Daugiau kelionių istorijų galite rasti čia.
Saloje taip pat yra labai įdomus uoste prie laivų įsikūręs Haroun restoranas, kviečiantis skaniais žuvies patiekalais. Dar nuvykstame į žvejybinį iškyšulį, kur ruošiami tinklai, laiveliai žuvų gaudymui, o moliniai ąsočiai – aštuonkojams. Žmonės mielai bendrauja, prašo įkelti nuotraukas į Google ir Facebook. Pasirodo turi ir internetą. Čia stebime tikrą, neturistinį gyvenimo vyksmą.
Paliekame Djerba salą keltu. Labai gražūs žemyno krantai, primena Atlaso kalnų briaunas. Vienišas žvejys, įbridęs į vandenį papildo kraštovaizdį.
Vykstame į Mahdia, buvusią Tuniso sostinę nuo 13 amžiaus. Pakeliui užsukame į El-Jem, aštuoniolikos tūkstančių gyventojų miestuką, žymų romėnų laikų amfiteatru. Jis ketvirtas pagal dydį pasaulyje. Aišku, dabar mes matome tik griuvėsius buvusios didybės, kažkada galėdavusios talpinti 35 tūkstančius kraujo ištroškusių žiūrovų. Visur ta pati Sacharos spalva. Užlipus ant aukščiausios prieinamos vietos, atsiveria tolima įspūdinga panorama. Jautiesi kaip koks gladiatorius, trūksta tik deglo. Tarp navų galima ir pasiklysti jei būtų nakties metas. Amfiteatras dar įamžintas ir plačiai žinomame filme „Gladiatorius“. Išgeriame po mažą puodelį kavos. Kaina vienas dinaras. Tai populiariausia kaina.
Mahdia sužavėjo senomis kapinėmis jūros pakrantėje. Daugybė nesusispaudusių baltų antkapių geria saulės šviesą ant kalvos ir mena šimtmečių istoriją. Buvome perspėti kad fotografuotume nežymiai, nes vietiniai jautriai reaguoja į ramybės drumstėjus. Bangos skalauja kapinių krantus. Magiška vieta. Pakrantė uolėta, kas suteikia papildomo išraiškingumo vakarais.
Medina kaip ir visur Tunise gyva šurmuliuojanti, siūlanti, spalvinga ir kvepianti. Galima paklausyti vietinių istorijų apie dideles šeimas, apie kraštą, įvairių šalių turistus ir t.t. Vienas iš senųjų amatų tai kilimų pynimas. Jie gaminami rankomis, todėl labai brangūs net europiečiams. Bet raštai – unikalūs.
Souse – 170 tūkstančių žmonių miestas, turintis centre Ribatą (fortifikuotą statinį su gražiu aukštu bokštu). Sienų viršaus pasikartojantys tarpukai turi kažkokią religinę reikšmę-matėme kaip vienuolis ėjo ratu, sustodavo ir melsdavosi prie kiekvienos išpjovos. Lipimas suktais siauručiais laipteliais pasiteisino išvydus panoramą ir jaučiant jūros vėjelio vėsą.
Mečetėje teko paklausyti balsu skaitomo Korano, susipažinti su musulmonu, kuris žino – yra vienas dievas su skirtingais vardais – Kristus, Alachas, Buda. Tai kažkas naujo, gal kelias link visų religijų suvienijimo?
O paklausus kodėl jo tokie balti dantys, musulmonas parodė Libijos medžio šakelę ir jos plaušeliais ėmė valytis dantis. Parsivežiau jų ir aš. Bandysim.
Žuvų turgus pilnas negirdėtų pavadinimų, triukšmo, ir atrakcijų. Čia judantys aštuonkojai, pjaustomas tunas, silkės ir žuvis panaši į kardžuvę. Uosto restorane „La Dourade“ jūros patiekalas ir ledai buvo fantastiški. Ir, aišku tunisietiškas vynas. Toliau du skirtingų spalvų švyturiai, piratų laivas (medinis) ir pirmos dvi merginos kurios leidosi į kalbas ir netgi nusišypsojo. Matyt, studentės.
Tunisas pakankamai saugi šalis, žmonės neagresyvūs, truputį įkyroki, saulė karšta 25-32 laipsniai priklausomai nuo vietos, debesų labai mažai, vanduo šiltas kaip ir visoje Viduržemio jūroje, skaidrus, labai sūrus, kainos mūsų matais nedidelės, ir aišku nuostabioji Sachara ir Atlaso kalnai ir druskos ežeras ir ir... Tunise apskritai reikia bendrauti, niekada nežiūrėti prašalaičio žvilgsniu, nevertinti, o tik stebėti ir stebėtis...
