Vos kilometro ilgio
Švenčionių kraštas garsėja iki šiol gyvai pasakojamomis pasakomis, giedamomis sutartinėmis. Tad ne veltui čia esančiame Sirvėtos regioniniame parke buvo įrengtas mokomasis pėsčiųjų takas „Mitologija“. Nors takas tėra vos 1,3 km ilgio, jame pamatysite net 17 senuosius dievus vaizduojančių skulptūrų, kurias kūrė žinomi menininkai: Dalia Matulaitė, Arvydas Ališanka, Mindaugas Aučyna, Valdas Bubelevičius, Mindaugas Junčys, Mindaugas Jurėnas ir kiti.
Menininkai, kurdami skulptūras, rėmėsi sukauptais moksliniais duomenimis. Prie rengiamo projekto prisidėjo ir etnologas dr. Libertas Klimka.
Šį taką galima neskubant praeiti per 45 minutes, bet galima ir per 2 valandas.
Takas veikia visus metus. Tam, kad galėtum juo praeiti, nereikia pirkti bilieto, bet lankytojų centre antradieniais–šeštadieniais galima užsisakyti ekskursijų vadovo paslaugą ir sužinoti daug naujo.
Kaip žmogus suvokia aplinką?
Tako pradžia – Šventos kaime, prie Sirvėtos regioninio parko lankytojų centro. Taip yra ne veltui, nes takas yra lankytojų centro vidaus ekspozicijos, kuri skirta mitologijai, tąsa.
„Per mitologiją pristatome ir gamtos, ir kultūros paveldo vertybes. Paprasčiausias pavyzdys – visos skulptūros akmeninės. Jos, beje, specialiai buvo tokios sukurtos, kad būtų ilgaamžės. Akmuo yra mineralas – kaip jis atsirado, kuo ypatingas? Visi akmenukai, kuriuos mes matome, yra atstumti paskutinio ledyno, kuris iš Lietuvos teritorijos pasitraukė prieš 11–12 tūkst. metų. Kalbėdami apie pasakų pasaulį, grįžtame į dabartį ir kalbame apie mokslą“, – sako ekskursijas mitologiniame take vedantis Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos vyriausiasis specialistas Marius Semaška.
Jis teigia, kad anksčiau žmonės gyveno arčiau gamtos, įvairūs jos reiškiniai buvo svarbūs, apsupti ir globojami aukštesniųjų jėgų – dievų. Tikėta, kad dievai perspėja apie pavojus, saugo ir gina, moko išminties. Tai atskleidžia mūsų protėvių pasaulėžiūrą ir aplinkos suvokimą.
Medis turi 3 dalis: kamieną, lapiją ir šaknis. Taip ir žmogus anksčiau suvokdavo pasaulį. Yra vidurinysis pasaulis – tai mūsų kasdienybė. Viršuje yra dangaus kūnų ir dievų pasaulis, o po mūsų kojomis yra požemių pasaulis. Jame gyvena vyrukas su kanopėlėmis ir ragiukais. Žmogus viduriniajame pasaulyje gyvena tarp dviejų jėgų: šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio, teigiamo ir neigiamo. Kadangi yra dvi priešingybės, pasaulyje tvyro pusiausvyra.
„Mes pasitelkėme paveldėtą kultūros dalelytę – mitologiją ir teigiame, kad tai bandymas paaiškinti mus supantį pasaulį, – kodėl mes čia, kaip atsiradome ir koks mūsų santykis su gamta, kurioje gyvename? Lygiai tą patį darome ir šiandien, tik vadiname ne mitologija, o mokslu – biologija, ekologija, fizika, chemija, genetika ir t. t. Tačiau žmogaus santykis su gamta iš esmės nepasikeitė – anksčiau bijodavo Perkūno, o dabar – ar nebijote žaibo?“, – klausia M.Semaška.
Ar Žemė gyva būtybė?
Mitologinio tako pirmoji dalis – gyvenamoje teritorijoje, tai lyg Dausos, kur gyvena Dausų ir požemių dievai: aukščiausiasis Dievas Perkūnas ir Velinas (velnias).
Aukščiausiasis Perkūnas globojo žynius ir vadus, jam aukodavo ir meldėsi kariai, o Velinas – žemdirbių bei gyvulininkystės globėjas. Šaltuoju metų sezonu Velinas užmigdo gamtą, sulėtina gamtos procesus. Atėjus pavasariui pasigirsta pirmasis griaustinis – Perkūnas išlaisvina žemę iš sąstingio ir pradeda naują gyvybės ciklą.
Nusileidus nuo kalvos žemyn, įeiname į mišką – vidurinįjį pasaulį, kur gyvena žmogus ir čia sutinkame dievybes, kurios gyvena arčiau žmogaus. Vienos – jam padeda, kitos – kenkia.
„Keliaujant šiuo taku keliaujame laiku. Ne taip seniai pasitraukė ledynas suformuodamas kraštovaizdį. Tada atkeliavo žmonės. Kadangi jie buvo klajokliai, labai priklausė nuo gamtos, o ji kartais buvo žiauri – potvyniai, sausros, pelkės, žaibai. Tad nori nenori žmonės sudievino gamtos reiškinius. Nors dievai gimė žmogaus galvoje, vėliau pamatysime, kad tikrai yra kažkas aukščiau už mus“, – sako specialistas.
Aukščiausiasis Perkūnas globojo žynius ir vadus, jam aukodavo ir meldėsi kariai, o Velinas – žemdirbių bei gyvulininkystės globėjas.
Prieiname Žemynos skulptūrą. M.Semaška sako, jog žmonės supranta, kad Žemė, ant kurios vaikštome, kuri mus maitina ir kuri priglaudžia po mirties yra tarsi gyva būtybė – tai deivė Žemyna. O šiandien ar mes žiūrime į mūsų planetą kaip į grumstelį dirvožemio, ar kaip į gyvą būtybę?
Žmogus, rinkdamas maistą iš gamtos, vieną dieną suprato, kad pats gali užsiauginti, ko jam reikia ir sukultūrino augalus. Mums svarbiausi javai, nes tiekia duoną. O duona yra namai, jaukumas, stabilumas. Šitaip atsiranda deivė Javinė.
Prieiname prie Krematos (Krukio) – mitinės kiaulių auginimo globėjos skulptūros, kuriai skulptorė Asta Vasiliauskaitė suteikė šerno pavidalą, ir Marius sako, kad žmonės ne tik sukultūrino augalus, bet ir prisijaukino gyvulius.
Aušlavis – gyvatės pavidalo Dievas buvo atsakingas už sveikatą. Ir šiandien medikų simbolis yra gyvatė.
„Čia reikėtų kalbėti apie gėrį ir blogį, šviesą ir tamsą, kas yra gerai ir kas yra blogai. Ar gyvatės nuodai yra blogis? Betgi iš jų pagaminami vaistai. Pasakysiu pasakų kalba – turi pereiti girias, perplaukti marias, perlipti kalnus, tik tada sužinosi, kas yra gėris. Dvi savybės, papildančios viena kitą – dualizmas. Tuo ir pagrįstas šis takas.“
Kiekvienoje užkoduotas simbolis
Medeina ir jos padėjėjas Zuikių Dievas – tai laukinių žvėrių ir viso miško gyvenimo prižiūrėtojai. Turbūt Medeina turėjo daug darbų, kad jai prireikė pavaduotojo Zuikių Dievaičio, kuris atsakingas už mažuosius miško žvėrelius.
M.Semaška pasakoja, kad LDK laikais, jeigu išsiruošdavo kunigaikštis su savo svečiais į medžioklę ir iš miško išbėgdavo zuikis, tai buvo ženklas, kas medžioklė nepasiseks. Ir šiandien medžiotojai tiki, kad zuikis nesėkmės pranašas. Tai – mitologija, bet galima ir kitaip paaiškinti – zuikis bėga nuo kažko, jei bėga jis, išsilaksto ir kiti žvėrys. Štai dėl šios priežasties medžioklė gali nepasisekti.
Ir šiandien medžiotojai tiki, kad zuikis nesėkmės pranašas.
M.Semaška rodo skulptūrą – sodybą, – aptvertą gyvenamąjį namą. Žmogus, sukultūrinęs augalus, prisijaukinęs gyvūnus, tampa sėslus. Kad kiti žmonės žinotų, jog čia jo kiemas, pasistatoma tvora – riba tarp gamtos ir privataus gyvenimo.
„Mes, žmonės, stengiamės išsiskirti, mums vis dažniau reikia stačių kampų, gražių drabužių, to, ko gamtoje nėra. Žmogus bando atsiriboti nuo gamtos“, – teigia gidas.
Toliau sutinkame Giraičio skulptūrą. Ji atskleidžia gamtos esmę – Giraitis nėra miško prižiūrėtojas, o miško dvasia – vėjas pučia, paukščiai čiulba – tai Giraičio darbas. Pati skulptūra – į vieną vagą susiliejančios mažos vagelės, – tarsi medis su kamienu ir šakomis. Taip atrodo ir didžiosios upės – į vieną vagą suteka upeliukai, taip suformuotos ir mūsų kraujotakos bei nervų sistemos – visur gamtoje apsidairę matome tokią pat struktūrą.
„Nesinori tikėti, kad viskas atsitiktinai atsirado. Kažkas yra aukščiau už mus ir mes tai jaučiame. Tada klausiame, koks mūsų vaidmuo gamtoje?“, – klausia M.Semaška.
Prie buvusio Šventos dvaro, kurio ūkiniame pastate dabar įsikūręs lankytojų centras, tvenkinio – ugnies deivės Gabijos skulptūra. Ji kaip duonos kepalas su išraižytais kryžiais. „Ir šiandien kai žmonės kepa duoną, kad būtų gražiau uždeda kryžiukus, o tai – Gabijos simbolis“, – sako gidas.
Takas eina ratu
Takas eina ratu, keičiasi miškas – iš pradžių gąsdina gūdus eglynas, paskui ošia šviesus pušynas, už jo – svyruoja berželiai. Tokiame mažame plote šitokia įvairovė. Tai irgi ledyno palikimas.
Grįžtame prie lankytojų centro, palypėjame laipteliais ir M.Semaška sako: „Keliavome laiku tarsi savo gyvenimo ratą ir visą laiką nuo kalvelės mus stebėjo pelėda – deivės Velionos, kitaip – Giltinės, simbolis. Netoliese yra jos šviesioji sesuo Laima – likimo deivė, kuri verpia gyvenimo siūlą, o atėjus laikui tą siūlą Veliona avikirpėmis žirklėmis nukerpa.“
Laima įkurdinta prie valstybės saugomo gamtos objekto „Liepų pavėsinės“, mat buvo tikima, kad ji nusileidusi į žemę įsikūnija liepose.
1925 metais Šventos dvaro valdose, kurios priklausė lenkų dvarininkams Civinskiams, buvo pasodinta 30 liepų – ratu, viena šalia kitos. Dvaro savininkai, norėdami, kad liepų pavėsinė būtų taurės pavidalo, kas ketvirtą medį lenkė į išorinę pusę. Šioje liepų pavėsinėje dvaro šeimininkė Marija Civinska mėgdavo priimti svečius, ilsėtis, gerti arbatą. Sunkiai sirgusi moteris liepdavo samdiniams išnešti ją po liepų lajomis.
„Ne šiaip sau skulptūros išmėtytos. Kiekvienoje užkoduotas simbolis, – yra idėja ir mes stengiamės ją nešti žmonėms“, – sako M.Semaška.
