Ir pirmo, ir antro, ir trečio gavome apsčiai, o visą atostogų komplektą dar paskanino Atlanto vandenynas, kėlęs tokias bangas, jog jei jos būtų prie mano daugiabučio Jonavoje, jas būčiau jutusi net ir šeštame namo aukšte.
Atostogos – salos šiaurėje
Tenerifė – vulkaninė Ispanijos sala, didžiausia iš septynių Kanarų salų Atlanto vandenyne, netoli Afrikos krantų.
Atostogas suplanavome ne salos pietinėje pusėje, kur laiką leidžia dauguma poilsiautojų, tačiau Tenerifės šiaurinėje dalyje.
Būtent ši vieta ir garsėja didžiulėmis bangomis, juodo vulkaninės kilmės smėlio paplūdimiais ir dar – uoliais gelbėtojais, pasiryžusiais iš vandens traukti visus, kurie nesilaiko griežtų nurodymų nelįsti į vandenį.
Per savaitę maudytis buvo leidžiama vos kelias dienas, tačiau net ir tada įspūdingos bangos į vandenyną priviliodavo tik drąsiausius.
Tačiau ir be maudynių Tenerifėje veikti yra ką, ypač jei mėgstate ne pasyvų, o aktyvų poilsį. Mudvi su bičiule – dažnos įvairių pėsčiųjų žygių dalyvės, tad svarbiausias mano bendrakeleivės „bagažo elementas“ buvo ėjimo lazdos ir svarmenys ant kojų.
Mudvi apsistojome Puerto de la Kruso kurorte, iki kurio nuo oro uosto yra apytiksliai 100 kilometrų. Miestas La Orotavos slėnio regione sužavėjo savo kolonijine architektūra, siauromis gatvelėmis, žaluma, mat kraštovaizdis, lyginat su salos pietine dalimi, išties skirtingas.
Už viešbučio – laukinė gamta
Jaukios gatvės, uolų pakrantės, vos už gero kilometro nuo viešbučio atsiverianti laukinė gamta, į kurią nežvelgia viešbučiai, praeina vos vienas kitas turistas, o iki pat vandenyno tenka leistis uolomis, kas labiausiai, matyt, stebina čia ramiai laiką leidžiančius krabus.
Kadangi mūsų su kelionės drauge karstymosi nelygiais paviršiais patirtys skirtingos, tad aš pasilikau jos laukti viršuje, tuo pat metu galvoje įsivaizduodama visus įmanomus scenarijus, kas būtų, jei ši nuo jų tiesiog nusiridentų.
„O tu sveikatos draudimą turi?“ – dar šūktelėjau paskui, tačiau ši manęs jau nebegirdėjo.
Laimė, jo nė vienai iš mūsų neprireikė.
Nei gyvačių, nei skorpionų
Užsukome ir į bananų plantacijas, kur knibždėte knibžda driežų. Beje, Tenerifė yra saugi vieta, mat čia nei nuodingų gyvačių, nei skorpionų nėra.
Kaip sužinojome vėliau, Tenerifės sala garsėja ekologiškų bananų eksportu. Beje, plantacijose jie dar buvo nesunokę, todėl mūsų bandymas suvalgyti laukinį ir tikrą bananą nebuvo pats geriausias sumanymas.
Miestas garsėja ir Loro parku – didžiuliu botanikos ir zoologijos sodu. Bilietas į jį kainuoja 37 eurus, o veiklos ten – visai dienai. Tačiau pasakiusios sau, kad apskritai nemėgstame to, kas suformuota dirbtinai, į jį taip ir neužsukome. Kaip vėliau pasakojo saloje sutikti latvių ir lietuvių turistai, be reikalo, mat parkas lankytojams palieka didelį įspūdį.
Teidės parkas – kaip Mėnulio paviršius
Įdomiausia salos vieta, žinoma, man pasirodė Teidės nacionalinis parkas ir pats snaudžiantis ugnikalnis. „Žinot, jei Teidė išsiveržtų, tai vietos gyventojai nesievakuotų, o eitų kepti kepsnių ant grotelių“, – juokavo po salą mus vežiojęs Seržas.
Siaurais serpantinais, kurie kyla ir vėl leidžiasi, aplankėme kelis aplinkinius miestelius, Teidės nacionalinį parką, užimantį beveik 20 tūkst. hektarų plotą.
Teidės ugnikalnis – trečiasis pagal dydį ugnikalnis pasaulyje. Pačiame salos centre esanti jo viršukalnė yra aukščiausia vieta visoje Ispanijoje (3718 metrų virš jūros lygio). Šalia jos – dar vienas, antras pagal dydį ugnikalnis Kanarų salose Piko Vjechas.
Ši teritorija 1954 metais paskelbta parku, o 2007 metais įtraukta į UNESCO.
Pats Teidės kalnas susiformavo prieš daugiau nei 600 tūkstančių metų, po vieno iš ugnikalnių išsiveržimo. Kalnyną formavo ir salos vaizdą pakeitė lava.
Skaičiuojama, kad Tenerifės saloje viso yra apie 200 įvairaus dydžio kraterių.
Teisūs tie, kurie sako, jog šiai vietai reikia skirti bent vieną dieną, o ne kelias valandas.
Visų pirma, keltuvu arba pėsčiomis čia galima užkilti link paties ugnikalnio, kai iki jo viršūnės lieka mažiau nei 200 metrų. Norint įveikti dar ir juos, reikia gauti specialų leidimą, kurio gavimas, pasak mus lydėjusio Seržo, gali užtrukti kelias savaites. Tačiau yra turistų, kurie į viršūnę kopia ir neturėdami leidimo.
Patys vietos gyventojai sako, kad ši vieta primena Marso ar Mėnulio paviršių, ji traukia ir kino kūrėjus, nes, pasak vietinių, čia jiems nereikia jokių dekoracijų.
Nors Tenerifėje galima išsinuomoti mašiną, tačiau nuvažiuoti iki Teidės nacionalinio parko – nemenkas iššūkis dėl siaurų ir vingiuotų kalnų kelių.
Keliaujant po salą žavi ir tarsi miražas prieš akis atsirandantys pušų miškai. Kol geriau neįsižiūri, atrodo, jog esi, pavyzdžiui, Kulautuvoje.
Tačiau šios pušys – ne tokios, kokias esame įpratę matyti Lietuvoje. Visų pirma, jos yra masyvesnės, auga vulkaninės kilmės paviršiuje, o jų kankorėžiai – kelis kartus didesni, nei esame įpratę matyti.
Švenčia šuns ir papajos dienas
Iš salos šiaurinės pusės važiuojant į vakarus verta sustoti miesteliuose ar kaimuose. Čia – ir vienas didžiausių drakono medžių, pakelėse augantys papajų medžiai, 45 laipsnių statumo gatvė, į kurią norint užkopti reikia beveik ropoti keturiomis.
Pasak mus lydėjusio Seržo, netoli Puerto de la Kruso esančio Los Realejos miestelio gyventojai yra laimingiausi saloje – jie švenčia maždaug 280 dienų per metus.
„Tai – pačios įvairiausios šventės. Šuns diena, papajos diena, uošvienės diena ir kitos“, – pasakojo mūsų palydovas.
Atostogas sugadino vagystės
Tačiau ne visiems atostogos Tenerifėje įsiminė tik dėl saulės ar gamtos. Viena lietuvių keliautoja buvo apvogta viešbutyje, o viena latvių pora – Teidės nacionaliniame parke.
„Būkit ramūs. Nusikaltimų čia nėra“, – vos mums atskridus į Tenerifę ištarė vietinės turizmo agentūros atstovė. Tiesą sakant, taip ir liko neaišku, ar saugu yra salos šiaurėje, ar mums buvo pasakyta netiesa.
Latvių pora neteko piniginės ir banko kortelių tada, kai vaikštinėjo po Teidės nacionalinį parką, o viena lietuvių keliautoja nukentėjo salos pietuose, viešbutyje.
Pro antrojo aukšto langą įsibrovę vagys moteriai miegant pagrobė rankinę su joje buvusiais daiktais – dokumentais, telefonu, pinigais ir banko kortelėmis. Vagystę lietuvė pastebėjo tik iš ryto.
Kaip paaiškėjo netrukus, vagys į vidų pateko užlipę greta augančio masyvaus medžio šakomis.
„Mes iš karto susisiekėme su agentūros atstove saloje ir ji padėjo labai operatyviai. Kadangi tą rytą turėjome važiuoti į ekskursiją, agentūros atstovė patarė tą ir daryti, nes būdami vietoje nieko nepakeisime.
Nukentėjusi nuo vagių moteris tik užblokavo banko korteles, o visomis teisinėmis procedūromis rūpinosi agentūros atstovė“, – pasakojo kartu keliavęs lietuvis.
Tą pačią dieną kiti turistai netoli viešbučio rado išmestą lietuvės rankinę, kurią atnešė į viešbutį. Rankinėje buvo palikti dokumentai, tačiau grynųjų pinigų (apie 150 eurų) ir telefono nebuvo.
Pasak lietuvių, jau po vagystės jie sužinojo, kad tokie įvykiai čia – ne tokie reti, o turistus dažniausiai apvaginėja poilsiautojais apsimetę rumunai.
„Esame labai dėkingi mūsų agentūros atstovei Jūratei, kuri padėjo nuo pat pirmos akimirkos ir vėliau net palydėjo į oro uostą. Mat iš karto pavogus asmens dokumentus, buvo pranešta vietos policijai, o vėliau, jiems atsiradus, vėl reikėjo sutvarkyti formalumus ir „atstatyti“ asmens dokumento galiojimą bei pasirūpinti, kad dėl to nekiltų nesusipratimų oro uoste.“ – kalbėjo lietuviai keliautojai.
