Paragaukite žemėje kepto paršelio
Sardinijos virtuvė skiriama į pakrantės, kur gyvena daugiausia žmonių, ir salos vidurio, kuri apgyvendinta rečiau ir vyrauja kaimiškos vietovės. Pakrančių gyventojų racionui tenka daugiau žuvies ir įvairių jūros gėrybių.
Tuo tarpu salos viduje valgoma daugiau mėsos – kiaulienos, avienos ir net arklienos patiekalų.
„Restoranuose, užeigose, ypač – salos sostinėje Kaljaryje, galima paragauti arklienos kepsnio“, – pasakojo I.Aukštuolytė.
Avienos, ėrienos patiekalai (saloje žolę rupšnoja apie 5 milijonus avių) – Sardinijos virtuvės pasididžiavimas. Populiarus mėsos paruošimo būdas – kepimas ant iešmo.
Sardinijoje galima paragauti porceddu – žemėje kepto, aromatingomis mirtomis įtrinto paršelio. Į mirtų lapus įvyniotas paršelis užkasamas duobėje, virš kurios užkuriamas laužas.
Lėtai kelias valandas keptas paršelis patiekiamas ant kamštinio medžio padėklo, apkaišytas žaliomis mirtos šakelėmis.
Sardinijos virtuvės skonis – pekorino sūrio
Originalesnius valgius ir tradicines, seniausius laikus siekiančias jų receptūras lėmė ir Sardinijos geografija – Viduržemio jūra ištisus tūkstantmečius izoliavo salą nuo žemyno.
Pavyzdžiui, daugiau nei 2 tūkst. metų pagal tradicinę receptūrą gaminami įvairių rūšių pekorino sūriai, kuriems suteiktas kulinarinio paveldo statusas.
Casu marzu sūris valgomas su gyvomis lervomis. Gabalėlis jo dedamas ant tradicinės sardiniečių duonos pane carasau ir užgeriamas stipriu raudonu vynu. Sardai casu marzu laiko afrodiziaku.
„Daug omega 3 riebiųjų rūgščių turintys sūriai gaminami tik iš vietoje auginamų avių pieno, jais gardinama daugelis Sardinijos patiekalų, tad būdingiausias salos virtuvės skonis yra pekorino sūrio“, – akcentavo A. Eigminienė.
Saloje paplitęs pagardas – rūkyti kefalės arba tuno ikrai, vadinami bottarga.
Naudojami makaronams (pvz., apvaliesiems, vadinamiems fregola) ir kitiems patiekalams paskaninti. Ikrai gali būti patiekti ir plonais griežinėliais – kaip užkandis.
Turistai mėgsta jų parsivežti namo – lauktuves šeimą, kolegoms, draugams.
Patiekalas su gyvomis lervomis? Kodėl gi ne
Beje, apie sūrius: drąsuoliai gali paragauti tradicinio casu marzu su gyvomis lervomis. Gaminant šį sūrį, jo vidus išskobiamas, o likusi dalis paliekama lauke.
Į ją sūrinė musė sudeda kiaušinėlius, iš kurių išsiritusios lervos minta sūriu, o virškinimo rūgštys paverčia jį minkšta, puria mase. Toks gaminys imtas ruošti manant, kad sūris, kuriame lervos nebegyvos, nebetinkamas valgyti.
Todėl paprastai casu marzu valgomas su gyvomis lervomis. Pakankamai susifermentavęs sūris supjaustomas gabalais, dedamas ant tradicinės sardiniečių duonos pane carasau ir užgeriamas stipriu raudonu vynu. Vietiniai casu marzu laiko afrodiziaku.
Įdomu, jog sūrio lervos sujudintos gali pašokti apie 15 cm. Todėl valgytojas turi laikyti virš sūrio ranką. Nenorintys valgyti lervų gyvų įdeda sūrį į polietileno maišelį. Dėl deguonies trūkumo lervos ima šokinėti iš sūrio atsimušdamos į maišelio sieneles.
Kuomet spragsėjimas nutyla, lervos jau būna žuvusios – tada šis egzotiškas skanėstas keliauja į burną.
ES institucijos dėl nehigieniškos gamybos casu marzu buvo uždraudusios, tačiau saloje jis imtas gaminti nelegaliai. Dabar, suteikus gaminiui kulinarinio paveldo statusą, apribojimai jo gamybai panaikinti.
Neatsiejami Sardinijos virtuvės ingredientai – raudonas vynas ir alyvuogių aliejus. Salos kraštovaizdį puošia vynuogynai ir jaukios alyvmedžių giraitės.
Sardinijos alyvuogių aliejus varžosi su geriausiais pasaulio alyvuogių aliejais, o vynai laikomi vieni įdomiausių Italijoje. Saloje gaminamas laukinių mirtų likeris – raudonai violetinis gėrimas skaninamas medumi.
Žinoma, didžiulės įtakos ilgametystei turi ir gyvenimo būdas, ir pats maisto vartojimas. Sardai valgo lėtai, ilgai, o natūralus tradicinis žmonių gyvenimas ant žemės leidžia gyventi gamtos ritmu, apeinant šiuolaikinio pasaulio skubą ir stresus.
