikaltimas ir bausmė“ aprašė garsusis rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis. Ir kas žino, gal man ten pasivaidens vieniša Raskolnikovo dvasia...
 |
| Violetos Grigaliūnaitės nuotr./Lenino paminklas tebestovi prie Smolnio, kur įsikūrusi Sankt Peterburgo vyriausybė. |
